„Todėl po to vagys juo greičiausiai atsikratė. Pats automobilis jų, manau, nedomino. Jis nėra brangus ir nėra tas, kuriuos ten dažniausiai vagia“, - lrytas.lt sakė dabar Šiaurės Lietuvoje gyvenantis Vytautas.
Kalėjimo universitetus baigęs keturiasdešimtmetis vyras gerai išmano mašinų vogimo schemas, o už šiuos nusikaltimus jam pačiam teko metus praleisti Vokietijos kalėjime.
Tiesa, Vytautas nebuvo vienas iš automobilių vagių grupuočių vadinamųjų viršūnių. Jis buvo žemesnioji grandis.
Neturi nuosavos mašinos
Važiuodama pas Vytautą kažkodėl įsivaizdavau, kad rasiu pasiturinčiai nuosavoje sodyboje gyvenantį vyrą. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia.
Pas ūkininką pagalbinius darbus dirbantis Vytautas nei turtų susikrovė, nei savo gyvenimą susikūrė. Tiesa, priežasčių, kodėl taip nutiko, Vytautas tarsi kortų atversti neketina. Tos priežastys – jo asmeninė drama. O jei Dievulis jam būtų įkrėtęs kiek daugiau proto, Vytauto gyvenimas dabar galėtų būti visai kitoks.
Tačiau kai Dievas dalijo išmintį, Vytautas greičiausiais buvo išėjęs parūkyti. Tokios mintys sukosi galvoje beklausant Vytauto pasakojimo ir stebint jo lengvu rankos judesiu pridegamą cigaretę.
Kostiumas liko praeityje
Paradoksas, tačiau buvęs automobilių vagis dabar net neturi nuosavo automobilio. O dar visai neseniai saulėtoje Bulgarijoje jis vairavo naujausius automobilius, it žuvis vandenyje nardė tarp valstybių sienų ir išmaišė nemažai Europos Sąjungos šalių.
Vytautas dėvėjo kostiumą, gyveno geriausiuose viešbučiuose ir nuolat su savimi nešiodavosi kompiuterį, kuriuo, kaip sako pats, iš viso nemoka naudotis.
Iš prabangos – į pilką kasdienybę. Be pinigų, be didelių ateities siekių. Be savų namų. Keista, tačiau Vytautui lemtis pamėtėjo tokį skrydį ir nuopuolį, kad dažnam tokie gyvenimo pokyčiai iš viso netilptų galvoje.
Grobia prabangius modelius
Už ne vieną nusikaltimą Lietuvos kalėjimuose anksčiau sėdėjęs Vytautas su lrytas.lt sutiko pasidalinti mašinų grobimo schemomis.
„Pats esu dirbęs pagal vieną iš šių modelių. Antrąjį žinau tik iš pasakojimų, nes nemažai metų praleidau kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie tuo užsiimdavo“, - savo pasakojimą pradėjo Vytautas.
Šventa tiesa Vytautas vadina žiniasklaidos ne kartą keltas versijas apie tai, kad Lietuvoje ir Vokietijoje veikia gerai organizuotas lietuvių nusikaltėlių tinklas.
„Vokiečiai lietuvių tikrai bijo. Jie – didžiausi ir stipriausi automobilių vagys. Beje, dažniausiai tuo užsiima kauniečiai“, - sakė pašnekovas.
Visko pradžia būna tada, kai Lietuvoje atsiranda užsakovas – žmogus, pageidaujantis vieno ar kito automobilio. Užsakovas visada žino, kad gaus vogtą automobilį.
„Tiesa, nepaminėjau, kad kalbu ne apie paprastus, o apie prabangius automobilius, kurie Lietuvoje kainuoja šimtais tūkstančių litų. Vogtas toks automobilis kainuoja tik apie dešimt tūkstančių eurų, gal kiek daugiau“, - sakė Vytautas.
Atsiradus užsakovui grupuotės nariai iš Lietuvos susisiekia su vagimis, esančiais Vokietijoje. Gavę konkretų užsakymą, šie ima ieškoti prekės.
Turi specialią įrangą
Didžiausia lietuvių vagių grupuotė susikoncentravusi Frankfurte. Kiek vienos grupuotės vagių čia dirba, Vytautas sako nežinąs, be to, skaičius nėra vienodas.
„Bet tikrai ne vienas, o keletas“, - sakė Vytautas.
Kai surandamas tinkamas automobilis, imama ruoštis jo vagystei. Dažniausiai mašinos nuvaromos ne iš aikštelių, o iš namų kiemų.
Vagys turi specialią įrangą, leidžiančią per kelias minutes atrakinti ir užvesti bet kokį automobilį. Tokia įrangos pagaminimas kainuoja apie 10 tūkst. eurų, tačiau vienas pavogtas prabangus automobilis ją atperka.
Vairuotojas – ne iš grupuotės
Besiruošdami vagystei Lietuvoje esančios grupuotės nariai turi rasti ir žmogų, kuris automobilį parvarytų į Lietuvą.
„Tokių – pilni kalėjimai. Vagis, kuris pavagia automobilį, juo pavažiuoja tik kokius tris kilometrus – iki vietos, kur jo laukia vairuotojas“, - sakė Vytautas.
Žmogus, kuris turi parvairuoti automobilį į Lietuvą, lėktuvu nusigauna iki Frankfurto. Toks vairuotojas būna ne iš grupuotės narių, o iš nusikalstamo pasaulio - žmogus, norintis užsidirbti vieną tūkstantį eurų. Tiek siūloma už prabangaus automobilio parvarymą.
Jei atsitinka taip, kad policija sulaiko vogtą automobilį, atsakomybę prisiima vairuotojas – jis grupuotės narių neįduoda.
„Tada tas žmogus keliauja į kalėjimą, o automobilių vagysčių verslas sukasi toliau“, - šyptelėjo Vytautas.
Lietuvą pasiekia maždaug pusė
Prieš kelerius metus Lietuvą sėkmingai pasiekdavo aštuoni iš dešimties vogtų automobilių. Vėliau policija pradėjo rengti specialius reidus ir atidžiau stebėti per Lenkiją tranzitu keliaujančius automobilius.
„Tada pareigūnai sulaikydavo maždaug pusę vogtų automobilių. Kaip yra dabar – aš nežinau“, - sakė Vytautas.
Automobiliams pasiekus Lietuvą jie keliaudavo tiesiai į specialius angarus, ten būdavo perkalami jų kėbulų numeriai ir automobilis paruošiamas registracijai Lietuvoje.
„Plika akimi nepamatysi, kad jis vogtas. Žinoma, jei bus atliekama speciali to automobilio ekspertizė, specialistai nustatys, kad jis – vogtas“, - kalbėjo buvęs mašinų vagis.
Beje, net ir tada, kai policija stabdo vogtą automobilį, yra galimybė, jog jis sėkmingai pasieks Lietuvą - beveik visi vogtų automobilių vairuotojai nuo policijos pasprunka, juk tai - galingi apynaujai automobilai.
Lengviausia – per Lazdijus
Kitas būdas – kai vogti automobiliai gabenami vilkikais. Tam užverbuojami kai kurie vilkikų vairuotojai, kurie krovinius veža į Vokietiją, o atgal grįžta tuščiomis mašinomis. Į vieną tokį vilkiką pakraunami du vogti automobiliai.
Mitu Vytautas vadina tai, kad vagys moka kyšius pasieniečiams.
„Nesąmonė. Tai – laimės dalykas, ar jie patikrins tą vilkiką, ar ne“, - sakė pašnekovas.
Tiesa, prieš kelerius metus tarp vagių būdavo kalbama, kad lengviausia kirsti sieną Lazdijuose. „Esu girdėjęs, kaip kalbama, kada važiuoti, kokia pamaina dirba. Tačiau taip buvo prieš porą metų, o kaip yra dabar – tikai nežinau“, - sakė Vytautas.
Vytautas pasakojo, kad kai kurie paprastesni automobiliai į Lietuvą gabenami ne pardavimui, o kaip „donorai“. Kitaip tariant, jie keliauja į vadinamuosius laužynus ir parduodami dalimis.
Liepė nusipirkti kostiumą
Yra ir kitas mašinų grobimo būdas, jo schema – kur kas sudėtingesnė. Tokiose mašinų vagystėse dalyvavo ir pats Vytautas.
Grupuotė, veikianti Bulgarijoje ir Rusijoje, ieško žmonių, galinčių tariamai įkurti savo verslą Bulgarijoje. „Nuskridau į Bulgariją ir atsidariau savo įmonę. Sąlygos šioje šalyje užsieniečiams tam yra palankios. Atsidaręs įmonę iš dviejų bankų gavau kreditines korteles“, - pasakojo Vytautas.
Tada automobilius grobiančios grupuotės nariai Vytautui davė apie 3 tūkst. eurų, kuriuos jis turėjo įnešti į banką – papildyti kreditines korteles.
Vytautui buvo nurodyta įsigyti kostiumą, prabangų portfelį, jam buvo duotas ir nešiojamasis kompiuteris. Kitaip tariant – sukurtas sėkmingo verslininko įvaizdis. „Aš su nešiojamuoju kompiuteriu iš viso elgtis nemoku“, - juokėsi pašnekovas. Be to, Vytautui teko išmokti ir deramo elgesio – nesikeikti, nekišti rankų į kišenes ir panašiai.
Mašinas išsinuomodavo
Vytautas buvo išmokytas, kaip internetu rezervuoti norimą automobilį iš Frankfurte greta oro uosto veikiančių automobilių nuomos įmonių.
„Būdamas Bulgarijoje užsisakiau mašiną. Beveik naują, kurios rida buvo vos keli tūkstančiai kilometrų. Man buvo nurodytas konkretus modelis – kokios užsakovui reikia“, - pasakojo Vytautas.
Avansą – 200 eurų - už mašinos nuomą „verslininkas“ sumokėjo kreditine kortele, o visą likusią kainą – jau nuskridęs į Vokietiją. Automobilio nuoma savaitei atsiėjo apie 600 eurų.
Automobilių nuomos kompanijose Vytautas kalbėjo rusų kalba. Anot jo, didžiosios nuomos kompanijos turi vertėjus, todėl net nemokant nei vokiečių, nei anglų kalbos išsinuomoti mašiną nėra sudėtinga. Pagamindavo atsarginį raktą
Pirmasis Vytauto išsinuomotas automobilis buvo beveik naujas BMW. Tada iš Vokietijos jis nuvažiavo į Bulgariją.
„Kirsti valstybių sienas su nuomotu automobiliu - jokios problemos. Kiek sunkiau patekti į Bulgariją, nes ji nėra Šengeno erdvėje. Tačiau aš buvau verslininkas, atrodžiau solidžiai, be to, turėjau verslą Bulgarijoje ir tai patvirtinančius dokumentus. Todėl sieną kirtau gana lengvai“, - pirmąją savo kelionę iš Vokietijos į Bulgariją prisiminė Vytautas.
Bulgarijoje jį pasitikę grupuotės nariai pagamino atsarginį automobilio raktą. Tada Vytautui reikėjo susirasti viešbutį, kurio aikštelėje nėra vaizdo kamerų.
„Apsistojau tokiame viešbutyje. Demonstratyviai sėdėjau restorane – valgiau, gėriau. Elgiausi taip, kad mane matytų kuo daugiau žmonių. Po to ramiai nuėjau miegoti“, - pasakojo Vytautas.
Grobį čiupdavo naktį
Ryte „verslininkas“, susiruošęs išvažiuoti iš viešbučio, suvaidino filmo vertą cirką – pavogė mašiną!
„Į viešbutį buvo iškviesta policija. Tačiau visi „galai“ – kaip į vandenį“, - pasakojo Vytautas. Automobilių nuomos kompanijai, kurios atstovybių yra daugelyje valstybių, „verslininkas“ grąžino raktelius ir mašinos dokumentus.
„Nuomos kompanija dėl įvykio gavo draudimo išmoką, ir tuo viskas baigėsi. Kiek žinau, tie automobiliai būdavo išvežami į Rusiją“, - sakė Vytautas.
Už šį darbą jis gaudavo 2 tūkst. eurų atlygis. Be to, grupuotės nariai mokėdavo už visas Vytauto pramogas ir pragyvenimą – restoranus, gėrimus, viešbučius. Nekompensuodavo tik prostitučių paslaugų. Nes jos, juokavo Vytauto „šeimininkas“, neišrašo čekių.
Nesėkmės Bulgarijoje
Po to kurį laiką Vytautas vėl gyvendavo „verslininko gyvenimą“.
„Buvau apsistojęs Varnoje, viešbutyje prie pat jūros kranto. Saulė, merginos, pinigų – užtektinai. Gyvenau gerai“, - juokėsi pašnekovas.
Netrukus vyras vėl sulaukė užsakymo – pagal tokį patį modelį jau kitoje automobilių nuomos kompanijoje išsinuomoti automobilį.
„Viskas vyko pagal tą pačią schemą. Taip iš manęs pavogė keturis automobilius. Visus juos - Bulgarijoje“, - pasakojo Vytautas.
Tiek laiko nei policija, nei draudimo kompanijos, nei pačios įmonės nesuvedė galų ir nesuprato, kad juos tiesiog mausto.
Vytautas pasakojo, kad viskas baigėsi dėl beribio jo gobšumo ir bandymo išsinuomoti dar vieną automobilį. Draudimo kompanijos, įtarusios, kad „verslininkas“ viso labo tėra tik nusikalstamos automobilius grobiančios grupuotės narys, pranešė policijai. Todėl į penktą nuomojamą automobilį buvo įdėta sekimo įranga.
„Tada buvau su kitu lietuviu. Jį turėjau apmokyti šio darbo. Išsinuomoję du automobilius, mes išvažiavome.
Ilgą laiką mūsų niekas nestabdė ir tik sekė. Italijoje, prie kelto į Graikiją, mus apsupo daug policijos automobilių. Buvome išvilkti lauk ir su visais kostiumais suguldyti ant žemės, mums uždėjo antrankius“, - pasakojo Vytautas.
Pareigūnai sulaikė Italijoje
Vytautas ir jo bendrininkas ėmė reikalauti, kad būtų pakviestas vertėjas. Abu vyrai dievagojosi esą verslininkai. Pareigūnai Vytauto klausinėjo, kaip atsitinka, kad visas mašinas, kurias jis išsinuomoja, iš jo pavagia.
„Aš aiškinau, kad man tiesiog nesiseka. Kuo aš kaltas, kad iš manęs mašinas nugvelbia?“ - prisiminė Vytautas.
Pareikalavę advokato abu vyrai pasiekė, kad juos tiesiog paleistų – jiems buvo skirtos 48 valandos išvykti iš šalies.
„Jaučiau, kad viskas tuo nesibaigs, ir mus atsivys Vokietijos policija, todėl į Lietuvą lėktuvu neskridome, grįžome autobusu – taip nereikėjo rodyti savo dokumentų“, - prisiminė pašnekovas.
Tačiau Lietuvoje Vytautas ramiai gyveno tik du mėnesius. Netrukus jį sulaikė Lietuvos pareigūnai, gavę Vokietijos policijos teisinės pagalbos prašymą.
Vyras buvo nuvežtas į Lukiškes, o vėliau pervežtas į Vokietiją. Vyko teismas, tačiau pareigūnams pavyko įrodyti, kad vyras prisidėjo tik prie vienos mašinos vagystės, o kitą – tą, su kuria ir buvo sulaikytas, tik bandė pavogti.
„Todėl Vokietijos kalėjime praleidau tik metus. Dabar gyvenu ramiai – jokių vagysčių, jokių sandėrių. Nepaisant to, žinau kelis ir būdus, kaip galėčiau vėl imtis senojo amato. Bet nebenoriu“, - šyptelėjo Vytautas.
