„Nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai nenumatė, kad aš nenurimsiu, kol jie nebus nubausti”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio žmona M. Milinienė.
Jos sūnus 24 metų Vaidas Milinis paslaptingomis aplinkybėmis dingo 2010-ųjų gruodžio 3 dieną, o po aštuonių parų buvo rastas negyvas automobilyje netoli savo namų.
Labai greitai pradėjo aiškėti, kad jaunuolis tapo vadinamųjų pedofilų medžiotojų auka, tačiau nusikaltėlių paieškos tęsiasi jau dvejus metus.
– Susidaro įspūdis, kad pedofilijos skandalas nurimo, tačiau prieš keletą dienų jūs teisme pareikalavote skirti apsaugą sau ir šeimos nariams. Ar tikrai išlieka reali grėsmė? – „Lietuvos rytas” paklausė M. Milinienės.
– Nusikaltėliai itin gerai informuoti apie mano aktyvius veiksmus siekiant nustatyti, kas ir kodėl įvyko, dabar sisteminami įvairiuose ikiteisminiuose tyrimuose surinkti duomenys, todėl esu tvirtai įsitikinusi, kad šiuo metu grėsmė yra didesnė negu bet kada anksčiau.
Nuolatos pastebime iš paskos sekiojančius arba prie namų stoviniuojančius įtartinus automobilius.
– Ką per dvejus metus pavyko išsiaiškinti apie sūnaus nužudymą ir kitus visą šalį sukrėtusius įvykius?
– Vyko kruvinas šou. Tam tikros jėgos siekė suskaldyti visuomenę, įtraukti į šią istoriją tą dalį visuomenės, kuri nori turėti menamus priešus ir kovoti su jais. Naudotos labai žiaurios priemonės.
Iki šiol man neaišku, ko siekta tokiais veiksmais.
Paprasta buitinė istorija virto kruvinu politikos, teisėsaugos institucijų naikinimo šou.
Šioje violetinėje veikloje buvo labai patogu dalyvauti nusikalstamo pasaulio atstovams, kuriuos mačiau prie Venckų ir Kedžių namų Klonio gatvėje.
– Galbūt pačioje istorijos pradžioje tikrai nebuvo kažkokių toli siekiančių tikslų?
– Visą istoriją atidžiai sekiau nuo pradžios. Susidarė įspūdis, kad išties Drąsius Kedys tik norėjo susidoroti su buvusia sugyventine Laimute Stankūnaite.
Vėliau viskas virto keršto akcija. Iš pradžių – Andriui Ūsui, kuris tik bandė ginti L.Stankūnaitę, o vėliau – kitiems taikiniais tapusiems žmonėms.
– D. Kedžio dukters tvirkinimu apkaltintą A. Ūsą teismas visiškai išteisino, o jo mirtis taip pat apaugo spėlionėmis – tai buvo nužudymas ar nelaimingas atsitikimas. Kokią nuomonę jūs susidarėte apie šį įvykį?
– Man nereikėjo sukti galvos siekiant susidaryti nuomonę, nes jo byloje užfiksuota gausybė neginčijamų dalykų.
Nekyla jokių abejonių: A. Ūsas buvo nužudytas.
Ekspertai ant vyriškio kūno rado kraujosruvų, liko nusikaltėlių pirštų žymių.
O nužudymo scenarijus buvo maždaug toks – keturračiu važiuojančio A. Ūso tykojo du užpuolikai. Sugriebę už rankų jie nutempė auką nuo keturračio iki vandens griovio ir ten paskandino.
Kodėl ši byla neištirta? Netiriamos ir kitos bylos, nes šį darbą turinčius atlikti žmones kausto baimė.
Politikai aktyviai kišosi į tyrimą, todėl tyrėjai bijojo pedofilų ir nusikaltėlių rėmėjų etikečių.
Jie bijojo šantažo, persekiojimų. Su visais žmonėmis, kurie mėgino pareikšti kitokią nuomonę, buvo susidorota.
Pavyzdys – generalinis prokuroras Algimantas Valantinas.
Būtina sudaryti stiprią tyrimo grupę ir sujungti į vieną visas susijusias bylas, kad visi duomenys atsidurtų vienoje vietoje.
Kartais kriminalistai ilgokai vargsta ieškodami reikiamos informacijos ir nežino, kad ji seniai yra kitoje byloje.
– Susidaro įspūdis, kad dabar tokios baimės liko mažiau ir tyrimai vyks sparčiau?
– Galbūt baimės sumažėjo, tačiau realių postūmių nematyti. Man labai keista kai kurių politikų pozicija. Visai neseniai jie viešai gynė D. Kedžio seserį, buvusią teisėją Neringą Venckienę ir smerkė L. Stankūnaitę.
O dabar – visiška tyla. Teismas išteisino A. Ūsą, tačiau politikai neprisipažįsta klydę ir negina nukentėjusiųjų, nužudytų žmonių artimųjų. Kur tų politikų atsakomybė ir sąžinė?
Mergaitė yra gyva ir sveika, o nekaltai nužudyti žmonės niekada neatsikels.
– Susidaro įspūdis, kad tiriant jūsų sūnaus Vaido nužudymą nuveikėte daugiau negu teisėsaugos pareigūnai, turintys gerokai daugiau galių ir galimybių. O galbūt tiesiog nežinome apie naujausius rezultatus?
– Didelė dalis kaltės tenka teisėsaugos reformai, kuri verčia tyrėjus, prokurorus kurti įvairius raštus, ataskaitas, todėl bylas tirti tiesiog nelieka laiko.
Kenčia ir bylų tyrimo greitis, ir kokybė, todėl nukentėjusiesiems tenka patiems aiškintis nusikaltimo aplinkybes.
Vykstant teismo posėdžiui dėl apsaugos skyrimo mūsų šeimai į teismo posėdį atvyko Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento atstovai, kurie visiškai nežino situacijos ypatumų, bylų medžiagos – jie reikalus sprendė kažkokiu ekstrasensiniu būdu.
Ar galima šitokiu būdu spręsti klausimą dėl grėsmės žmogaus gyvybei?
– Ar jūs matote teigiamų poslinkių sūnaus nužudymo byloje?
– Dabar jų tikrai yra. Tos naujienos labai svarbios ir reikšmingos, tačiau jų paskelbimas būtų pragaištingas tyrimo sėkmei. 100 procentų esu įsitikinusi, kad kaltininkai atsidurs teismo suole. Aš nenurimsiu, kol taip neatsitiks.
Nusikaltime dalyvavusius žmones galėčiau suskirstyti į tris grupes – tai užsakovai, mūsų šeimą sekę ir informaciją rinkę sekliai bei vykdytojai.
Visas vaizdas netrukus detalė po detalės susidėlios. Nebuvo jokios mistikos, jokio klano, jokių žudyti atvykusių ufonautinių ateivių. Tai buvo paprastas kriminalinis nusikaltimas.
Nusikaltėliai gerai pažinojo mano vyrą, kuris tuo metu vadovavo Kauno apygardos teismui.
Jie puikiai žinojo, kad A. Milinis nesikiš į tyrimą, nesiims aktyvių veiksmų ir paliks visą darbą atlikti teisėsaugai.
Bet manęs jie nepažinojo ir neįvertino. Negaliu atleisti sūnaus žudikams ir privalau atlikti paprastą pareigą – eiti iki galo.
Kada bus ištirtas nusikaltimas, priklausys nuo teisėsaugos aktyvumo. Dabar jie dirba taip, lyg norėtų viską vilkinti.
– Kas po jūsų sūnaus turėjo tapti kita auka?
– Vienu didžiausių priešų buvo įvardytas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis. Jis ir galėjo tapti kita auka.
Diskutuota apie galimybę atsikratyti dviejų nepalankias nutartis priėmusių teisėjų, tačiau jų mirtis būtų buvusi pernelyg aiški nuoroda, kas tai padarė.
Vienas Klonio gatvės aktyvistų Juozukas prieš mirtį norėjo pasiskolinti fotoaparatą ir padaryti kažkokias kompromituojančias nuotraukas šalia Kedžių ir Venckų namų Garliavoje.
Vyriškis buvo rastas pasikoręs, tačiau jo artimieji nusprendė nesigilinti į mirties aplinkybes.
Persistengė bandydami suvaidinti savižudybę
Nužudytą V. Milinį (nuotr.) draugai jo automobilyje „Subaru” aptiko maždaug už 4 kilometrų nuo namų Sergeičikų kaime (Kauno r.), atokioje miško vietoje.
Ekspertai ant jaunuolio kūno rado daugybę sumušimų, kurie galėjo atsirasti priešinantis, žmogaus prieš mirtį kelias dienas negavo maisto ir vandens.
Kaunietis keturias paras buvo laikomas nelaisvėje ir kankinamas, o į mašiną įkeltas jau negyvas – taip mėginta imituoti savižudybę.
Savigynai išduotas pistoletas, iš kurio buvo paleista kulka į galvą, rastas vidinėje V.Milinio striukės kišenėje.
Žudikai persistengė – sau į galvą kulką paleidęs žmogus negalėjo vėl užtaisyti pistoleto ir įkišti jo į vidinę drabužio kišenę.
Automobilio salonas buvo kruopščiai išvalytas siekiant nepalikti pirštų antspaudų, o pro pravertą liuką išgaravo visi kvapai.
Praėjus porai dienų po nužudymo kažkas pravėrė ir vėl uždarė priekines mašinos keleivio dureles, mat ant jų sniego buvo mažiau negu ant kitų „Subaru” durelių.
Gruodžio 9-ąją keturioms minutėms buvo įjungtas V. Milinio mobilusis telefonas – kažkas galėjo tikrinti gautas žinutes, skambučius.
Manoma, kad D. Kedžio garbintojai nusprendė, kad V. Milinis yra trečiasis pedofilas, neva seksualiai prievartavęs mažametę garliaviškio dukterį.
Tokie patys kaltinimai krito ant A. Ūso ir Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus, kurį D. Kedys įtariamas nušovęs 2009 metų spalio 5-osios rytą.
Nors mergaitė kalbėjo apie pedofilą Aidą, D. Kedžio rėmėjai sugalvojo, kad ji tiesiog tiksliai neištarė skriaudiko vardo.
