Užgrobėjų iš Latvijos tinkluose spurda gerą vardą Lietuvoje ir aplinkinių šalių rinkose pelniusi Vilniaus įmonė „Preskonita“. Jos direktoriui Viktorui Kozjakovui po kaklu pakištas grobikų baltomis pirštinėmis peilis.
Nedidelė, bet ambicinga Mickūnuose (Vilniaus r.) įsikūrusi įmonė „Preskonita“ aštuoneri metai buvo pelninga, sėkmingai investavo į įrenginių atnaujinimą. Jos gaminami ir fasuojami prieskonių mišiniai turi gerą vardą ir paklausą. Gaminiai eksportuojami į JAV, Kanadą, Rusiją, Izraelį ir kitas šalis.
Tačiau jau antri metai „Preskonita“ dirba nuostolingai – ne dėl rinkodaros klaidų ar kitų objektyvių priežasčių. Kaip vėžinė ląstelė sveiką bendrovės organizmą graužia 50 proc. akcijų išviliojusi įmonė iš Latvijos, kuri galimai veikia kaip svetimo verslo grobimu užsiimančios kompanijos priedanga.
„Preskonitos“ direktoriui Viktorui Kozjakovui buvo tiesiai pareikšta klasikiniu plėšikų žargonu: „Mes tave aptversime raudonomis vėliavomis.“
V. Kozjakovui latvių bendraakcininkiai laidė užuominas apie be žinios Rygoje dingusius verslininkus.
Ir tai - ne vienintelis bandymo užvaldyti sėkmingai veikiančią įmonę Lietuvoje. „Reideriška“ plėšimo arba svetimo turto užvaldymo forma nuo įprastos, primityvios skiriasi tuo, kad čia derinami legalūs teisiniai metodai, sukčiavimas ir šantažas.
Lemtingas susitikimas
Viskas prasidėjo nekaltai, nuo įprasto verslo sandėrio. Maždaug 2005 m. Kelno (Vokietija) parodoje V. Kozjakovas susipažino su vaistažolių ir farmacinių produktų rinkoje nemažą nišą turinčia Latvijos įmone „Elpis“. Latviai pasiūlė „Preskonitai“ iš jos pirkti žaliavas.
Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Apie 2008-2009 m. „Elpis“ pasiūlė „Preskonitai“ parduoti dalį akcijų. Rinkoje susidarė kebli situacija: atūžė krizė. V. Kozjakovas nusprendė, kad sąjunga su žaliavų tiekėju padės išsilaikyti rinkoje, išaugti.
2010 m. latviai iš „Preskonitos“ nupirko 50 proc. akcijų. Jas įsigijo ne tiesiogiai „Elpis“, o su ja formaliai nesusijusi įmonė – „J. L. Invest“.
Bet savininkas – vienas ir tas pats, Latvijoje gerai žinomas verslininkas Janas Leitanas.
Tuo metu „Preskonita“ laimėjo Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) projekto gamybai atnaujinti ir plėsti konkursą, pradėjo jį vykdyti. Projekto vertė siekė 1 mln. 200 tūkst. Lt.
200 tūkst. litų investavo įmonė, milijoną paskolino bankas. NMA grąžino 40 proc. projekto vertės.
„Preskonita“ rado dar daugiau žaliavų tiekėjų ir produkcijos pirkėjų. Apyvarta, palyginti su 2009 metais, 2010-aisiais išaugo nuo 2,5 iki 3,5 mln. Lt.
Tokią vilniečių įmonės augimą matantiems latviams sublizgo akys.
„Elpis“ pakėlė žaliavų tiekimo kainas, konkurentų kainos buvo mažesnės. V. Kozjakovas ėmė pastebėti, kad „Preskonitą“ latviai bando prisirišti per žaliavų tiekimą.
Pirmieji pavojaus ženklai
Matydami, kad „Preskonita“ sėkmingai dirba, latvių akcininkai 2010 metų pabaigoje paklausė: kaip dalinsimės 2011 metų pelną?
„J. L. Invest“ užvertė V. Kozjakovą pasiūlymais skirstyti pelno dalijimąsi pagal mėnesius, ketvirčius ir pareikalavo net Lietuvoje nepraktikuojamų pelno dalybų į priekį.
„Preskonitos“ direktoriaus teigimu, latviai ėmė braižyti „pilkąsias“ schemas, kaip išvengti mokesčių valstybei. Raudona pavojaus šviesa blykstelėjo, kai latviai pasiūlė lietuvių akcininkui likusia akcijų dalimi garantuoti apie 200 tūkst. Lt skolą „Elpis“ už žaliavas.
V. Kozjakovui buvo atsiųsta jau parengta sutartis. Esmė: jei jis neatsiskaitys, lietuviai praras akcijas. Buvo atsiųsti ir „Elpis“ bei „J. L. Invest“ parankūs nauji įstatai.
„Aš nesiginčijau dėl skolos, bet siūliau jos dydžio suma padidinti įstatinį kapitalą, tai būtų buvę naudinga įmonei, taigi visiems akcininkams. Tačiau latviai nesutiko, jie apskritai nenorėjo kalbėtis apie skolą, tik ragino greičiau dalintis pelną, kuris dar nebuvo uždirbtas“, – pasakojo V. Kozjakovas.
Antpuolis prasidėjo
Praėjusių metų pradžioje įvyko akcininkų susirinkimas. Jame latviai staiga pareiškė, kad jie nori papildyti valdybą nauju nariu. Latvių statytinio pavardę sužinojusiam V. Kozjakovui kraujas sustingo gyslose.
Buvo pasiūlyta Boriso Šifrino kandidatūra. V. Kozjakovas jį gerai pažinojo, kaip buvusį bendrovės „Saldva“ savininką – ir anaiptol ne iš gerosios pusės. B. Šifrinas – Igorio Šifrino, Baltijos šalyse ir už jos ribų tolyn į Rytus žinomo veikėjo, kaltinamo įvairiomis suktybėmis, brolis.
B. Šifrino vadovaujama prieskoniais prekiavusi „Saldva“ bankrutavo, prekės ženklą išgelbėjo nauji savininkai. B. Šifrinas figūravo ir PVM grobstymo byloje.
Tačiau šis verslininkas dažnai sukiodavosi „Preskonitos“ patalpose, turėjo nemažai informacijos apie įmonę.
V. Kozjakovas griežtai atsisakė įsileisti vilką į avidę. Tada prasidėjo karas – ir slaptas, ir kartu pakankamai atviras.
„J. L. Invest“ jau nevyniodama žodžių į vatą ėmė grasinti V. Kozjakovui, kad jį atleis iš direktoriaus pareigų, atakavo laiškais ir skambučiais.
Reikalavimų esmė buvo viena ir ta pati: „Arba priimi į valdybą B. Šifriną, arba tavo verslo dienos suskaičiuotos.“
Latviai kortas galutinai atvertė praėjusiais metais balandžio mėnesį vykusiame akcininkų susirinkime Vilniuje.
Smūgiai į nugarą
Praėjusių metų balandį per dalykinius pietus „Elpis“ ir „J. L. Invest“ savininkas J. Leitanas užsispyrusiam, B. Šifrino įsileisti nenorinčiam „Preskonitos“ direktoriui tiesiai pareiškė: „Mes tave apstatysime raudonomis vėliavomis, tu nebekvėpuosi! Perpirksime tavo skolas, įtikinsime bankus uždaryti tau kredito linijas, arba daryk, kaip mes norime.“
Sutrikęs V. Kozjakovas klausėsi lyg tarp kitko pasakojamų šiurpių istorijų, kaip Rygoje be žinios dingsta panašiose situacijose atsidūrę verslininkai. Apie tai jam šaltu veidu kalbėjo latvių bendrovės „Elpis“ valdybos narys Igoris Grodskis.
Netrukus iš „Preskonitos“ akcininkai latviai pareikalavo duomenų apie sutartis su žaliavos tiekėjais ir produkcijos (prieskonių) pirkėjais. V. Kozjakovas suprato, kad ant jo užmestas grobikų tinklas, ir atsakė, jog tai konfidenciali informacija, kurią pagal Lietuvos įstatymus galima suteikti tik 51 proc. paketą turinčiam akcininkui. Laimė, vilnietis atsispyrė gundymams parduoti daugiau akcijų ir pasiliko gynybinį skydą.
Netrukus paaiškėjo, kodėl latviams taip rūpėjo informacija apie „Preskonitos“ sandorius.
Dalis verslo partnerių pradėjo nusigręžti nuo vilniečių įmonės laikydami ją nebepatikima, bankrutuojančia. V. Kozjakovas gavo žinių, kad B. Šifrinas lankė „Preskonitos“ partnerius ir apie įmonę skleidė neigiamą informaciją. Gerai įmonę pažįstantys klientai šmeižtu nepatikėjo, bet dalis tiekėjų ir užsakovų buvo prarasti.
„Pilkųjų raitelių“ apsuptyje
V. Kozjakovas, supratęs, su kuo turi reikalą, ėmė konsultuotis su įgudusiais teisininkais, kurie žinojo, kokiais būdais užgrobiamas verslas. Advokatų kontoros „Lawin“ specialistai išaiškino, kad „Preskonitą“ siekiama užvaldyti pagal klasikines „pilkųjų“ grobikų schemas: taikant legalių teisinių ir brutalaus šantažo derinį.
Informacijos apie tokį plėšikavimą galima rasti rusų tinklalapyje zachvat.ru, kuriame analizuojamos svetimo verslo užgrobimo schemos.
„Pilkųjų“ plėšikų strategija yra tokia: per akcijas ar valdybos narius įsitrinti į bendrovę, įstumti ją į skolas. Po to įsteigti keturias-penkias firmas tarpininkes, supirkti skolas ir paduoti į teismus. Beviltiškos bylos, išlaidos, po to - sąskaitų areštas, bankrotas - įmonė žlunga ir pereina į grobikų rankas.
Skleisdami neigiamą informaciją, nuviliodami klientus latviai pakenkė vilniečių įmonei, kurios dalininkai yra ir jie patys, nuviliodami arba atbaidydami klientus.
„Preskonitos“ pasamdyta audito bendrovė nustatė, kad įmonė dėl kenkėjiškų klastingųjų verslo partnerių praėjusiais metais prarado milijoną litų. Auditorių išvados rodė, kad per 2012-2014 metus įmonė galimai patirs dar 1 mln. 200 tūkst. nuostolį dėl prarastų žaliavos tiekėjų ir produkcijos pirkėjų. Tyčia žlugdė įmonę
Šiais metais „Preskonita“ laimėjo svarbų Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) projektą – įmonė būtų galėjusi dalyvauti 15-oje pasaulinių parodų, 65 proc. išlaidų būtų padengusi LVPA.
Laimėjusi konkursą, „Preskonita“ privalėjo LVPA pateikti finansinę ataskaitą už 2010 metus. O tam reikėjo ir parašo iš latvių akcininko, „J. L. Invest“. Tačiau J. Leitanas atsisakė patvirtinti ataskaitą, vėl pareikalaudamas iš „Preskonitos“ konfidencialių žinių apie verslo sandorius.
„Kaip aš galiu teikti tokias žinias partneriams, kurie, pasinaudodami šiais duomenimis, žlugdo mūsų įmonę? Aš pasiūliau kreiptis į nepriklausomus auditorius, bet latviai užsispyrė padaryti kažkokį neaiškų savo vidinį auditą“, – stebėjosi V. Kozjakovas. Latviai blokavo akcininkų susirinkimus, nedavė galimybės pasinaudoti jau laimėtu konkursu.
„Žinodami, koks svarbus mums šis projektas, atsisakydami pasirašyti finansinę ataskaitą latviai jį sužlugdė, mes praradome 152 tūkst. Lt“, – piktinosi svetimo verslo grobikų smaugiamos įmonės direktorius.
Tokiu pat būdu buvo sužlugdytas ir NMA remiamas 8 mln. Lt vertės gamybinių patalpų remonto, naujų gamybos objektų statybos projektas.
Rygiečiai smogė iš dar vienos pusės: pabandė „Preskonitą“ palaidoti po skolų našta. Siekdama padidinti apyvartines lėšas, „Preskonita“ paėmė 500 tūkst. Lt paskolą iš „DnB Nord“. Latviai ėmė labai domėtis paskolų grąžinimo grafiku tikėdamiesi, kad vilniečiai nespės laiku padengti kredito.
Per šį galą papūsti į uodegą nepavyko, nes bankas kredito sutartį pratęsė.
„Preskonita“ kiek įgalėdama greičiau stengėsi grąžinti ir skolą „Elpis“ už žaliavas. 2011 metų rudenį iš daugiau kaip milijono buvo likę apie 200 tūkst. Lt skolos.
Iš karto jos grąžinti „Preskonita“ negalėjo, nes daug išlaidų reikėjo gamybos įrangai atnaujinti. Investicijos pasiteisino, taigi jomis teoriškai turėjo būti patenkinti ir latviai, turintys įmonės akcijų, nespausti jų, o laukti, kol investicijos atsipirks, bus sąžiningai uždirbamas pelnas.
Tačiau nuo sąžiningo verslo svetimos bendrovės užgrobimas tuo ir skiriasi, plėšikai vadovaujasi šūkiu: „Mes nenorime uždirbti, mes norime gauti!“
Nesėkminga blokada ir pasipriešinimasPraėjusių metų rudenį „Elpis“ kreipėsi į Rygos arbitražo teismą reikalaudama pripažinti „Preskonitos“ skolą. Vilniečiai į teismą net nevažiavo, nes žinojo jo baigtį. Daug ką pasako faktas, kad vilniečiams visa teismo medžiaga buvo atsiųsta latvių kalba, be jokio vertimo ir dokumentų originalų.
Ir tikrai: Rygos teismas nusprendė, kad „Preskonita“ akcininkams skolinga net ne 192 tūkst. Lt, o 292 tūkst. Neįtikėtinai didelę dalį, apie 100 tūkst. Lt., sudarė vilniečiams sumokėti priteistos teisminės išlaidos.Į „Preskonitos“ duris labai greitai pasibeldė Vilniaus antstoliai. Po trijų dienų Palmos Kiselienės antstolių kontora areštavo įmonės sąskaitas.
Atrodė – jau galas. Bet V. Kozjakovas plėšikams pasirodė esąs sprangus kąsnis – vienu ypu nepraryjamas. Jis pasiekė, kad sąskaitos būtų atblokuotos, nes vyko teisminiai ginčai.
„Aš turėjau verslo reikalų ir Rusijoje, bet nei ten, nei Lietuvoje net 1990-aisiais, reketo siautėjimo laikais, nesusidūriau su tokiu įžūliu grobikiškumu, kaip dabar“, – piktinosi verslininkas.
Vis tik V. Kozjakovo istorija kitiems verslininkams įkvepia ir vilties, kad grobikams įmanoma pasipriešinti. Įmonės interesus ginantys vilniečiai akcininkai pasisamdė gerų advokatų komandą ir jau laimėjo pirmąjį mūšį.
Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje buvo prašoma, kad „J. L. Invest“ veikla būtų pripažinta kenkėjiška savo partnerių atžvilgiu ir parduotų lietuvių akcininkui savo akcijų dalį. Tokiu būdu bandoma pašalinti vėžinį auglį iš įmonės kūno.
Šių metų gegužę Vilniaus apygardos teismas priėmė V. Kozjakovui palankų sprendimą. Teismas pripažino, kad latviai kenkė savo vilniečiams verslo partneriams, ir įpareigojo „J. L. Invest“ parduoti vienam „Preskonitos“ savininkų 50 proc. akcijų už teismo ekspertų nustatytą kainą. Tokiu atveju pasikėsinimas užgrobti „Preskonitą“ patirtų nesėkmę.
Aišku, latviai užprotestavo nutartį, teismų karuselė tebesisuka. Šių metų lapkritį „J. L. Invest“ atsiuntė raštą, kuriame ir toliau reikalavo „Preskonitos“ finansinio balanso duomenų, grasino teismais.
Tačiau vilniečiai akcininkai neketina pasiduoti: parengtas ieškinys, kuriame surašyti vilniečių verslui latvių akcininkų padaryti nuostoliai: „Preskonita prarado 152 tūkst. Lt negavusi dotacijų iš LVPA, sužlugdyta galimybė įgyvendinti 8 mln. Lt vertės projektą, patirtas 1 mln. 200 tūkst. Lt. nuostolis praradus klientus.
V. Kozjakovas teigė, kad ieškinys netrukus pasieks teismą.
Nėra iki galo aišku, kodėl grobikai įsikibo į palyginti nedidelę vilniečių įmonę. Jos direktorius V. Kozjakovas teigė, kad į šį klausimą buvo atsakęs pats „Elpis“ ir „J. L. Invest“ savininkas J. Leitanas, neva tardamas: „Mums neįdomūs jūsų darbas ir ateities planai. Mums rūpi tik parduoti jūsų įmonę ir dingti iš Lietuvos.“
„Mes esame socialaus verslo įmonė, 57 proc. mūsų darbuotojų yra neįgalieji, mes laimime įvairius projektus. Jeigu ji žlugtų, nukentėtų ne tik privatūs asmenys, nuostolių patirtų ir valstybė, skyrusi įmonei vyriausybinę ir ES paramą per NMA“, – paaiškino V. Kozjakovas, kurio laukia dar ne vienas mūšis su grėsmingaisiais plėšikais baltomis pirštinėmis.
