Buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, buvęs Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis ir šio biuro operatyvininkai Emilijus Damukaitis, Dariušas Sinkevičius ir Vitalis Vitkovskis yra kaltinami tarnybinių pareigų neatlikimu, piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumento klastojimu bei disponavimu juo.
Antradienį į teismą vėl atvežtas policijos pareigūnus į teisiamųjų suolą susodinęs Mindaugas Žalimas.
Liudytojas parodymus davė praėjusiame teismo posėdyje, tačiau kilus klausimų dėl jo ir kai kurių liudytojų parodymų nesutapimo, nuspręsta jį į teismą iškviesti dar kartą.
Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis teisme patvirtino, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. M. Žalimas tikrai pasirodė Policijos departamente.
„Paskambino man sekretorė, pasakė, kad manęs laukia kažkoks vyras, kuris prisistatė tolimu giminaičiu“, - kalbėjo A. Stončaitis.
Nusileidęs į pirmą aukštą, jis pamatė nepažįstamą vyrą, kuris pasakė, jog nori papasakoti apie planuojamas žmogžudystes Kaune. „Noriu kalbėti apie galimus nužudymus Kauno mieste“, - M. Žalimo žodžius citavo A. Stončaitis.
Kadangi jis nėra atsakingas už operatyvinę sritį, paskambino Visvaldui Račkauskui. Šis susitikti su M. Žalimu negalėjo, nes turėjo kažkur išvykti, tačiau pasakė, kad atsiųs kažką iš Kriminalinės policijos biuro. Tai buvo T. Ulpis.
Anot A. Stončaičio, tuo jo susitikimas su M. Žalimu ir baigėsi. Jis paliko liudytoją su T. Ulpiu ir daugiau su juo jokių reikalų neturėjo.
„Nesuprantu šito žmogaus noro prisistatyti mano giminaičiu“, - giminystės su M. Žalimu kratėsi A. Stončaitis. „Aš sakiau tolimas giminaitis. A. Stončaičio brolis yra vedęs mano mamos seserį“, - ryšį su aukštu policijos pareigūnu paaiškino M. Žalimas. „Mano brolio žmona jau nėra man giminaitė, o šitas žmogus nori būti mano giminaičiu“, - kalbėjo A. Stončaitis. „Jau nenoriu“, - replikavo jam M. Žalimas. „Aš tuo labiau“, - atkirto A. Stončaitis.
Jis teigia, kad generalinio policijos komisaro pavaduotojas sako ne viską. M. Žalimas tvirtina, kad pats A. Stončaitis jam davė popieriaus ir liepė surašyti viską, ką žino. Dalyvavo jis ir pokalbyje, kuriame buvo tartasi, jog reikia vykti į sodo namelį, kuriame žmogžudystėms besiruošiantis Drąsius Kedys ketino pasislėpti po įvykdyto nusikaltimo.
Šis M. Žalimo vizitas Policijos departamente nėra niekur užregistruotas. Pasak M. Stončaičio, vyras pas jį atėjo ne jo priėmimo valandomis, todėl jis neprivalėjo to daryti.
Generalinio komisaro pavaduotojas taip pat neigia ką nors žinojęs apie tai, ką T. Ulpiui pasakojo M. Žalimas, nes, tai „neįeina į jo pareigybines instrukcijas“.
V. Telyčėnas nežinojo
Buvęs policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas teismui pasakojo, kad iki 2009 m. spalio 5 d. vadinamosios Kauno pedofilijos bylos veikėjų pavardės jam nebuvo žinomos.
Pirmą kartą apie juos išgirdo tik po Jono Furmanavičiaus nužudymo, pakeliui į komandiruotę Klaipėdoje.
Jis susisiekė su pavaldiniais ir paklausė, ar nereikia centrinių padalinių įsikišimo ir pagalbos. Vėliau sulaukė V. Račkausko skambučio. Šis pasakė, kad nužudyta Violeta Naruševičienė ir, kad abu nužudymai yra susiję.
Vakare jis dalyvavo susitikime pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Prokurorai jau buvo perklausę anksčiau darytus D. Kedžio telefoninių įrašų pokalbius, tačiau suprato, kad juose nieko vertingo nėra.
Kad M. Žalimas buvo atėjęs į Policijos departamentą likus daugiau nei dviem savaitėms iki nužudymų Kaune, V. Telyčėnas nežinojo. Kaip ir apie tai, kad Kriminalinės policijos biuro pareigūnai lankėsi Pavilnyje esančiame sodo namelyje, o spalio 5 d. jame įmontavo sekimo įrangą. Ši informacija nuo jo buvo nuslėpta.
„Žinau tik tiek, kad D. Kedžio paieška policijoje buvo vykdoma visomis kryptimis, bet daug nesidomėjau“, - ikiteisminio tyrimo metu V. Telyčėno duotus parodymus skaitė teisėjas.
„Jei policija būtų žinojusi, kad D. Kedys ruošiasi žudyti, būtų užkirtusi tam kelią“, - 2011 m. pabaigoje, kai M. Žalimo parodymai jau buvo paviešinti visai Lietuvai, tvirtino V. Telyčėnas.
Jo teigimu, jau po LNK laidos „Abipus sienos“ pasirodymo, jis apie M. Žalimo vizitą ir jo suteiktą informaciją klausė T. Ulpio, bet šis jam nieko nepaaiškino.
Prezidentė gavo paslaptingą laišką
Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo ir naujų detalių. Praėjus mėnesiui po žudynių Kaune prezidentei Daliai Grybauskaitei buvo atsiųstas anoniminis laiškas, kuriame buvo teigta, jog policijos pareigūnai buvo informuoti apie D. Kedžio planuojamus nusikaltimus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią žmogžudystėms.
Jokios reakcijos į šį laišką nebūta ir iš D. Grybauskaitės pusės.
Vėliau Prezidentūra laišką persiuntė Generalinės prokuratūros prokurorams, tačiau jo autoriaus nustatyti nepavyko. Pirmasis su M. Žalimu bendravęs žurnalistas Virgilijus Gaivenis sakė, jog svarbus liudytojas į juos kreipėsi pats. Liudytojas su juo susisiekė per V. Gaivenio dukters gimtadienį.
Supratęs, kad pokalbis gali būti įdomus, V. Gaivenis paliko svečius ir išėjo pasikalbėti su netikėtai atsiradusiu liudytoju. Po trumpo pokalbio su juo, buvo nuspręsta vykti į studiją ir visą liudijimą nufilmuoti.
Pasak V. Gaivenio, M. Žalimo pasakojimas buvo sklandus. Jis pasakojo, kad su Raimundu Ivanausku susipažino atlikdamas bausmę, bendravo ir vėliau. „Pasakojo, kaip Neringa Venckienė kurstė D. Kedį, apie žmogžudysčių planus, kaip nužudys J. Furmanavičių, V. Naruševičienę, Andrių Ūsą, kaip paliks lavonus automobilyje“, – 2011 m. spalio 25 d. filmavimą prisiminė tuomet populiarios laidos „Abipus sienos“ kūrėjas.
Jo teigimu, teisiamų pareigūnų pavardes M. Žalimas minėjo ne kartą, taip pat ir V. Račkausko. Šią pažintį liudytojas dabar kategoriškai neigia. Rodė ir T. Ulpio rašytus raštelius, lapelį ant kurio buvo užrašyti D. Sinkevičiaus ir V. Vitkovskio telefonų numeriai, sakė, kad pas jį namuose iki šiol yra D. Kedžio palikti drabužiai.
V. Gaivenis tvirtina, kad M. Žalimas jam kalbėjo ir apie pinigus. Esą nemaža suma buvo palikta viename iš krepšių, tačiau po to, kai krepšius jam atgal grąžino Policijos departamento pareigūnai, pinigai dingo.
Dabar M. Žalimas jau nėra tikras, ar kažkokie pinigai iš tiesų buvo. „Penkias dienas prieš laidą buvo anonsai, reportažai buvo rodomi žiniose, ten buvo kalbama ir apie pinigus, tačiau nei M. Žalimas, nei kažkas kitas nesikreipė, kad paneigtų tai. Anonsą buvo galima pakeisti, jei jis buvo melagingas“, – sakė žurnalistas.
Po pokalbio su M. Žalimu, V. Gaivenis važiavo pas M. Žalimą į namus, susipažino su liudytojo gyvenimo drauge, važiavo į sodo namelį paimti D. Kedžio daiktų.
Vėliau apie svarbų liudytoją papasakojo buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio žmonai Marijai Milinienei, ieškančiai savo sūnaus žudikų.
Ši jį lapkričio 2 d. nusivežė į Kauno rajono policiją pas tyrėją Audronę Gecevičienę. Po šios apklausos iš M. Žalimo liudijimų dingo kai kurios pavardės, tarp jų ir Milinių šeimos draugo V. Račkausko.
„Jis teistas du kartus, jam grėsė trečias teistumas, V. Račkauskas yra žinomas žmogus, jis negalėjo suklysti, tas buvo ar ne tas“, – kalbėjo V. Gaivenis.
Pasak žurnalisto, M. Žalimas jam gyrėsi, jog ypač artimai bendravo su V. Vitkovskio šeima. „Aiškino, kad jis su Vitalijaus šeima artimai bendrauja, kad pažįsta jo žmoną“, – sakė V. Gaivenis.
Žinomas žurnalistas sako, jog iki šiol tiki, kad M. Žalimo pasakojime yra daug tiesos, tačiau žmogus, kuriam „svyla užpakalis susipainiojo tarp melo ir tiesos“.
M. Žalimas ir antradienį teigė, jog vis dėlto kalba apie pinigus ir V. Račkauską yra tik V. Gaivenio pramanas.
Esą žurnalistas jam liepė sakyti taip ar anaip, kad, jei jo šaltiniai Policijos departamente patvirtintų, jog M. Žalimo matytas asmuo tikrai yra V. Račkauskas, jiems nereikėtų perfilmuoti laidos iš naujo.
Kaip ir M. Žalimas, valstybės saugoma jo draugė Laura Žiliūtė sakė, kad su savo vaiko tėvu gyvena jau apie penkerius-šešerius metus.
Ji žinojo apie jo draugą R. Ivanauską, vėliau buvo supažindinta su šio drauge Egle Barauskaite.
Anot liudytojos, rugsėjo pradžioje pas juos buvo atvažiavusi visa kompanija – R. Ivanauskas, D. Kedys ir E. Barauskaitė. Vyrai išvažiavo į miestą esą pirkti batų, o po šio pasivažinėjimo Mindaugas jai pradėjo pasakoti, kad „svečiai“ planuoja žmogžudystes.
Vėliau M. Žalimas buvo iškviestas į Kauną paimti D. Kedžio daiktų. Po šios kelionės anksčiau abejojęs, ar D. Kedys tikrai ruošiasi žudynėms, M. Žalimas įsitikino, kad draugas nejuokauja.
Su D. Kedžio draugais grįžęs M. Žalimas buvo labai susijaudinęs, pasakojo, kad D. Kedys planavo nužudyti J. Furmanavičių, V. Naruševičienę, L. Stankūnaitę, A. Ūsą, S. Velečką ir A. Milinį, klausė jos patarimo, kaip toliau jam elgtis.
„Jis manęs klausė, ką daryti. Pasakiau, kad tu žinai ką. Po to Mindaugas sėdo prie kompiuterio ir galvojo kam pranešti, tada prisiminė, kad Policijos departamente dirba jo tolimas giminaitis A. Stončaitis“, – pasakojo L. Žiliūtė.
Vėliau M. Žalimas jai pasakojo, kad buvo Policijos departamente, minėjo T. Ulpio pavardę.
„Mindaugas tikėjosi, kad policininkai užkirs kelią žudynėms“, – ikiteisminio tyrimo metu liudijo L. Žiliūtė.
Liudytojos teigimu, Mindaugas jai buvo pasakęs, kad policininkai jam liepė niekam nepasakoti apie savo apsilankymą Policijos departamente bei apie tai, ką jis jiems buvo pasakojęs. Vyrui buvo grasinta, kad jei jis prasitars, bus apkaltintas bendrininkavęs su D. Kedžiu.
Nenorėdamas atsidurti už grotų, jis tylėjo. Iki nebuvo apkaltintas Baltarusijos piliečio sumušimu. Kadangi vyras dėl šio nusikaltimo įvykdymo buvo nekaltas, o policijos pareigūnai su kuriais jis bendradarbiavo nesiruošė jam padėti, M. Žalimas kreipėsi į žurnalistus.
„Gal gyvenime jis ir mėgsta fantazuoti, bet ne šiuo atveju. Per daug mačiau jo išgyvenimus, nemanau, kad jis būtų kažką kūręs, melavęs“, – savo gyvenimo draugą ir teisme remia L. Žiliūtė.
Pasak Kriminalinės policijos biuro viršininko Algirdo Matonio rugsėjo 16 d. į jo kabinetą atėjęs T. Ulpis pasakė, kad buvo atėjęs žmogus, kuris papasakojo apie D. Kedžio planus.
„Jis man sakė, kad šis žmogus atėjo per A. Stončaitį ir V. Račkauską“, – sakė liudytojas. Apie D. Kedį A. Matonis jau buvo girdėjęs, girdėjo ir jo grasinimus, jog šis iššaudys visus pedofilus.
Vis dėlto, pasak Kriminalinės policijos biuro viršininko, į M. Žalimo suteiktą informaciją nebuvo žiūrima rimtai. „Mes į tą informaciją pažiūrėjome, kaip į nepatikimą, „iš lubų“, kurią reikia tikrinti“, – 2011 m. rugsėjį prisiminė A. Matonis.
Vėliau esą apie M. Žalimo suteiktą informaciją buvo pranešta prokuratūrai, kuri pradėjo kontroliuoti D. Kedžio pokalbius. „Buvo pasiūlymas D. Kedį pasekti, bet prokuratūra nesutiko“, – kaltę prokurorams verčia A. Matonis.
Kriminalinės policijos biuro viršininkas sako, jog ir jam M. Žalimas neatrodė rimtas liudytojas. „Kažkoks susivėlęs, ta jo informacija, lyg iš mėnulio“, – liudytoją įvertino jis.
Pasak A. Matonio, M. Žalimo informacija nebuvo konkreti, gavus ją esą nebuvo jokio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą. Apie tai, kad nužudytas J. Furmanavičius, A. Matonis sako išgirdęs spalio 5-osios rytą, klausydamasis radijo, o M. Žalimo pavardę sužinojo tik po dviejų metų, kai apie jį buvo viešai prabilta žiniasklaidoje.
Iškart po J. Furmanavičiaus nužudymo, A. Matoniui paskambino V. Račkauskas ir pasakė, jog kartu su pavaduotoju Vitalijumi Gailiumi vyksta į Kauną. Netrukus jis sulaukė ir skambučio iš Prezidentūros.
Vienas Prezidentės patarėjų pasakė, jog turi gavę daug skundų susijusių su pedofilijos istorija. Tą pačią dieną jie iš prezidentūros buvo paimti.
Dar vieną D. Kedžio rašytų skundų krūvą, Kriminalinės policijos biuro pareigūnams perdavė Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.
Tik pradėjęs skaityti šiuos skundus, A. Matonis suprato, kas čia vyksta, nes iškart po J. Furmanavičiaus nužudymo galvojo, jog su teisėju susidorojo kriminalinis pasaulis dėl jo nagrinėtų bylų.
Perskaitęs dalį D. Kedžio skundų, A. Matonis susisiekė su Kauno policijos pareigūnais. Jam buvo pasakyta, kad padėtis kontroliuojama, kad L. Stankūnaite ir A. Ūsu pasirūpinta.
A. Matonis mano, kad buvo galima išsaugoti ir V. Naruševičienės gyvybę, tačiau apie ją per vėlai sužinota, nes ją D. Kedys pradėjo minėti tik vėlesniuose savo skunduose.
Kol D. Kedžio rašliavose buvo aptikta ši pavardė, moteris jau buvo nužudyta.
Pasak A. Matonio, R. Ivanauskas byloje visada buvo minimas, kaip D. Kedžio pagalbininkas, todėl buvo nutarta organizuoti jo kontrolę, klausytis pokalbių.
Kriminalinės policijos biuro viršininkas teigia, kad tuo metu darbo turėjo ir policijos pareigūnai, ir prokurorai, kasdien buvo gaunama vis naujos informacijos, buvo tiriamos labai įvairios nužudymo versijos.
„T. Ulpis informavo mane, kad organizuoja pasalą tame sodo namelyje, nes gali ateiti D. Kedys. Jo daiktuose buvo paliktos techninės priemonės, buvo kontroliuojami R. Ivanauskas ir M. Žalimas, nes pasitikėti juo nelabai buvo galima. Tai toks „susivėlęs“ žmogus, kuris vieną dieną kalba viena, kitą – kita“ , – pasakojo A. Matonis.
Po kiek laiko buvo gauta informacija, kad D. Kedys gali slapstytis užsienyje. Nors ikiteisminį tyrimą atliko Kauno vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, į D. Kedžio paiešką įsijungė ir Kriminalinės policijos biuras.
D. Kedžio ieškota Anglijoje, Ispanijoje, būta žinių, kad jis gali slapstytis Danijoje, todėl bendrauta ir su šios šalies pareigūnais.
A. Matonio teigimu, po spalio 5 d. į M. Žalimą buvo dėtos labai didelės viltys, tikėtąsi, kad jis padės surasti D. Kedį, kad užves ant jo pėdsakų ir tikino, kad net pagalvoti negalėjo, jog prokurorai nieko nežinojo apie šio liudytojo egzistavimą.
„Mačiau, kad T. Ulpis dėjo didelius lūkesčius į tą šaltinį, jis yra vienintelis laidas vedantis į žudiko, tai yra D. Kedžio, suradimą. Man ir dabar į galvą netelpa, kad prokurorai kažko nežinojo, kažko nesuprato“, - stebėjosi Kriminalinės policijos biuro viršininkas.
Jam nesuprantama ir tai, kad jo pavaldiniai iš M. Žalimo gautos informacijos niekur neužfiksavo.
„Maniau, kad ji tinkamai įforminta arba pagal operatyvinės veiklos įstatymą, arba pagal ikiteisminį tyrimą“, - kalbėjo A. Matonis, nuolat pabrėždamas, kad jo pareigūnai padarė viską, kad D. Kedys būtų surastas ir sulaikytas.
