Petrašiūnų kapinių vedėjas Arvydas Pieniauskas neslepia, kad kiekvienam paminklą statančiam ar kapavietę tvarkančiam žmogui pataria vengti bet kokio metalo. Anksčiau ar vėliau esą ilgapirščiai supirktuvėse laukiamą grobį nulupa.
Kaip pavyzdį A. Pieniauskas pateikia istoriją apie vieną iš kapinėse esančių skulptūrų dengiantį stogelį. Brangaus metalo dirbinį vagys buvo pavogę, tačiau artimieji vėl įrengė tokį patį. Tada ilgapirščiai dar kartą susiruošė pasipelnyti.
„Nežinau kodėl, bet nulupti antro stogelio jie nespėjo, tiktai truputį atplėšė. Tuomet patariau artimiesiems nusikaltėlių akį traukiantį metalą tiesiog nudažyti. Tai padėjo”, – pasakoja kapinių vedėjas.
Taikiniu tampa net raidės
Tačiau vagis vilioja ne tik didesni metaliniai dirbiniai – kryžiai, saulutės, stogai ar tvoros. Pavagiamos net metalinės raidės nuo antkapių. A. Pieniauskas prisimena dvi didžiules vagysčių iš kapinių bangas. Pirmoji buvo kilusi 1992 metais, o antroji, dabar jau slopstanti, prieš trejetą metų.
Vedėjo manymu, sutramdyti vagis ir suteikti daugiau įvairovės kapinėms galėtų tik apribotas lankymo laikas. Jei vakarais vartai būtų rakinami, o kiekvienas perlipęs tvorą laikomas vagimi, padėtis gerėtų.
„Požiūris į kapavietes keičiasi. Atsiranda daugiau akmens, granito. Žinoma, jeigu matome, kad žmonės nori atsikratyti senais metaliniais kryžiais ar saulutėmis, bandome atkalbėti. Juk dauguma tų dirbinių tikri meno kūriniai, kuriems kalviai paskyrė daugybę laiko”, – pasakojo A.Pieniauskas.
Pabrėžia palaidotojo statusą
Internetinį projektą „Atminimoknyga.lt”, kuriame užfiksuoti poros dešimčių tūkstančių kapaviečių duomenys, kuruojantis Lapkričio 2-osios draugijos pirmininkas Valdas Kaminskas tikina, kad kapaviečių mados priklauso ir nuo žmogaus socialinio statuso, ir nuo krašto turtingumo. Nors projektas orientuotas į kaimų kapines, pašnekovas mano, kad bendros tendencijos tinka visoms kapavietėms.
V. Kaminskas neslepia, kad Kauno kapinės skiriasi nuo kitų didmiesčių amžinojo poilsio vietų. Nors skirtumai nėra ryškūs, profesionalui jie pastebimi.
„Itin išsiskiria socialinį statusą turinčios pabrėžti kapavietės. Jeigu žmogus gyvenime užėmė svarbią vietą, turėjo pinigų, tai ir po mirties jo kapą dažniausiai puošią išskirtiniai paminklai ar antkapiai, kuriems skirtos didžiulės sumos”, – kalbėjo pašnekovas.
Kalbant apie paprastų žmonių kapus, pastaraisiais metais ryškėja santūrumo tendencija. Artimieji atminimui įrengia nedidelius, skoningus antkapius ir paminklus. Atsiranda ir tradicija vengti metalo, o esamus dirbinius slėpti nuo pašalinių.
„Tarkim, liuteronai turi visai neblogas duomenų bazes su savo kapavietėmis, kur yra ir nuotraukos. Tačiau tai nėra vieši duomenys, ir jie neslepia, kad taip saugomi vis dar išlikę metaliniai dirbiniai”, – sakė V. Kaminskas.
Džiaugiasi santūrumu
Ne vieno garsaus kauniečio atminimą įamžinusį skulptorių Stasį Žirgulį itin stebina Karmėlavos kapinės. Jos menininkui primena ne amžinojo poilsio vietą, o įtvirtintą fronto liniją su bunkeriais. Užuot kapavietes gražiai įkomponavę šlaite, kauniečiai iš betono ar granito sukuria didžiulius iš žemės išlindusius antkapius.
Tuo tarpu Petrašiūnų kapinėse S. Žirgulio siela atsigauna. Čia daugybė įvairių menininkų, architektų, skulptorių kūrinių. Tačiau ne visi kolegų bandymai, skulptoriaus manymu, verti įamžinti anapus iškeliavusių žmonių atminimą.
„Dabar vėl populiarėja kolumbariumai. Tačiau kai kuriuos architektai padaro tokius, kad labiau primena sodo įrankių pašiūres nei amžinojo poilsio vietas. Šiems objektams netinka metalas, kuris vis tiek pasiduoda korozijai. Tam skirtas akmuo. Granitas yra amžinoji medžiaga”, – tikino pašnekovas.
Skulptoriui patinka, nors ir lėtai, bet į Lietuvos kapines iš užsienio ateinanti santūrumo mada.
Kurdamas kapavietes menininkas tikina nekreipiantis dėmesio į vagių grėsmę. Savo darbuose S.Žirgulis esą taip įtvirtina metalą, kad pavogti jį galima tik panaudojus sprogmenis.
