Kaliniai – milijonieriai. Vien praėjusiais metais telefonais kurpdami įvairias istorijas jie iš Lietuvos gyventojų išviliojo beveik 3 milijonus litų.
Apsukriausi Alytaus pataisos namų gyventojai. Kriminalinės policijos biuro (KPB) pareigūnai iš šios įkalinimo įstaigos užfiksavo 568 skambučius gyventojams.
Į policijos statistiką pateko tik kaliniams pelno davę skambučiai, dėl kurių pradėti ikiteisminiai tyrimai.
Aktyviai šiomis aferomis užsiima ir Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji. Surasti aukų jiems pavyko mažiausiai 119 kartų.
Iš Lukiškių neskambina
Nelegalaus verslo idėjos neprasiskverbia tik per storas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sienas. Nė vieno sukčiaus telefono pokalbių išklotinė kriminalistų neatvedė į griežčiausio režimo įkalinimo įstaigą.
KPB valdybos viršininko Audriaus Valeikos tai nestebina: „Lukiškių kalėjime žmonės paprastai būna trumpesnį laiką, todėl nespėja įgyti tiek kitų pasitikėjimo, kad imtų kartu daryti nusikaltimus. O pataisos namuose jie gyvena daug metų.”
Lukiškių kalėjime ilgas laisvės atėmimo bausmes atlieka ir nusikalstamo pasaulio šulai, tačiau jiems ši veikla svetima.
Pataisos namuose pralobę nuteistieji nelaisvėje stengiasi susikurti patogesnį gyvenimą – įsigyja brangesnių produktų, perka narkotikų.
„Žinoma, yra ir hierarchija. Reikia susimokėti ir už geresnę vietą”, – pasakojo KPB pareigūnas.
Pralobti gali ne visi
Kalinių kastos svarbios ir dalijantis sukčių vaidmenis.
Vienam nuteistajam užsiimti telefoniniu sukčiavimu neįmanoma, todėl su bendrininkais reikia dalytis ir pareigomis, ir uždarbiu.
Už grotų atsidūrę gaujų vadeivos ir šių aferų sumanytojai patys niekada nesuokia telefonu.
Tai daro jiems paklusti turintys kaliniai, bet taip uždarbiauti leidžiama tik tiems, kurie yra įgiję kriminalinių šulų pasitikėjimą.
Žemiausiajai kastai priskiriami nuteistieji neturi galimybės net naudotis mobiliaisiais telefonais, todėl į šias grupuotes nepatenka.
Policijos departamento pareigūnai įsitikinę, kad situacija pasikeistų, jei laisvės atėmimo vietos būtų ne bendrabučių, o kamerų tipo.
Dabar pataisos namuose yra nemažai patalpų, kur vienu metu būna ir tarpusavyje bendrauja daug kalinių. Todėl jie turi galimybę pasiimti į teritoriją patekusius mobiliuosius telefonus ir jais dalytis.
Pamatę prie vartų artėjančius pareigūnus nuteistieji vieni kitus žaibiškai informuoja apie galimas kratas ir skuba naikinti įkalčių – SIM kortelės laužomos ir nuleidžiamos į kanalizaciją, o mobilieji telefonai paslepiami.
Pagalbininkų reikia rečiau
Kaliniai darosi vis atsargesni ir rečiau naudojasi laisvėje esančių bendrininkų pagalba.
Prieš keletą metų jie turėdavo eiti paimti pinigų iš graudžiomis istorijomis patikėjusių žmonių arba išgryninti juos bankomatuose.
Dabar dažniausiai patys nuteistieji naudojasi internetu, nors įkalinimo įstaigose tai draudžiama. Gyventojų sąskaitas sukčiai paprastai ištuština išgavę elektroninės bankininkystės slaptažodžius ir kodus. Iš sąskaitų jie paprastai pasisavina dideles pinigų sumas.
Kad pareigūnams būtų sunkiau atsekti pinigų judėjimą ir surasti tikrąjį jų gavėją, organizuotų grupuočių nariai juos skubiai perveda iš vienos sąskaitos į kitą.
Kam atiteko kokia pinigų dalis, sunku įrodyti ir teismuose.
Kaliniai jaučiasi nebaudžiami
Už telefoninį sukčiavimą teisiama nemažai kalinių, tačiau jų verslas klesti toliau.
„Policijos pareigūnai įdeda daug pastangų, kol išsiaiškina, kuris kalinys įvykdė šiuos nusikaltimus.
Tačiau po teismo nuosprendžio jis vėl grįžta į tą pačią laisvės atėmimo vietą, ir istorija tęsiasi”, – aiškino A. Valeika.
Teismų paskirtos bausmės už telefoninį sukčiavimą kalinių visiškai negąsdina. Jie sukčiauja atlikdami laisvės atėmimo bausmę už kitus nusikaltimus.
Teismai bausmes subendrina, todėl įkalinimo laikas beveik nepailgėja, o išviliotos sumos – įspūdingos.
Kriminalistus stebina tai, kad atlikę bausmę ir išėję į laisvę jie tokius nusikaltimus pamiršta. Tai išskirtinis kalinių verslas.
Moterys – patiklesnės
Kalinių pasakojamomis istorijomis dažniausiai patiki moterys. Tarp kalėjimų sukčių aukų jų net 90 procentų. Dauguma – vyresnės nei 50 metų.
Pareigūnai įsitikinę, kad moterys yra tiesiog jautresnės ir melagingos istorijos jas labiau sujaudina.
Sugebėjimo įtaigiai kalbėti sukčiams gali pavydėti net policijos pareigūnai. Kad moterys nusikaltėliais tiki labiau nei policininkais, teko įsitikinti ir pačiam A.Valeikai.
Prieš keletą metų tikrindami vieno įtariamojo pokalbių išklotinę kriminalistai nustatė, kad jis apie 20 kartų skambino Molėtų rajono gyventojams.
Su viena galimų aukų pareigūnai nusprendė iš pradžių pabendrauti telefonu ir išsiaiškinti, ar ji patyrė nuostolių.
Moteris kategoriškai atsisakė kalbėtis ir išplūdo pareigūną. Taip ir nesužinoję, ar ji tapo sukčių auka, tyrėjai nusprendė pas ją nuvažiuoti.
Pusiaukelėje kriminalistus pasiekė informacija, kad moteris kreipėsi į Molėtų policiją ir pasiskundė, jog jai grasina galbūt apsimetėliai pareigūnai.
Kriminalistams molėtiškė duris atidarė tik įsikišus uniformuotiems vietos patruliams.
Paaiškėjo, kad išvakarėse ji sukčiams buvo atidavusi septynis tūkstančius litų.
Į policiją kreipiasi per vėlai
Pareigūnus stebina ir tai, kad nemažai elektroninės bankininkystės duomenis atskleidusių aukų į policiją kreipiasi tik po keturių penkių dienų.
„Kažkodėl tariamais FNTT pareigūnais patikėję ir elektroninės bankininkystės duomenis jiems padiktavę gyventojai nesidomi, kas iš tiesų vyksta su jų sąskaitomis, ir tik po kelių dienų pamato, kad jos tuščios”, – stebėjosi A.Valeika.
Per tą laiką nusikaltėliai būna ne tik persivedę pinigus, bet ir aukos vardu prisiėmę greitųjų kreditų.
Suprasti, kad užkibo ant sukčių kabliuko, aukos turi nemažai laiko ir kalbėdamos su nusikaltėliais. Sudiktuoti visus kortelėje esančius elektroninės bankininkystės kodus kartais užtrunka apie valandą.
Padiktuoja šimtus skaičių
Pareigūnai žino atvejų, kai sukčiais patikėję gyventojai telefonu jiems yra diktavę net po šimtą kodų – šešiaženklių bei septynženklių skaičių.
Vienas vyras nusprendė iš sukčių pasityčioti. Jis kantriai diktavo šimtą kodų, tik skaičius vardijo atvirkštine tvarka. Valandą juos užsirašinėję nusikaltėliai netrukus jam perskambino dar kartą – norėjo įsitikinti, ar pašnekovas tikrai nesuklydo.
Dėl uždelsto laiko dalis tokių nusikaltimų taip ir lieka neatskleisti, nors jų tyrimas vien praėjusiais metais policijai kainavo 12 milijonų litų.
Policija atskleidžia maždaug pusę telefoninio sukčiavimo atvejų. Suradę sukčių grupuotę, kriminalistai atseka ir jų skambučius, bet apgauti gyventojai pinigų nebeatgauna.
Atgauti juos pavyksta tik tuomet, jei sustabdoma dar neužbaigta pinigų pervedimo operacija. Tačiau iš nukentėjusiųjų sąskaitos pinigai paprastai iškeliauja per valandą.
Apie sukčius primins ir kunigai
Atskirti, kad telefono skambutis ne iš policijos, nesudėtinga. Policijos ir kitų teisėsaugos tarnybų pareigūnai telefonu įvykių nesiaiškina ir neklausia jokių asmens duomenų.
Jei skambutis kelia įtarimų, geriausia pasisiūlyti atvykti į policiją, FNTT ar kitą įstaigą ir viską išsiaiškinti.
Norėdami, kad informacija apie sukčių gudrybes pasiektų kuo daugiau vyresnio amžiaus gyventojų, Policijos departamento pareigūnai žada prašyti ir kunigų pagalbos. Apie sukčių pinkles jie gyventojams galėtų priminti per pamokslus.
