Prekybą žmonėmis tyrinėjanti Vokietijos mokslininkė Cornelia Helfferich pasakojo, kad pirmieji nelaimėles kartais parduoda jų pačių tėvai ir kaimynai.
Tai, kad jas vėliau išnaudoja prekiautojai žmonėmis - tik ledkalnio viršūnė. Nutinka ir daug blogesnių dalykų.
- Dėl ko merginos sutinka važiuoti į užsienį? - lrytas.lt paklausė Freiburgo protestantų taikomųjų mokslų universiteto Mokslinių tyrimų ir inovacijų grupės vadovės.
- Jos naiviai svajoja apie geresnį gyvenimą. Kitos nori atitrūkti nuo šeimos, trokšta nuotykių.
Pavyzdžiui, moterys, atvykstančios iš Nigerijos, labai jaunos – 14, 15 ar 16 metų. Dokumentai suklastoti, juose rašoma, kad merginoms – po 18 metų. Jos neturi šeimų. O jei turi, kartais pačios šeimos jas išnaudoja. Išgirdusios pasiūlymą važiuoti į Europą, jos susigundo. Afrikoje Europa yra toks žemynas, kur galima studijuoti, gauti gerą darbą. Merginoms tai suteikia viltį.
Aukos iš Rytų Europos į prekiautojų žmonėmis rankas patenka kartais dar paauglystėje. Jomis pradeda rūpintis koks nors turtingas vyras, važinėjantis prabangiu automobiliu. Perka joms drabužius, papuošalus. Merginos susižavi. Jis pasiūlo važiuoti į Vokietiją. Kas atsitiko, jos supranta tik išlipusios iš autobuso jau svečioje šalyje.
- Kas nutinka su merginomis, kai jas išveža į užsienį?
- Atvykėles pasiima iš autobusų stoties ar kitos vietos, kur jos atvažiuoja. Jas pristato į vietą, kur gyvens, pasako, ką turės daryti. Jei atvežtos merginos atsisako užsiimti prostitucija, jas muša ir jėga priverčia parsiduoti.
Jų asmens dokumentai atimami. Jas gąsdina – jei policija sulaikys, tu sėsi į kalėjimą kaip prostitutė arba būsi parsiųsta namo.
- Ar dažni atvejai, kai merginos išsivaduoja?
- Ne. O laimingai ištrūkusios pasakoja, kaip palaukė, kol grobikas nusigėrė, o tada iš seifo pasiėmė savo dokumentus ir pabėgo. Nuėjo į policiją.
Labai svarbu, kad merginos pabėgtų kuo anksčiau. Kuo ilgiau jos pasiduoda spaudimui užsiiminėti prostitucija, tuo sunkiau joms ištrūkti. Vėliau jos jau būna „sulaužytos“, susitaiko su savo padėtimi. Moterys patiria daug smurto. Joms sunku pradėti gyvenimą iš naujo.
- Kas įtikintų moteris ir merginas mėginti bėgti nuo savo skriaudikų?
- Padėtų, jei policija jas kaip liudininkes saugotų toje šalyje, kur jos parduotos. Jei jos gautų legalų darbą toje šalyje, daug daugiau moterų bendradarbiautų su policija, rašytų pareiškimus ir nebesislėptų.
Dabar, kai moterys praneša apie savo pardavėjus, jos parsiunčiamos namo, kur tie patys žmonės jas randa ir vadina išdavikėmis.
Yra daug paslėptų aukų, primokytų tylėti. Apie jas mes net nežinome. Kartais, kai merginos atvažiuoja nelegaliai ir jas pagauna policija, jos gina savo skriaudikus, sako, kad pačios norėjo atvažiuoti. Jas verčia taip kalbėti. Dėl to sunku nustatyti, ar jos atvažiavo pačios, ar buvo atvežtos.
Kita problema - kad policija turi per mažai žinių apie prekybą žmonėmis. Jie neatskiria prekybos žmonėmis aukų ir palaiko jas savo noru atvykusiomis prostitutėmis, todėl išsiunčia jas atgal į jų šalį.
Moterys net neturi laiko ir galimybės parašyti pareiškimo apie tai, kad jas privertė užsiimti prostitucija. Jei nėra pareiškimo, neįmanoma pradėti tyrimo. Dar vienas atvejis, kai parduotos moterys bandomos patraukti atsakomybėn kaip sąjungininkės. Tokios aplinkybės sulaiko moteris nuo atviro bendravimo su policija.
- Kas labiausiai šokiruoja, girdint parduotų moterų istorijas?
- Mane stebina, kaip anksti kartais prasideda parduotų moterų skausmas. Vieną merginą jos tėvas prostitucijai pardavė, kai jai buvo 3 metai. Jis sugriovė dukters gyvenimą. Prekyba žmonėmis – tai tik maža dalis smurto, kurį ši mergina patyrė.
Kitas pavyzdys – vokietė, kurią kaimynai privertė užsiimti prostitucija, kai ji buvo 13-os. Tie žmonės privertė merginą vartoti narkotikus ir padarė priklausomą. Ji parsidavinėdavo, o pinigus pasiimdavo netoliese gyvenantis vyras ir du jo sūnūs. Merginai jie duodavo narkotikų, pinigų ji nematydavo.
