Kolegijai pirmininkaus Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, kuri pirmininkauja ir teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai Vaiko teisių apsaugos tarnybos skundą dėl visiško Andriaus Ūso išteisinimo. Jai talkins teisėja Angelė Ikasalienė, kurios vadovaujama teisėjų kolegija atmetė už nepagarbą teismui nuteistos Laimutės Kedienės apeliacinį skundą, bei teisėjas Artūras Šumskas, nuo 1999 spalio iki pernai metų liepos vadovavęs šiam teismui arba laikinai ėjęs teismo pirmininko pareigas.
Pirmojo teismo posėdžio data kol kas dar nepaskirta.
56 metų R. Ivanauskas ir jo 33 metų sugyventinė E. Barauskaitė yra kaltinami kurstę ir padėję D. Kedžiui nužudyti Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių ir Violetą Naruševičienę bei pasikėsinimu nužudyti Laimutę Stankūnaitę ir Andrių Ūsą.
Teisėsaugos akiratyje R. Ivanauskas ir jo draugė atsidūrė iškart po 2009 metų spalio 5 d. žudynių Kaune.
Tą patį vakarą apklaustas R. Ivanauskas neigė žinojęs apie draugo planus žudyti jo pedofilija apkaltintus žmones, tačiau teisėsaugininkai juo nepatikėjo.
Buvo gautas teismo leidimas poros namuose sumontuoti pasiklausymo įrangą, klausytasi ir jų telefoninių pokalbių.
Netrukus po D. Kedžio laidotuvių į savo namus pasikvietęs porą draugų R. Ivanauskas gyrėsi, kad žino, jog J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę nušovė D. Kedys, ir teigė, jog pats norėjo prisidėti prie žudynių, tačiau draugas jam neleido.
„Sakiau jam, duok ir man kokią granatą, aš tau padėsiu“, - kalbėjo R. Ivanauskas.
Tačiau net ir turint tokius įrašus, teisėsaugininkai kauniečio sulaikyti nesiryžo. Jie laukė rimtesnių įrodymų.
Tokie atsirado tik 2011 metų spalio pabaigoje, kai D. Kedžio ir R. Ivanausko bendras draugas Mindaugas Žalimas kreipėsi į žurnalistus.
Jis papasakojo ne tik tai, kad apie D. Kedžio planus jau nuo 2009 metų rugsėjo vidurio žinojo aukšti Policijos departamento pareigūnai, bet ir koks buvo R. Ivanausko ir E. Barauskaitės vaidmuo šioje kruvinoje istorijoje.
Paaiškėjo, kad pora ne tik žinojo apie D. Kedžio planus žudyti, bet ir kurstė jį padaryti nusikaltimą ir aktyviai talkino.
Jie kartu planavo žmogžudysčių detales, surado bendrininką M. Žalimą, kuris po žmogžudysčių turėjo pasiimti D. Kedį iš Marijampolės ir atvežti į sodo namelį Pavilnyje.
Likus porai savaičių iki nužudymų Kaune, M. Žalimas į sodo namelį pervežė iš E. Barauskaitės paimtus D. Kedžio drabužius.
Pasak M. Žalimo, D. Kedys jam pasakojo, kad iš viso jis planuoja nužudyti šešis žmones. Pirmąja auka turėjo tapti J. Furmanavičius, po to - seserys V. Naruševičienė ir L. Stankūnaitė.
A. Ūsą, liudytojo teigimu, garliaviškis planavo paimti gyvą, kankinti, kad šis esą išduotų, kas yra trečiasis pedofilas Aidas, ir tik po to nužudyti.
Po to, kai aistros aprims, D. Kedys ketino sugrįžti į Kauną ir nužudyti dar du žmones - Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį, kurį kaltino pagalba pedofilams, bei Agurkinių grupuotės lyderį Saulių Velečką, su kuriuo turėjo nesuvestų sąskaitų.
Žudynės buvo planuojamos lapkričio mėnesį, tačiau kvietimas D. Kedžiui atvykti į Policijos departamentą apklausai privertė garliaviškį keisti planus. Vyras bijojo, kad jis gali būti suimtas. Buvo nuspręsta veikti nedelsiant.
2009 m. spalio 5 d. įgyvendinta tik dalis D. Kedžio plano – nušauti J. Furmanavičius ir V. Naruševičienė.
Pareigūnai neabejoja, kad aukų būtų buvę daugiau, tačiau viską sujaukė avarija Piliuonos gatvėje. Palikęs sudaužytą „VW Golf“ automobilį, kuriuo planavo važiuoti į Marijampolę, gatvėje, D. Kedys turėjo grįžti į Vaišvydavą, kur prie parduotuvės, netoli V. Naruševičienės namų, buvo palikęs „VW Transporter“ autobusiuką.
Jis vėliau buvo rastas prie A. Ūso namų.
R. Ivanauskui ir E. Barauskaitei gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
