„Tai jie manęs turi bijoti. Aš – lietuvis”, – prieš pusmetį duodamas interviu „Lietuvos rytui” apie Venesueloje siautėjančius plėšikus kalbėjo šios šalies gyventojas 58 metų lietuvis E. Gavorskis.
Kad šioje Pietų Amerikos šalyje tyko nemažai pavojų, jis įspėjo ir stebėti olimpinių žaidynių atrankos turnyro atvykusius Lietuvos krepšinio aistruolius.
„Per savaitgalį Venesuelos sostinėje Karakase nužudoma apie 50 žmonių, visoje šalyje – apie 300. Tarsi vyktų karas”, – praėjusių metų rugsėjį pasakojo lietuvis, Venesueloje gyvenęs nuo gimimo.
Aukos tykojo prie banko
Jis tapo šio karo auka. Praėjusį ketvirtadienį E. Gavorskis buvo užpultas prie banko durų Marakajaus mieste, kur gyveno.
Senovinius sportinius automobilius rekonstravęs ir pardavinėjęs verslininkas buvo ką tik pasiėmęs pensiją. Manoma, kad ją ir norėjo atimti lietuvį užpuolęs asocialus jaunuolis.
E. Gavorskis buvo nušautas savo brolio Roberto akivaizdoje, visai netoli jam priklausančios fotografijos prekių parduotuvės „Roxy Foto”.
Apie 10 valandą abu vyrai išėjo iš banko. Gatvėje juos užpuolė į valkatą panašus jaunuolis.
Pastebėjęs, jog užpuolikas ginkluotas, Robertas bandė atimti iš jo ginklą, tačiau plėšikas šovė jo broliui į sprandą.
Žudikas nespėjo pasprukti
Brolio iškviesti greitosios pagalbos medikai sužeistajam bandė suteikti pagalbą įvykio vietoje ir greitosios pagalbos automobilyje, tačiau žaizda buvo gili ir pavojinga.
E. Gavorskis tą pačią popietę mirė ligoninėje.
Žudikas bandė sprukti, bet jį pasivijo ir sučiupo tuo metu pro šalį važiavę motorizuotosios brigados patruliai.
Jie iškart suvokė, kas įvyko, ir sulaikė įtariamąjį.
Nužudymu įtariamas 19-metis Manuelis Alejandro Carvajalis Figuera, gyvenantis Karabobo valstijoje. Patruliai iš jo atėmė revolverį su penkiomis kulkomis.
Girtis turtais – pavojinga
Apie Venesueloje tykančius pavojus „Lietuvos rytui” pasakojęs E. Gavorskis teigė, kad stengiasi dirbti tyliai, be jokios reklamos.
Gyvendamas socialistinės santvarkos valstybėje jis išmoko nesididžiuoti savo laimėjimais, nekalbėti apie turtus.
„Dabar Venesueloje ne patys geriausi laikai, nereikia rodytis, jei ką nors turi. Daug įmonių, kurioms sekasi, yra nacionalizuojamos. Iš žmonių atimami namai, automobiliai.
Be didelių paaiškinimų gali būti patupdytas už grotų. Egzistuoja ir mafija.
Grobiami žmonės, reikalaujamos milžiniškos išpirkos”, – neslėpė E. Gavorskis.
Jis nužudytas ne dėl savo uždirbtų pinigų, turimų tūkstančių hektarų žemės, kurioje, kalbama, yra aukso, o dėl pensijos.
Bendraudamas su mūsų šalies krepšinio aistruoliais vyras svajojo, kad sulaukęs pensijos galės pasimėgauti ramiu gyvenimu.
Sirgaliai tapo draugais
Praėjusią vasarą E. Gavorskis su žmona antrą kartą lankėsi Lietuvoje.
Eduardo tarsi mažas vaikas džiaugėsi nuo obels nusiskynęs prinokusį obuolį ir miške prisirinkęs saują šviežių uogų.
„Lietuvoje praleistas laikas – kaip stebuklas. Net plaukai šiaušėsi nuo įspūdžių. O mano žmonai čia taip patiko, kad namo turbūt sugrįšiu vienas. Ji įsimylėjo Lietuvą”, – po viešnagės šypsojosi E. Gavorskis.
Paviešėti Lietuvoje jį pakvietė krepšinio aistruoliai, kuriais E. Gavorskis rūpinosi lyg savo artimaisiais.
Venesuelos lietuvis krepšinio aistruoliams surado pigesnius lėktuvo bilietus, užsakė autobusus, nakvynę viešbučiuose, rengė išvykas po šalį.
„Be vietos gyventojo pagalbos surengti tokią kelionę iš Lietuvos būtų buvę painu. Skiriasi valiutų kursai, ne visur prieinamas internetas”, – praėjusią vasarą pasakojo lietuvius pasitikęs E. Gavorskis.
Išeivis džiaugėsi, kad po krepšinio turnyro smarkiai padaugėjo draugų, todėl atvykęs į Lietuvą juos lankė įvairiuose miestuose.
Jis ir pats įsiliejo į žaliais Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliais vilkinčių aistruolių gretas.
E. Gavorskis su venesueliete žmona nepraleido nė vienų rungtynių ir iš visų jėgų traukė lietuviškas dainas, nors lietuvių kalbą buvo kiek primiršęs.
Aistra – sportiniai automobiliai
Lietuviškai E. Gavorskis neturėjo su kuo kalbėtis po tėvo mirties. Su broliu Robertu jie tarpusavyje bendraudavo ispaniškai.
E. Gavorskio tėvas Henrikas Gavorskas negailėjo laiko ir pastangų, kad į Venesuelą išvykusių lietuvių šeimose nebūtų pamiršta gimtoji kalba. Erdviame savo name jis įkūrė savaitgalinę mokyklą Lietuvos išeivių vaikams.
Ten pažįstamas profesorius mokė lietuvių kalbos, istorijos, šokių, dainų.
Kartą per savaitę į lietuvių mokyklą susirinkdavo apie 18 vaikų. Eduardo kartą per mėnesį su tėvais lankydavosi bažnyčioje, kurioje lietuvis kunigas laikydavo pamaldas gimtąja kalba.
Šalia Karibų jūros pakrantės įsikūrusiame Marakajaus mieste gyvenęs Eduardo – buvęs lenktynininkas, daugkartinis Venesuelos ralio, kartingo prizininkas.
Baigęs lenktynininko karjerą, jis restauruodavo senovinius sportinius automobilius ir sulaukdavo pirkėjų iš viso pasaulio.
Viešėdamas Lietuvoje E. Gavorskis – jis tiesiog buvo pamišęs dėl senovinių sportinių automobilių – neatsispyrė pagundai užsukti į Vilniuje įsikūrusį Stasio Brundzos automobilių ir transporto muziejų.
Sukrėtė aistruolius
Tomas Balaišis-Sėkla, krepšinio aistruolis
„Esu priblokštas baisios žinios apie beprasmę tautiečio žūtį. Su E.Gavorskiu praėjusią vasarą bendravome Venesueloje, kai buvome nuvykę palaikyti Lietuvos krepšinio rinktinės.
Be jo pagalbos į Venesuelą tikrai nebūtų nuvažiavęs toks gausus būrys krepšinio aistruolių. Jis padėjo užsakyti bilietus, surado, kur apsigyventi. Jo dėka kelionė mums tapo perpus pigesnė ir patogesnė.
Vėliau su E. Gavorskiu buvau susitikęs Vilniuje, kai jie su žmona lankėsi Lietuvoje.
Man jis atrodė labai šiltas ir malonus žmogus.”
Svetur saugojo lietuvių tradicijas
* E. Gavorskio tėvas H. Gavorskas – buvęs Venesuelos atstovybės, lietuvių bendruomenės pirmininkas. Įsikūręs Venesueloje H. Gavorskas yra priglaudęs ne vieną pabėgėlį, padėdavo jiems įsikurti Amerikos žemyne.
* Lietuvio namuose mėnesį slapstėsi garsus rusų disidentas Nobelio premijos laureatas rašytojas, publicistas Aleksandras Solženicynas.
* Už pagalbą tautiečiams ir lietuvybės puoselėjimą jo tėvą H. Gavorską Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas buvo apdovanojęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
* Vilniuje gimęs ir Kaune iki trylikos metų augęs H. Gavorskas buvo fotografas. Dar būdamas paauglys jis jau turėjo savo fotoaparatą ir nedidelę fotolaboratoriją.
* Trylikos metų iš Lietuvos pabėgęs H. Gavorskas pirmiausia įsikūrė stovykloje Vokietijoje, kur buvo pakeista jo pavardės galūnė. Vėliau, artėjant rusams, pasitraukė į Austriją, kur sutiko savo būsimąją žmoną.
* Vėliau pora išplaukė į tolimąją Venesuelą. Žmona netruko išmokti ne tik vyro gimtąją kalbą, bet ir lietuvių virtuvės paslapčių. Gavorskų namuose buvo kepami blynai, verdami cepelinai, gaminami šaltibarščiai.
* Kasmet Vasario 16-ąją į jų namus susirinkdavo didelis būrys lietuvių. Vėliau šias tradicijas perėmė Eduardo.
* Venesueloje tėvo atidarytą fotografijos prekių parduotuvę paveldėjo vidurinis sūnus Robertas.
* Jau miręs vyriausias jo sūnus Jurgis Gediminas Henrikas buvo pasirinkęs inžinieriaus profesiją.
* Plėšiko pakirstas E. Gavorskis taip pat vedė venesuelietę ir užaugino dvi dukteris. Norėdamos studijuoti Europoje jos įgijo Lietuvos pilietybę.
* Abi merginos mokosi Austrijoje. 24 metų Andrea Gvadelupė pasirinko chemijos mokslus, o 22-ejų Giselle Stasė studijuoja ekonomiką.
* „Lietuvių indėniukės”, – taip tamsiaplaukes tamsesnio gymio dukteris juokaudamas vadindavo E. Gavorskis.
* E. Gavorskis vylėsi, kad baigusios magistrantūros studijas Austrijoje dukterys atvyks į Lietuvą išmokti senelio gimtosios kalbos. O galbūt net čia įsikurs.
