Dėl Kauno žudynių atsakomybės neprisiima nei prokurorai, nei policininkai.
Pastarieji teigia, kad D. Kedys būtų buvęs sustabdytas, jei prašymą jį sekti būtų patenkinę prokurorai. Šie atkerta, kad nebuvo gavę informacijos, kodėl prieš D. Kedį reikėtų imtis griežtų veiksmų.
Esą policininkų pranešimas, kad D. Kedys ieško, kur įsigyti ginklą, nebuvo priežastis pradėti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą.
Prokurorų nuomone, jei policijos pareigūnams buvo žinoma apie D. Kedžio planus, jie galėjo patys pradėti operatyvinę bylą, gauti teismo leidimą jį sekti.
Taip būtų nustatyta, kiek buvo tiesos Mindaugo Žalimo, apie kurio egzistavimą jie sužinojo tik 2011 metų spalio pabaigoje, perspėjime dėl rengiamų žudynių.
Kalbėjo tik apie ginklą
Vakar Vilniaus apylinkės teisme, kur toliau nagrinėta buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo Visvaldo Račkausko, buvusio Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio ir trijų iki šiol dirbančių jo pareigūnų Emilijaus Damukaičio, Dariušo Sinkevičiaus ir Vitalijaus Vitkovskio baudžiamoji byla. Paaiškėjo, kad ir policijos pareigūnai, ir prokurorai į D.Kedžio ketinimus žudyti žiūrėjo pro pirštus.
Apie tai, kad D.Kedys ruošiasi, anot jo paties, žudyti pedofilus, M.Žalimas Policijos departamento pareigūnus perspėjo 2009 metų rugsėjo 16-ąją.
Kitą dieną T. Ulpis ir E. Damukaitis nuvyko pas Vilniaus apygardos prokuratūros vadovą Ramutį Jancevičių. Į pasitarimą taip pat buvo pakviestas R. Jancevičiaus pavaduotojas Brunonas Maculevičius bei prokuroras Nerijus Bieliauskas.
Pastarajam pareigūnui rugpjūčio 21 dieną buvo pavesta tirti iš Kauno persiųstą bylą.
Joje įtarimai dėl D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukters tvirkinimo buvo pareikšti kauniečiui Andriui Ūsui.
Vakar teisme liudijęs R. Jancevičius pasakojo, kad pokalbis vyko apie 5–10 minučių – kol visi išgėrė kavą.
Kažkuris pareigūnas, greičiausiai T. Ulpis, pasakė, kad yra žinoma, jog D. Kedys ieško, kur įsigyti ginklą, ir paprašė gauti teismo leidimą jį sekti arba klausytis telefono pokalbių.
Išsigando minios spaudimo?
N. Bieliauskas tokiam prašymui kategoriškai pasipriešino, tačiau vėliau vis dėlto kreipėsi į teismą ir gavo leidimą.
„Prisiminkime, kokia tuo metu buvo psichozė – piketai prie prokuratūros ir taip toliau.
Bet mes neišsigandome, nors spaudimas buvo didžiulis”, – kalbėdamas apie kreipimąsi į teismą dėl garliaviškio telefono pokalbių klausymosi vakar kalbėjo B. Maculevičius.
Netrukus jis jau kalbėjo kitaip. Paklaustas, kodėl D. Kedžio atžvilgiu nebuvo pradėtas tyrimas, Vilniaus prokuratūros vadovo pavaduotojas atsakė: „Dieve mano, gyvename visuomenėje. D. Kedys dėjosi tokiu nukentėjusiu – negi imsi ir pareikši jam įtarimus.
Juk jis tuo metu buvo vos ne Tadas Blinda.”
Kai buvo gautas teismo leidimas klausytis D. Kedžio pokalbių, nei R. Jancevičius, nei jo pavaduotojai nesidomėjo, ar pavyko ką nors svarbaus išgirsti.
Porą kartų apie tai su pareigūnais kalbėjosi tik N.Bieliauskas, tačiau jam buvo atsakoma, kad jokių naujienų nėra.
Pokalbiais susirūpinta tik 2009 metų spalio 5-ąją – po to, kai buvo nužudytas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė.
Tą patį vakarą įrašyti D. Kedžio pokalbiai buvo perklausyti generalinio prokuroro Algimanto Valantino kabinete. Skubiai sušauktame pasitarime dalyvavo ir V. Račkauskas.
Jis prokurorus patikino, kad apie D. Kedžio planus nieko nežinojo.
Teisinosi užimtumu
Iš Kauno tyrėjų gavęs pedofilijos bylą N. Bieliauskas pyko, kad ją tirti turės vienas, nors Kaune tai darė penki pareigūnai – du prokurorai ir trys policijos tyrėjai.
Darbo, N. Bieliausko teigimu, buvo daug – esą kauniečiai nebuvo beveik nieko padarę, nebuvo apklaustas J. Furmanavičius, nebuvo pareikšti įtarimai A.Ūsui dėl mažametės lytinio prievartavimo.
„Kaune buvo tik auginama įtampa, o byloje viskas sujaukta, trūko logikos.
Visi pedofilijos bylos dalyviai gyveno Kaune, o aš – Vilniuje, nei jie pas mane važinės, nei aš pas juos važiuosiu. Sakiau, gal sudarome darbo grupę”, – vakar liudijo N.Bieliauskas.
Būtent dėl sumaišties prokuratūroje ir dėl didelio darbo krūvio prokuroras nesureagavęs į Policijos departamento pareigūnų pranešimą, kad D. Kedys ketina įsigyti ginklą.
Kadangi dukters tvirkinimo byloje D. Kedys buvo pripažintas nukentėjusiuoju, N.Bieliauskas manė, kad ikiteisminį tyrimą turėjo pradėti kauniečiai.
Dėl tos pačios priežasties Kauno tyrėjams buvo persiųstas ir V. Naruševičienės skundas, kuriame moteris teigė, jog bijo D. Kedžio.
Pagalbos šauksmo neišgirdo
V. Naruševičienės prašymas apsaugoti ją ir jos dukterį nuo D. Kedžio grasinimų Generalinėje prokuratūroje buvo gautas likus mažiau kaip mėnesiui iki žudynių – rugsėjo 6-ąją.
Moteris generaliniam prokurorui A. Valantinui rašė, kad D. Kedys grasina ją užkasti, jeigu ji ir toliau kišis į jo ir L. Stankūnaitės bylas.
Rugsėjo 15 dieną V. Naruševičienės skundas buvo persiųstas Vilniaus apygardos prokuratūrai.
Raštas pateko į N. Bieliausko rankas.
Pakalbėjęs telefonu su V. Naruševičiene prokuroras nusprendė, kad geriausiai jos reikalus sutvarkys kolegos iš Kauno.
„Paskambinau, ji nieko nauja nepasakė. Kalbėjo, kad 2006 metais D.Kedys jai grasino teisme, kur buvo nagrinėjama civilinė byla dėl D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukters”, – teisinosi N.Bieliauskas.
Rugsėjo 28 dieną V. Naruševičienės skundas buvo persiųstas Kauno apygardos prokuratūrai, o ši jį permetė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Apklausti V. Naruševičienės policijos pareigūnai nespėjo. Ji buvo nužudyta tą pačią dieną, kai buvo kviečiama į policiją.
Kad L. Stankūnaitei ir jos seseriai buvo kilusi grėsmė, N.Bieliauskas pripažino tik po V. Naruševičienės mirties.
Apie tai jis tarnybiniame rašte rašė lapkričio 20 dieną.
Savo noru darbą prokuratūroje palikęs N. Bieliauskas teigia, kad tokį raštą jam liepė parašyti R. Jancevičius.
Niekas nereagavo ir į Generalinėje prokuratūroje gautą J. Furmanavičiaus skundą dėl šmeižto. Tyrimas taip pat buvo pradėtas tik spalio 5-ąją, dar po dviejų dienų jį pavesta atlikti Vilniaus apygardos prokuratūrai.
Slėpė vieni nuo kitų
Kad L. Stankūnaitė ir V. Naruševičienė dar iki žmogžudysčių buvo pranešusios apie D. Kedžio grasinimus, Policijos departamento pareigūnų prokurorai neinformavo – vakar jie aiškino nematę tam priežasties.
Net spalio 5-ąją, kai buvo nužudytas J. Furmanavičius, prokurorai nemanė, kad tai padarė D. Kedys. Nusikaltimą jie siejo su tų pačių metų vasarą prie Vilniaus, Riešėje, įvykdytu nusikaltimu, kai buvo nušautas verslininkas iš Latvijos.
Jo žudikai, kaip ir D. Kedys, taip pat atvažiavo automobiliu, ant kurio buvo kelius tvarkančios įmonės užrašai.
Policijos departamento pareigūnai nutylėjo ir apie M.Žalimą, ir kad D. Kedys spalio 5 dieną buvo kviečiamas į apklausą.
Prokurorų niekas neinformavo apie M. Žalimo nurodytą sodo namelį Pavilnyje, apie jame policijos įrengtas sekimo priemones.
Nesupranta priekaištų
Buvęs generalinio policijos komisaro pavaduotojas V. Račkauskas tikino, kad M.Žalimo pavardę jis išgirdęs tik 2011 metų spalio 27 dieną, o apie Kauno pedofilijos bylą sužinojo tik po J. Furmanavičiaus nužudymo.
„Man pedofilijos byla buvo visiška naujiena, apie tai sužinojau tik nuvykęs į Kauną, gal pirmus duomenis ėmiau gauti pakeliui, jeigu būtume tai žinoję, visą informaciją būtume galėję susisteminti, tuo metu, manau, padariniai būtų buvę kur kas švelnesni”, – sakė teisimasis.
V. Račkauskas teigia, kad jam keisti nužudytųjų artimųjų ir giminių priekaištai bei byloje pareikšti ieškiniai.
Esą jei ne policijos pareigūnai, aukų būtų buvę daugiau.
„Jeigu būtume žinoję V. Naruševičienės pavardę, būtume, manau, išgelbėję ir ją, tačiau jos pavardė niekur nefigūravo”, – aiškino V. Račkauskas.
„Policijos departamento pareigūnams buvo pateikta visa pedofilijos byla – jie ją skaitė ir viską žinojo”, – buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo žodžius paneigė N. Bieliauskas.
