Beprotis nužudė mažametę
Kraupi tragedija, parodžiusi, kuo baigiasi aplaidi linkusių nusikalsti ligonių priežiūra, įvyko 2004 metais Vilniuje.
Vilnietė kreipėsi į policiją sunerimusi, kad namo negrįžta jos 12 metų dukra Nadežda Z. Ji buvo rasta nušauta buvusio motinos sugyventinio Henriko Volodkevičiaus bute Žirmūnuose. Nužudytas buvo ir buto šeimininkas.
Tirdami nusikaltimą kriminalistai sudarė psichologinį žudiko portretą. Jis patvirtino įtarimus, kad žmonės tapo psichikos ligonio aukomis.
Netrukus buvo nustatyta, kad tame pačiame name anksčiau gyveno jau daug metų šizofrenija sergantis 71 metų Romualdas Latkauskas.
Sulaikytas įtariamasis kaltę neigė, bet vėliau prisipažino.
Paaiškėjo, kad bedarbis H. Volodkevičius turėjo amerikietišką revolverį „Smith & Wesson“, o R. Latkauskas panoro ginklą įsigyti.
2004 metų gruodžio 1-ąją jis atėjo pas buvusį kaimyną neva pirkti revolverio, nors iš tikrųjų pensininkas neturėjo tam pinigų. R. Latkauskas, negalėdamas sumokėti už ginklą, nusprendė nužudyti H. Volodkevičių: paėmęs revolverį neva apžiūrėti paleido kelias kulkas į ginklo savininką.
Tuo metu į butą įėjo 12-metė, ką tik nužudyto namų šeimininko podukra. Šizofrenikas nušovė ir mergaitę.
Kaimynai nežinojo, kad ilgus metus greta gyvenęs R. Latkauskas yra pavojingas šizofrenikas, nes įstatymai draudžia viešinti informaciją apie psichikos ligonius.
Teismas skyrė R. Latkauskui priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bet po dviejų metų jis buvo paleistas gydytis ambulatoriškai.
„Deja, iš šios kraupios istorijos įstatymų leidėjai nepasimokė, - apgailestavo pavardės prašęs neskelbti Vilniaus apygardos prokuroras, - Ir dabar truputį apgydyti psichikos ligoniai, padarę nusikaltimus, paleidžiami ambulatoriškai gydytis. Bet niekas jų neprižiūri, kad jie gydytųsi, gertų vaistus. Priimti atseit vakarietiški įstatymai ligonių teisėms ginti, bet nepasirūpinta sveikų žmonių apsauga nuo agresyvių psichopatų.“
Anot prokuroro, iš ligoninės paleisti, nusikalsti linkę psichikos ligoniai vėl daro nusikaltimus, nes žino, jog ligoninėje nebus ilgai uždaryti.
Pavojus išliks visada
Psichologas Jonas Rapalis pritaria, kad šiai sričiai reikia daugiau reguliavimo.
Tiesa, psichikos sutrikimus turinčių asmenų nusikalstamumas tam tikra prasme išpūsta problema. Gana dažnai ligoniu apsimetama, siekiant išvengti bausmės už padarytą nusikaltimą, taip pat dėl socialinių išmokų. „Kai kas tuo naudojasi. Gauti pažymėlę, kad tu ne visiškai pakaltinamas, nėra labai sudėtinga. Daugelis gydytojų eina lengviausiu keliu. Žmogus nutolęs nuo normos – galima laikyti, kad jis turi kažkokį sutrikimą“, - aiškina psichologas.
Kiek procentų tarp psichikos ligonių padarytų nusikaltimų sudaro tokių jais apsimetusių nusikaltimai, psichologas negalėjo pasakyti, tačiau sutiko, kad tikrųjų, neapsimetusių psichikos ligonių nusikalstamumo problema gana opi.
Kaip padaryti, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės nekeltų pavojaus visuomenei, vieno recepto nėra. Pasak J. Rapalio, viską apsunkina ir perdėtas institucijų jautrumas ligonių teisėms, ignoruojant likusios visuomenės dalies, kuri nori būti sveika ir saugi, teises.
Visų pirma, sutrikimai turi būti teisingai diagnozuojami ir su tais žmonėmis atitinkamai dirbama, bet tai nuo pavojaus neapsaugo. Net ir anksčiau sveikas buvęs žmogus staiga dėl tam tikrų aplinkybių gali pradėti elgtis neadeakvačiai - niekas nuo to neapsaugotas. „Gali atsitikti kas nors gyvenime, kad jūs nesugebėsite suvaldyti savo nervų, savo reakcijų ir pasielgsite taip, kaip niekad netikėtumėte, kad galite pasielgti“, - sako psichologas.
Bijoma pažeisti asmens teises
Su tais psichikos ligoniais, kurie jau yra į ką nors pasikėsinę ir ne kartą gydyti, J. Rapalio nuomone, dažniausiai nėra elgiamasi taip, kaip reikėtų. Tokį žmogų išleidus gydytis ambulatoriškai, techninių galimybių užtikrinti, kad jis nekels pavojaus aplinkiniams, nėra. „Jeigu žmogus turi gerti vaistus – nepasodinsime prie jo kokios nors visuomenės veikėjos, kuri sėdės šalia ir girdys vaistukus“, - ironizuoja pašnekovas.
Pasak jo, tiksliai diagnozavus sutrikimą ir įvertinus, kad žmogus tikrai nepakaltinamas, tokio žmogaus negalima palikti visiškai laisvo. „Nesakau, kad reikia išvis suvaržyti jo laisves. Gana drastiškas sprendimas būtų uždėti apyrankę, nurodančią jo buvimo vietą. Bet tai – viena iš gerų priemonių“, - sako J. Rapalis. Psichikos ligonių izoliavimas nuo visuomenės – taip pat viena iš galimų išeičių, kad ir kaip nepatraukliai tai skambėtų.
„Dabartiniais laikais, kai asmenybės teisės tokios, kad į bendruomenės teises yra nusispjauti, tokie žmonės ir būna laisvėje“, - sako psichologas. Pasak jo, pakartotiniai nusikaltimai, nebūtinai atliekami psichikos sutrikimo diagnozę turinčio žmogaus, yra didelė problema, bet šiandien nuo to apsaugoti visuomenę praktiškai neįmanoma. „Nebent programuoti visuomenę, kad jie atkreiptų dėmesį į kai kurių žmonių neadekvatų elgesį – bet čia irgi asmens teisių pažeidimas“, - svarsto J. Rapalis.
Tokie „socialistiniai“ principai, reikalaujantys kiekvienai asmenybei sudaryti sąlygas, J. Rapalio nuomone, veda į visuomenės degradaciją – tai dabar ir vyksta Europos Sąjungoje. „Daugelis tų asmenybių, kurioms sudarytos sąlygos, sėdi visuomenei ant sprando ir parazituoja“, - sako jis. Kitų žmonių teisės tampa nebesvarbios.
Policininkams – nesiterlioti su įkyruoliais
„Jeigu vieną kartą tas vaikinas jau buvo policijoje, policininkai, jeigu jie turi psichologą, galėjo nustatyti, kad tas žmogus yra iš rizikos zonos. Su juo reikia atitinkamai elgtis – nereikia daug cackintis. Atnešei pareiškimą – palik, viso gero, ir į šiukšliadėžę“, - sako J. Rapalis.
Psichologas papasakojo, kaip yra tekę padėti policininkams atsikratyti juos terorizavusio psichikos ligonio. „Teko konsultuoti Kauno policiją panašiais klausimais, kai turėdavo įkyrių „klientų“, kur žmogus nuolat rašo ir rašo skundus, ir matosi, kad jis yra gerokai „nuvažiavusiu stogu“. Šiaip taip pavyko padėti“, - džiaugėsi jis.
Problema buvo tokia: viena šeimyna skundėsi, kad juos nuodija kaimynai – dujas leidžia ir kitais būdais. „Rimtai išklausiau visa tai. Oficialiai, kaip psichologas. Ir sakau – gerai, tai pakiškit „bliūdą“, kai pradeda jums pilti nuodijančius skysčius. Jie sako, kad negali“, - pasakoja J. Rapalis.
Tada psichologas pasiūlė iškart duoti žinią, kai tik pajus, kad į kambarį skverbiasi nuodingos dujos. Jie vėl pasakė, kad negali. „Pasakiau: „Žinot, jus gali nukreipti priverstinai psichiatrinei ekspertizei. Ar jums būtų malonu, jeigu kaimynai žinotų, kad jūs turite problemų su psichika? Turbūt būtu nemalonu“. Jie sutiko“, - prisimena psichologas.
Paaiškinus, kad jeigu ir toliau nesugebės rasti įrodymų, kurių ir policija neranda, gali kilti tokių nemalonių niuansų santykiuose su kaimynais, policijos terorizavimas baigėsi. „Žiūrint iš pseudohumanistinių pozicijų, negalima asmenybe šitaip manipuliuoti. O ką daryti? Policininkus reikia gelbėti, jie gi iš proto buvo varomi“, - sako J. Rapalis.
