I. Mikelionis 2009 metų vasarą dirbo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoju. Jis prisiminė, kad rugsėjo mėnesį jo viršininkas Ramutis Jancevičius jam papasakojo, kad pas jį buvo atvykęs T. Ulpis, kuris kalbėjo apie Drąsių Kedį.
Esą šis ieško ginklo arba žmogaus, kuris galėtų nužudyti Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių.
Su visa informacija buvo supažindintas prokuroras Nerijus Bieliauskas, kuriam buvo pavesta tirti vadinamąją Kauno pedofilijos bylą.
Iš R. Jancevičiaus sužinotą informaciją I. Mikelionis vėl prisiminė tik po žudynių Kaune. Apie tai, kokia informacija juos buvo pasiekusi rugsėjo mėnesį, jis pasakė žmogžudysčių bylą tyrusiam prokurorui Redui Savickui.
Apie tai, kad Policijos departamentas turėjo liudytoją, kuris perspėjo apie planuojamas žudynes ar tai, kad liudytojo Mindaugo Žalimo nurodytame namelyje Pavilnyje buvo surengta pasala, prokurorams pranešta nebuvo.
„Po pokalbio su R. Jancevičiumi prisiminiau kažkokią televizijos laidą, kurioje buvo interviu su D. Kedžiu. Apie tai, kaip jis kalbėjo apie Laimutę Stankūnaitę, susidarė įspūdis, kad jis turėjo rimtų psichologinių problemų, agresija iš jo sklido net per televizijos ekraną“, - kalbėjo I. Mikelionis ir stebėjosi, kodėl turėdami informaciją apie D. Kedžio planus, pareigūnai nesiėmė jokių priemonių, kad jį sustabdytų.
Generalinio prokuroro pavaduotojas V. Barkauskas apie pareigūnų vizitą į prokuratūrą taip pat sužinojo tik iš Vilniaus apygardos prokuratūros vadovo R. Jancevičiaus. Per vieną pokalbį jis pasakė, kad buvo atėję pareigūnai ir sakė, jog D. Kedys ieško ginklo. Ar dėl šios informacijos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, V. Barkauskas nežino. „Tai buvo trumpas laikas, po to įvyko žudymai“, - kalbėjo prokuroras. Po J. Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičinės nužudymo darbas suaktyvėjo. Buvo keliamos kelios nužudymo versijos, tarp jų ir dėl teisėjo darbo, tirtų bylų, tačiau pagrindinis įtariamasis vis dėlto buvo D. Kedys. Kad žudė jis, rodė visos aplinkybės ir surinkti duomenys. Anot prokuroro, jis, 2009 m. spalio 5 d. V. Račkauskui dar tik važiuojant į Kauną, pasakė žudiko pavardę ir nurodė, kad reikia ieškoti D. Kedžio. „Įsitikinęs, kad taip“, - paklaustas, ar įtarimai, kad žudė būtent D. Kedys pasitvirtino, atsakė V. Barkauskas. Generalinio prokuroro pavaduotojo nuomone, prokurorai turėjo per mažai informacijos, kad D. Kedžio atžvilgiu galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Anot jo, tai padaryti galėjo patys Policijos departamento pareigūnai, kurie apie planuojamas žmogžudystes turėjo daug daugiau duomenų.
A. Kliunka iki 2009 metų spalio 5-osios iš viso neturėjo jokios oficialios informacijos apie pedofilijos istoriją ir D. Kedį. „Bet aš domėjausi ta istorija, skaičiau apie tai spaudoje, buvau perskaitęs dalį D. Kedžio laiško“, – liudijo buvęs prokuroras. Žmogžudysčių rytą, po J. Furmanavičiaus nužudymo, A. Kliunka buvo išsiųstas į Kauną. Pakeliui jis sulaukė advokato Deivio Valiulio skambučio. Advokatas papasakojo, kad atstovavo A. Ūsui vienoje civilinėje byloje ir ne kartą iš D. Kedžio yra išgirdęs grasinimų, kartą garliaviškis jį automobiliu atsekė iki darbovietės. A. Kliunka sako, jog tada susisiekė su V. Račkausku ir paprašė skirti apsaugą tiek D. Valiuliui, tiek A. Ūsui, kitiems vadinamosios pedofilijos istorijos dalyviams. Tai buvo padaryta labai greitai, visoms galimoms D. Kedžio aukoms iškart buvo skirta apsauga. Ji būtų buvusi skirta ir V. Naruševičienei, tačiau tuomet niekas nežinojo jos pavardės. Kad moteris buvo susijusi su šia byla, A. Kliunka teigia išgirdęs tik po jos nužudymo. „Jei būčiau žinojęs V. Naruševičienės pavardę, būčiau skambinęs, klausęs kur ji yra“, – teigė A. Kliunka. Įtarimai dėl žmogžudysčių iškart krito ant D. Kedžio. Jie dar sustiprėjo, kai paaiškėjo, kad garliaviškio nėra namuose, o iš jo seifo dingo legaliai laikyti ginklai. „Tik vėliau sužinojau, kad D. Kedys yra agresyvus, visiems grasino. Ir nužudymų dieną gavome krūvą jo grasinančių laiškų, kuriuose žadama atleisti iš darbo pareigūnus ir prokurorus“, – kalbėjo buvęs prokuroras. Apie tai, kad į Policijos departamentą buvo atėjęs M. Žalimas, A. Kliunka sužinojo tik 2011 metų pabaigoje, kai tokio asmens egzistavimas iškilo į viešumą. „Mes ieškojome D. Kedžio Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Olandijoje, ir sodų nameliuose, tačiau apie tą namelį (kurį policijos pareigūnams nurodė M. Žalimas. – Red.) nežinojome“, – sakė liudytojas. A. Kliunka sako, jog vis dėlto smerkti policininkų dėl jų tuometinių veiksmų negalima – sužinoję apie D. Kedžio planus, jie pradėjo klausytis jo pokalbių, tačiau juose nebuvo išgirsta nieko dėl ko garliaviškį būtų buvę galima sulaikyti. „Tuose pokalbiuose buvo užfiksuota, kaip D. Kedys guodžiasi savo geram draugui Raimundui Ivanauskui, tačiau apie žmogžudystes kalbėta nebuvo“, – liudijo buvęs prokuroras.
„Buvo žinoma apie kažkokius ginklus, bet jokios konkrečios informacijos nebuvo“, - apie tai, kas iki 2009 metų spalio 5-osios buvo žinoma prokurorams teisme, kalbėjo buvęs generalinis prokuroras A. Valantinas. A. Valantinas teisme prisipažino, kad savo kabinete buvo priėmęs L. Stankūnaitę su seserimi, kalbėjosi apie D. Kedžio grasinimus joms, tačiau esą iš to, ką jos sakė, nebuvo matyti, kad būtų buvę kažkokios grėsmės. Išeidamos seserys A. Valantinui paliko savo pareiškimus, kurie, anot jo, po to „nukeliavo kažkur žemyn“. „Tuomet tos aplinkybės įdomios buvo, vieni savo tiesą aiškino, kiti - savo. O aš visada maniau, kad tuo domėtis turi tie, kas tiesiogiai tiria bylas“, - kalbėjo A. Valantinas.
