Skandalingai pagarsėjęs vilnietis verslininkas S. Rachinšteinas lyg burtininkas. Jei prireikia įrodyti, kad jo įmonė turtinga, turto vertintojai žemės sklypus įvertina milijonais.
O jei įrodinėjama, kad bendrovė vos suduria galą su galu, nekilnojamasis turtas staiga atpinga šimtus kartų.
S. Rachinšteino įkurtos bendrovės neturi nei turto, nei pinigų, tačiau iškelti bankroto bylų joms neįmanoma.
Dingsta lyg į vandenį
Ši taisyklė, ko gero, galioja visoms su S. Rachinšteinu siejamoms įmonėms. Tačiau kiek jų yra ir kurioms vadovauja pats 47 metų verslininkas – mįslė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), ir antstoliams.
Dar 2011-ųjų pabaigoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo S. Rachinšteiną valstybei sumokėti daugiau kaip tris milijonus litų.
Praėjusių metų pradžioje VMI kreipėsi į antstolius, o S. Rachinšteino skola valstybei išaugo iki 4,5 milijono litų.
Antstoliui Gintarui Puodžiukui pavyko sužinoti tik tai, kad skolininkas dirba jam pačiam priklausančioje bendrovėje „Everita” ir gyvena sostinės pakraštyje esančiame daugiabutyje.
Tačiau surasti šešėlinio milijonieriaus nepavyko nei darbe, nei namie.
O gal antstoliams labiau apsimoka nerasti aferų meistro?
Tiesa, patys VMI atstovai S. Rachinšteino irgi ieškojo ilgai – beveik ketverius metus.
Į VMI prašymus deklaruoti savo turtą, santaupas ir nurodyti paskolos šaltinį turtuolis nereagavo, o jam išsiųsti mokesčių inspektorių laiškai grįždavo atgal.
S. Rachinšteinas Mokesčių inspekcijoje pasirodė tik 2008 metų rugsėjo mėnesį po viešai paskelbtos jo paieškos.
Turtas – tik du automobiliai
Su S. Rachinšteino vardu siejama beveik dvi dešimtys įmonių, tačiau jis pats lieka šešėlyje. Įmonių registro duomenimis, jis neturi jokių bendrovių akcijų.
Nors ekspertai S. Rachinšteiną nuolat įtraukia į turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašus, o jo turtą vertina 400 milijonų litų, antstoliams iki šiol pavyko nustatyti, kad milijonieriui priklauso tiktai du gerokai parūdiję automobiliai – 1992 metais pagamintas „Plymouth Laser” ir ketveriais metais senesnis „Mercury Grand Marquis”.
Tačiau net ir šių vos kelis šimtus litų kainuojančių mašinų antstoliui niekaip nepavyksta surasti.
Teisėjai – vienoje pusėje
„Nagrinėdami bylas, susijusias su S. Rachinšteino įmonėmis, teismai priima visiškai nelogiškus sprendimus, neatitinkančius nei Bankroto įstatymo, nei Civilinio kodekso.
Visi sprendimai naudingi vienai pusei”, – piktinosi bankroto administratorius Benediktas Didonis.
Jis ne kartą įsitikino, kad teisėjams nerūpi, ar „Sernetos” pateikti dokumentai apie įmonės finansinę situaciją tikri ir originalūs.
„Teismai patiki dokumentais, kurie niekada nebuvo pateikti net Registrų centrui.
Juose „Sernetos” turtas siekia beveik 50 milijonų litų, bet faktiškai ši bendrovė neturi nieko”, – aiškino B. Didonis.
Apkaltinti administratorių
S. Rachinšteino įsteigtos bendrovės „Serneta” ir LNTV skolingos daugybei įmonių, tačiau surasti jų turto neįmanoma.
Bandydami prisiteisti skolas iš šių bendrovių verslininkai atsimuša lyg į sieną.
Jiems niekuo negali padėti ir bankroto administratorius.
S. Rachinšteinas visai suįžūlėjo – už tai, kad bankroto administratorius dirba savo darbą ir bando surasti jo bendrovių turto, jam pateikė 1,6 milijono litų ieškinį.
Kauno apygardos teismas šį ieškinį atmetė, tačiau sprendimą dar gali pakeisti Apeliacinis teismas.
Nėra originalo, nėra darbų
Kad taip gali atsitikti, įrodo ir būrį verslininkų pribloškęs Aukščiausiojo teismo (AT) teisėjos Sigitos Rudėnaitės vadovaujamos kolegijos sprendimas dėl Vilniuje, Švitrigailos gatvėje, pastatyto didžiulio pastato.
Jau bankrutavusi statybos bendrovė „Tradicija” bandė iš LNTV už darbus išsiieškoti pinigų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai statybininkų ieškinį patenkino, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė teisėjos S. Rudėnaitės kolegija.
Nors pastatas buvo pastatytas ir sėkmingai parduotas, AT kolegija nusprendė, kad sutarties dėl jo statybos visai nebuvo, nes neišliko jos originalas.
Kolegijos neįtikino ir SEB banko atstovų pateikta sutarties kopija ir pažyma, kad statyboms buvo išduota daugiau kaip 5 milijonų litų paskola.
Vertino ir sugebėjimus
Po šio sprendimo bankrutavo daugybė su „Tradicija” sutarčių sudariusių statybos bendrovių.
Nors bankrutavę verslininkai keikė savo pažintį su S. Rachinšteinu, visi jie pabrėžė, kad jis – puikus psichologas.
„Bendraudamas su savo verslo partneriais jis greitai įgyja pasitikėjimą – iš pradžių visuomet laiku sumoka už patiektas prekes ar darbus, kartais net permoka.
Greitai partneriai juo taip pasitiki, kad prekes pradeda tiekti be išankstinio apmokėjimo, o tuomet ir būna apgauti”, – pasakojo vienas nuo S. Rachinšteino nukentėjęs verslininkas.
Teismuose – daug užtarėjų
Teisėjų, priimančių kartais absurdiškus, tačiau S. Rachinšteinui palankius sprendimus, Lietuvoje – nors vežimu vežk.
Kalbama, kad Kauno apygardos teisme dauguma su S. Rachinšteinu susijusių bylų atitenka nagrinėti teisėjai Izoldai Nėnienei. Ir beveik visos šios bylos išsprendžiamos šešėlinio milijonieriaus naudai.
S. Rachinšteinui labai palankus ir Vilniaus apygardos teismas (VAT). Milijonieriaus atstovai šio teismo teisėjus sugeba įtikinti, atrodytų, visiškai priešingais dalykais.
Įperša priešingas mintis
Ypač tai išryškėjo nagrinėjant bendrovės „Serneta” bylas.
Vieną teisėją įtikinę, kad bendrovė moki ir stabili, „Sernetos” advokatai kitam sugeba įpiršti visiškai priešingą mintį – kad įmonės finansinė padėtis tokia sunki, jog nėra lėšų netgi teismo žyminiam mokesčiui sumokėti.
Praėjusių metų vasarį „Serneta” dėl prastos finansinės padėties VAT pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą.
Teisėjas Dainius Rinkevičius šį prašymą patenkino.
Praėjus lygiai metams šios bendrovės finansinė padėtis staiga pagerėjo.
Tam pačiam teismui pradėjus nagrinėti „Sernetos” bankroto bylą buvo nurodyta, kad bendrovės turtas siekia daugiau nei 43 milijonus litų, o skolos – mažiau nei 3 milijonus litų.
Keisti vertintojų viražai
Įgyvendinti tokius viražus padėjo ir turto vertintojai, kurie tą patį turtą įvertindavo visai kitomis kainomis.
Štai bendrovės Informacijos ir investicijų centro turto vertintojas Darijus Grigas, kuris yra ir teismo ekspertas, 2011 m. rugsėjo mėnesį Trakų rajone, Dėdeliškių kaime, esantį „Sernetai” priklausantį ketvirtadalį 29 hektarų sklypo įvertino beveik 4 milijonais litų.
O vos po mėnesio to paties sklypo vertinimą atlikę bendrovės „Krivita” ekspertai nustatė daugiau kaip 100 kartų mažesnę vertę – sklypą įvertino 28 tūkstančiais litų.
Liko ir sklypai, ir pinigai
Bankrutuojančiai „Sernetai” VAT teisėjas D. Rinkevičius pagalbos ranką ištiesė ir nagrinėdamas civilinę bylą dėl Rusijoje įsigytų žemės sklypų.
S. Rachinšteino įsteigtai bendrovei „Serneta” atiteko 7 milijonai litų, kuriuos prieš penkerius metus jis išleido Rusijoje pirkdamas žemės sklypus.
Bendrovėms „Norfos mažmena” ir „Rivona” liko tik Rusijos bendrovių pavadinimai. Jose nebėra jokio turto.
Prieš penkerius metus S. Rachinšteino įsteigta bendrovė „Serneta” iš dviejų bendrovių, kurias Rusijoje įsteigė Lietuvos verslininkai, įsigijo 6,5 mln. litų vertės žemės sklypų.
Po kurio laiko S. Rachinšteinas neva apsižiūrėjo, kad jo įsigyti sklypai keliais arais mažesni, nei nurodyta pirkimo ir pardavimo sutartyje.
S. Rachinšteinas nutarė kreiptis į teismą, reikalaudamas, kad bendrovės „Norfos mažmena” ir „Rivona” sugrąžintų už šiuos sklypus sumokėtus pinigus.
Tačiau, priskaičiavus mokesčius ir delspinigius, ieškinys staiga išaugo dvigubai – iki 12 milijonų litų.
Šį ginčą nuo praėjusių metų vasaros nagrinėjęs VAT nusprendė, kad „Norfos mažmena” ir „Rivona” sklypų pirkėjui turi grąžinti 7 milijonus litų.
O Lietuvos verslininkams nuspręsta grąžinti prieš keletą metų Rusijoje įsteigtas bendroves, kurių visas turtas – minėti žemės sklypai – jau išparduotas.
„Serneta” liko nepatenkinta net tokiu sprendimu.
Ji kreipėsi į Apeliacinį teismą, kad būtų priteista dar daugiau nei 4 milijonai litų palūkanų ir delspinigių.
Vadovai – nuo šiukšliadėžių
Kaip vanduo nuo žąsies – ir tyrėjų prieš S. Rachinšteiną surinkti įkalčiai dėl įvairiausių aferų ir mokesčių grobstymo.
Dar prieš kelerius metus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai pastebėjo, kad S. Rachinšteino įmonių dokumentus dažnai pasirašo direktoriai, neturintys jokio supratimo apie jų vadovaujamų bendrovių veiklą.
O direktorių S. Rachinšteinas ieškodavo net šalia šiukšlių konteinerių.
Vienas jų – benamis Narimantas Šimelis į susitikimą su S. Rachinšteinu atėjo tiesiai iš patvorio, kur gurkšnojo pigų vyną.
Į kavinę „Jovarėlis” susitikti su milijonieriumi jį nusivedė už girtavimą iš aukštų pareigų Muitinės departamente atleistas Vaclovas Nevedomskis.
Su dviem apsaugininkais kavinėje laukiantis S. Rachinšteinas benamiui pasiūlė tapti vienos bendrovės direktoriumi.
Sutrikusiam vilniečiui buvo paaiškinta, kad rūpintis verslo reikalais jam nereikės, tik kartais pasirašyti vieną kitą dokumentą.
Už kiekvieną parašą jam buvo žadama sumokėti po 10–20 litų.
Teisėsauga viską sutvarkys?
„Stengiausi nesigilinti, ką pasirašinėjau, tačiau supratau, kad daroma afera. Net man buvo aišku, kad pardavinėjamos nesamos prekės, o paskui iš valstybės atsiimamas pridėtinės vertės mokestis”, – sakė N. Šimelis.
Kad daro nusikaltimą, N. Šimelis bandė kalbėtis su savo sugėrovu V. Nevedomskiu, kuris taip pat įsidarbino kitos fiktyvios S. Rachinšteino įmonės direktoriumi.
Tačiau buvęs teisininkas nuramino: „Nesijaudink, S. Rachinšteinas viską sutvarkys, jam tarnauja visos teisėsaugos institucijos.”
Prisipažinimas iš bylos dingo
Tai, kad milijonierius iš tiesų įtakingas, N. Šimelis įsitikino, kai ikiteisminį tyrimą pradėjo Vilniaus ekonominė policija.
Sulaikytas ir tyrėjo apklausiamas N. Šimelis viską nuoširdžiai prisipažino, papasakojo, kad S. Rachinšteino nurodymu pasirašinėjo fiktyvius dokumentus.
Tačiau apie N. Šimelio duotus parodymus tą pačią dieną sužinojo S. Rachinšteinas.
„Parašei raštą apie mane, nieko tokio, mes jį perrašysime”, – užsukęs pas N. Šimelį ramiai, be jokio pykčio kalbėjo milijonierius.
Ir iš tiesų pirmieji benamio direktoriaus parodymai iš bylos dingo, atsirado nauji. Netrukus buvo nutrauktas ir visas ekonominėje policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Įžeidė turtuolio godumas
Po šio įvykio N. Šimelis ir toliau tarnavo S. Rachinšteinui.
Tačiau už fiktyvius parašus buvo vis sunkiau iš milijonieriaus gauti pinigų.
„Prašinėdamas pinigų už kiekvieną parašą aš jaučiausi pažemintas.
Nors buvau valkata, tačiau turėjau savigarbos. O prieš S. Rachinšteiną visada jausdavausi pažemintas, jo nuolat turėjau ieškoti, prašyti pinigų lyg išmaldos”, – „Lietuvos ryto” žurnalistui pasakojo N. Šimelis.
Kartą neturėdamas ką valgyti jis paprašė, kad darbdavys sumokėtų už fiktyvų parašą. Milijonierius iš kišenės ištraukė litą ir išrėžė moralą: „Aš moku tik už darbą.”
Bendrovių direktoriais tapusių benamių likimas skirtingas.
V. Nevedomskis mirė būdamas nelaisvėje, o N. Šimeliui 15 mėnesių už grotų išėjo į naudą.
Ilgą laiką alkoholio nevartojęs vyras atsigavo ir sustiprėjo.
S. Rachinšteino samdiniai vos išėjusį į laisvę N. Šimelį buvo išsivežę už miesto ir reikalavo pakeisti prieš bosą duotus parodymus.
Po šio įvykio vyriškiui buvo skirta policijos apsauga.
Gali išgelbėti senatis
Nors N. Šimelis ir teisme nuosekliai laikėsi savo parodymų, ir ši byla baigėsi skandalingai.
Pareigūnai tikėjosi, kad teismas pripažins S. Rachinšteiną įkūrus fiktyvių įmonių tinklą ir legalizavus 10 mln. 779 tūkst. litų, tačiau 2011 metų pabaigoje Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas išteisino S. Rachinšteiną ir jo bendrininkus.
Tokį sprendimą Vilniaus apygardos teismui apskundęs prokuroras patikslino kaltinimus.
Tuomet teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą (KT), kad jis išaiškintų, ar prokuroras turėjo tokią teisę.
Konstitucinis teismas VAT prašymą priėmė ir keletą metų tirtą bylą sustabdė beveik metams.
Nusikaltimai, kuriais įtariamas S. Rachinšteinas ir jo bendrininkai, įvykdyti 2004 metais. 2014-ieji – paskutiniai metai, kai juos už tai galima teisti. Jei KT nuspręs, kad pildyti kaltinimų nebuvo galima, šios bylos senatis – neišvengiama.
Tokiu atveju kalnai dokumentų, kuriuos keletą metų rinko FNTT pareigūnai ir prokurorai, liks tik istorija.
Teisėja nepasidavė burtams
Tačiau ne viskas teismuose S. Rachinšteinui einasi tarsi sviestu patepta.
Štai neseniai Vilniaus apylinkės teismo teisėja Regina Eltermanienė nepasidavė su S. Rachinšteinu siejamos bendrovės „Bordolina” burtams.
Šios bendrovės darbuotojai iš įvairių įmonių imdavo prekes ir už jas nesumokėdavo.
Nukentėjusieji bandė atgauti pinigus, tačiau „Bordolinos” direktorius atšaudavo nieko nežinantis, nes prekes ėmė jo įgaliojimų neturintys asmenys.
Daugelis įmonių po tokių paaiškinimų numodavo ranka.
Bet viena nukentėjusių bendrovių – „Ginestra” – nutarė pakovoti teisme.
Teisėja R.Eltermanienė patenkino ieškovų ieškinį, o bendrovės „Ginestra” vadovai pasiekė, kad „Bordolinos” vadovams Vilniaus apylinkės prokuratūroje būtų iškelta baudžiamoji byla.
Demaskavo aferistų schemą
Narpliojant šią bylą paaiškėjo dar viena su S. Rachinšteinu susijusių įmonių daroma aferos schema.
Tyrėjai nustatė, kad „Bordolina” su įvairiomis bendrovėmis sudarydavo prekių pirkimo sutartis, tačiau už paimtas prekes sumokėdavo ne „Bordolina”, o kita su S. Rachinšteinu susijusi bendrovė – „Nekilnojamo turto valdymas”.
Po kurio laiko pas pirkėjus atvykdavo „Nekilnojamo turto valdymo” atstovai ir pateikę mokėjimo pavedimus pareikalaudavo prekių arba grąžinti pinigus.
Į tokias dviejų verslo partnerių pinkles pateko santechnikos įrenginiais prekiaujanti bendrovė „Onninen”.
Ji pardavė „Bordolinai” įvairių prekių, tačiau apie 100 tūkstančių litų už jas sumokėjo „Nekilnojamojo turto valdymas”.
Po to ši bendrovė kreipėsi į teismą su ieškiniu „Onninen”, reikalaudama priteisti sumas, kurios buvo sumokėtos už „Bordoliną”.
Dėl aferistų pinklių vos nenukentėjo ir vėdinimo įranga prekiaujanti bendrovė „VTS Vilnius”. 2011 metų vasarą verslininkai bendrovei „Bordolina” pardavė vėdinimo įrangos. „Bordolina” už pirkinį sumokėjo tik avansą – 36 300 litų ir liko skolinga beveik 85 tūkstančius litų.
Metus likusių pinigų nesulaukę verslininkai nuvažiavo į Vilniuje, Žemynos gatvėje, statomą prekybos centrą atsiimti savo įrangos.
Tuomet „Bordolina” kreipėsi į policiją ir pareiškė, kad vėdinimo įrenginiai buvo pavogti. Sužinoję, kad įrenginius atsiėmė jų savininkai, policijos pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Po mėnesio „Bordolina” pareiškė, kad neįvardyti prekybos centro savininkai dėl neveikiančios vėdinimo įrangos patyrė 200 tūkstančių litų nuostolių.
Juos esą atlygino „Bordolina” ir pareikalavo, kad šiuos nuostolius kompensuotų vėdinimo įrangos pardavėjai. „VTS Vilnius” ne tik neatgavo pinigų už parduotą įrangą, bet ir „Bordolinai” liko skolinga 115 tūkstančių litų.
Į tą pačią statybos aikštelę metalo konstrukcijas vežė ir bendrovės „Serfas” bei „Toma”, tačiau „Nekilnojamojo turto valdymas” abiem pareiškė ieškinius dėl neva nepristatytų prekių arba neatliktų darbų.
Prokurorai visus šiuos atvejus sujungė į vieną bylą. Jie įsitikinę, kad su S. Rachinšteinu siejamos bendrovės, siekdamos pasipelnyti, iš anksto susitarė ir sukūrė sukčiavimo modelį.
Ši byla greitai bus perduota teismui. Tačiau beveik niekas neabejoja, kad skelbiant nuosprendį S. Rachinšteinas vėl rodys pergalės ženklus.
Mitas apie tėvo turtus užsienyje
* 2011-ųjų pabaigoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo S. Rachinšteiną grąžinti valstybei 3 milijonus litų. Tiek mokesčių jis buvo nuslėpęs nuo valstybės.
* Į šio veikėjo sąskaitas plaukiantys milijonai sudomino Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnus. Jie pastebėjo, kad S. Rachinšteinas 2000–2004 metais grynaisiais pinigais į savo įkurtos nekilnojamojo turto bendrovės „Serneta” kasą įmokėjo beveik 6 milijonus litų.
* Milijonierius teigė, kad 5 milijonai litų priklausė Kanadoje gyvenančiam jo tėvui Fimai Rachinšteinui. Turtingas tėvas tuo pat laikotarpiu bendrovei „Serneta” neva suteikė dar ir 12 milijonų litų paskolą. Bet „Sernetos” vadovui taip ir nepavyko įrodyti, kad didžiulėmis pinigų sumomis jį lepino Kanadoje gyvenantis tėvas.
* VMI susisiekė su Kanados mokesčių inspekcija, kuri greitai nustatė, kad pensininkas F. Rachinšteinas – joks milijonierius.
* Jis neturėjo galimybių iš savo kuklių pajamų finansuoti sūnaus daugiau nei 13 milijonų litų. Kad į Lietuvą atvežė dideles pinigų sumas, paneigė ir Kanadoje apklaustas S.Rachinšteino tėvas.
Užsidirbo prekiaudamas metalais
* Iš Klaipėdos kilęs ir nemažai laiko Latvijoje gyvenęs S. Rachinšteinas buvo laikomas vienu turtingiausių žmonių Baltijos šalyse. Jo įmonės veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Kaliningrado srityje. 1984 metais S. Rachinšteinas pradėjo studijuoti tuomečiame Vilniaus inžineriniame institute.
* Po mokslų vyras pradėjo verstis prekyba metalais ir greitai praturtėjo. Už pinigus, gautus iš prekybos metalais, maždaug nuo 1990 metų S. Rachinšteinas pradėjo supirkinėti sostinės parduotuves.
* Per tarpininkus jis įsigijo tuo metu garsius prekybos centrus „Saturnas”, „Vilniaus vaivorykštė”, „Jovarėlis” ir kitus. Valstybės paskelbtame aukcione jis nusipirko 30 procentų „Saturno” akcijų ir įkalbėjo smulkiuosius akcininkus jam parduoti savąsias.
* Kai kurie smulkieji akcininkai teigia pinigų iš jo taip ir nesulaukę. Tapęs pagrindiniu „Saturno” akcininku, parduotuvės patalpas jis pusvelčiui pardavė savo paties įsteigtai bendrovei. Vėliau taip pat kitų žmonių vardu jis įsteigė įmonę „Janvika”, kuri už gerokai didesnes nei rinkos kainas išsinuomojo S. Rachinšteino nupirktas parduotuves.
* „Janvikoje” vadybininke dirbo S. Rachinšteino žmona Rita Švaikovskaja, o „Janvikos” vyriausioji buhalterė Dalia Varanavičienė tvarkė ir S. Rachinšteinui priklausiusių bendrovių „Saturnas”, „Vilniaus vaivorykštė”, „Everita”, „Čelestina” finansinius reikalus.
* Vėliau jo bendrovė „Serneta” ėmė statyti prekybos centrus ir nuomoti juos didiesiems prekybos tinklams „Norfa”, „Rimi” ir „Maxima”. Jam priklauso apie 30 pastatų, kuriuose įsikūrusios žinomos parduotuvės.
* Po kurio laiko paaiškėjo, kad pastatus nuomojantis verslininkas nuomininkams nurodydavo didesnį patalpų plotą, nei yra iš tikrųjų. Taip už nuomojamas patalpas S.Rachinšteino kontroliuojamos įmonės gaudavo daugiau pinigų, negu būtų gavusios už faktiškai nuomojamą plotą.
* Bendrovei „Norfos mažmena” pamėginus išsireikalauti permokas, kurios siekė per 800 tūkstančių litų, „Serneta” bandė pradėti jos bankrotą. Bet 2011 metais teismas nusprendė, kad tai – nesąžiningas siekis daryti spaudimą.
