Dar niekada Lietuvos įkalinimo įstaigos nebuvo perpildytos taip ilgai. Anksčiau kalinių skaičius buvo reguliuojamas amnestijomis.
Tačiau pasikeitus tvarkai įkalinimo įstaigose niršta maždaug du tūkstančiai praradusių viltį anksčiau išeiti į laisvę kalinių, kurie pagal įstatymus turi teisę būti paleisti lygtinai.
Tačiau Lietuvos teismai jų neišlaisvina. Tad kalėjimuose susidarė labai pavojinga situacija.
– Kas, jūsų manymu, įvyko Pravieniškėse? – „Lietuvos rytas” paklausė Kalinių globos draugijos pirmininko J. Stašinsko.
– Iš to, kas pranešama, susidaro vaizdas, kad vyko susirėmimai tarp kastų. Kaip suprantu, abu sumuštieji priklausė aukštesnei kastai.
– Dabar Lietuvos įkalinimo įstaigose viešpatauja vadinamieji „vierchai”? Būtent jie nustato, su kuriuo kaliniu susidoroti?
– Būna, kad ir žemesnieji sukyla prieš „vierchus”. Taip jau kartą buvo Marijampolėje. Juk „vierchų” yra mažiau.
– Girdėjau nuomonių, kad įkalinimo įstaigų administracijoms patogu, kai egzistuoja kalinių kastos: kol tvarką daro patys kaliniai, prižiūrėtojams mažiau darbo.
– Kalėjimuose yra darbuotojų, kurie naudojasi kastų sistema lengvindami savo darbą.
Kartais jie net tariasi su „vierchais” reguliuodami kai kurias įkalinimo įstaigos vidaus gyvenimo sritis.
Mano nuomone, kalėjimų administracija tik taikstosi su objektyviai egzistuojančia padėtimi, kurią paveldėjome iš Sovietų Sąjungos. Tikrai negalėčiau teigti, kad jie suinteresuoti šia sistema.
Bet kalėjimų vadovai patys nepajėgūs daryti esminių pakeitimų. Sprendimai turi būti priimti iš viršaus.
– O kaip šią sistemą galima pakeisti?
– Iš sovietų paveldėjome barakų tipo įkalinimo įstaigas, kur vienose patalpose buvo kalinama po 100 ir daugiau žmonių.
Lietuva tapo vienintele Europos Sąjungos valstybe, kuri nepasinaudojo galimybe pereiti prie kalinimo kamerose.
Nuteistuosius įkalinus kamerose, nelieka galimybių burti nusikalstamų grupių, sumažėja rizika, kad formuosis kastos.
Be to, barakų tipo kalėjimuose ypač sunku numalšinti kalinių riaušes, maištus ar streikus, o po to nustatyti kaltus.
Kastos formuojasi natūraliai. Visada būna stipresnių, geriau organizuotų, turtingesnių, įtakingesnių. O žmogaus prigimtis – tuo pasinaudoti. Laisvėje turtingi irgi kartais piktnaudžiauja, bet ne tokiomis iškrypusiomis, žiauriomis formomis.
Bet kamerų tipo kalėjimuose kastos neįgauna tokio masto. Visada yra galimybė izoliuoti lyderį ar auką.
Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, buvo skirstomi fondų pinigai kalėjimų reformai. Bet nebuvo parengta planų ir galimybė buvo praleista.
O Estija pastatė naujų kalėjimų, pertvarkė senus ir kalinius laiko tik kamerose. Tad ten negalimi tokie įvykiai, kokie neseniai įvyko Pravieniškėse.
– Kas, jūsų nuomone, sukėlė šias muštynes?
– Šio įvykio istorija – daug gilesnė.
Iki praėjusių metų liepos 1-osios, kai įsigalėjo Probacijos įstatymas, kalinių skaičius faktiškai buvo reguliuojamas amnestijomis.
Jei įkalinimo įstaigose susikaupdavo kalinių, būdavo skelbiama amnestija ir dalis kalinių būdavo paleidžiami į laisvę – būdavo tarsi nuleidžiamas vanduo iš tvenkinio.
Tačiau demokratinėse šalyse kalinių skaičius reguliuojamas kitaip: teismai nagrinėja kiekvieno kalinio bylą ir sprendžia, ar jį paleisti lygtinai.
Lietuvoje, kaip paaiškėjo, beveik neįmanoma tokio įstatymo vykdyti, nes teismai apsidrausdami nepaiso jo nuostatų. Teismų praktika ydinga: jie taiko savo paleidimų lygtinai politiką.
Pernai prieš įstatymo įsigaliojimą Kalėjimų departamentas buvo apskaičiavęs, kad pagal Probacijos ir kitus įstatymus į laisvę turėtų būti paleista 3 tūkstančiai įkalintų asmenų. Bet paleista tik trečdalis.
Dėl to perpildytose įkalinimo įstaigose natūraliai kyla įtampa ir konfliktai. Visiems trūksta erdvės.
Net tarp laisvėje gyvenančių žmonių kyla konfliktų, jei jie gyvena perpildytose patalpose, kai kelios šeimos naudojasi viena virtuve ir tualetu.
– Kaip kaliniai reaguoja į tokią situaciją?
– Įstatyme aiškiai pasakyta: jei žmogus nuteistas iki 3 metų laisvės atėmimo, jis gali būti paleistas lygtinai per pirmus kalinimo metus, jei ne daugiau kaip 10 metų – po pusės bausmės laiko, jei ne daugiau kaip 15 metų – po dviejų trečdalių.
Kaliniai žino, kad gali būti paleisti lygtinai, bet nėra paleidžiami. Ir tuo piktinasi. Jie netenka vilties išeiti į laisvę ir nemato prasmės gerai elgtis.
Taip pažeidžiamas svarbiausias įkalinimo įstaigų dėsnis: jei asmuo gerai elgiasi, nekonfliktuoja su administracija, jis gali tikėtis, kad jam bausmė palengvės arba jis bus išleistas į laisvę.
Dabar kaliniai Lietuvoje net negali tikėtis, kad bus perkelti į atvirojo tipo kalėjimą, nes Lietuvoje nėra tokių kalėjimų, kur būtų galima perkelti sunkiausiomis sąlygomis kalinčius asmenis, jeigu jie gerai elgiasi.
Tad tokiomis sąlygomis nuteistuosius labai sunku valdyti.
