Vakar Klaipėdos apygardos teisme išgirdęs nuosprendį nusikaltėlių šulas 55 metų H. Daktaras vos tvardėsi, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi išlikti tvirtas.
Jis vienas iš nedaugelio savo gaujos narių, nesutikusių bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais ir nepripažinusių savo kaltės.
Nenorėdami iki gyvenimo pabaigos likti už grotų, kaltę pripažino beveik visi jo bendrininkai. Jų pasakojimai apie boso padarytus nusikaltimus ir lėmė H. Daktarui skirtą bausmę.
Norėjo likti Lietuvoje
Dar prieš 4 metus H. Daktaras tryško gyvenimo džiaugsmu. Jis ką tik buvo grįžęs iš kelionės po Ispaniją ir pasakojo įspūdžius apie šią šalį vienoje Druskininkų kavinių.
„Jeigu ten taip gerai, kodėl neišvažiuojate gyventi? Kol būsite čia, teisėsauga neduos ramybės”, – tuomet H. Daktaro paklausė „Lietuvos ryto” žurnalistas.
„Kas aš ten? Niekas, o čia dar kažką reiškiu. Čia mano šeima, čia mano šaknys. Niekada nevažiuosiu į jokius užsienius”, – ištarė nusikaltėlių šulas.
Bet praėjus vos kelioms savaitėms po šio pokalbio, 2009-ųjų išvakarėse, H. Daktarui teko bėgti.
Pasirinkimo nebuvo – arba gyvenimas užsienyje, arba įkalinimas iki gyvos galvos Lietuvoje.
Nežinia, kiek laiko jis dar būtų slapstęsis, jei ne šeimos trauka. H. Daktaras net kelių mėnesių negalėjo be jos ištverti. Ir buvo sulaikytas, nes pareigūnai sekė jo artimuosius.
Kai H. Daktarui Bulgarijos pareigūnai uždėjo antrankius, nusikaltėlių šulo akyse sužvilgo ašaros.
Kalėjime liejo ašaras
Visada ryžtingo ir tvirto H. Daktaro akyse ašaras pareigūnai matė tik vieną kartą.
Dar 1987 metais už plėšimus įkalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje jis verkė tris dienas.
Tačiau ne baimė dėl gresiančių ilgų nelaisvės metų sugraudino H. Daktarą. Jau tuomet nusikaltėlių autoritetu vadintas Henytė pratrūko, nes sužinojo, kad jį išdavė beveik visi gaujos nariai.
Bandė dėtis Tadu Blinda
Mitas apie H. Daktarą – nuskriaustųjų gynėją, savotišką Tadą Blindą ėmė sklisti dar sovietiniais laikais.
Tuomet H. Daktaro gauja plėšdavo namudininkus, lapių augintojus ir kitus tada spekuliantais vadintus verslius žmones.
Sulaikytas ir uždarytas KGB kalėjimo vienutėje H.Daktaras tardytojams dėstė savo filosofiją: „Aš esu tarytum sanitaras – atimu iš turčių ir pigiai parduodu vargšams.”
Jau tada sklido legendos, kad H. Daktaras yra padėjęs ne vienam likimo nuskriaustam žmogui.
Žiaurumą skiepijo ir šuniui
Tačiau atjauta žmogui išnykdavo, kai H. Daktaras susidurdavo su priešais. Jis tapdavo žiaurus ir negailestingas kiekvienam, išdrįsusiam stoti jam skersai kelio.
Žiaurumą jis skiepijo net savo šunims. Kartą H. Daktaras savo mylimą Kaukazo aviganį atvedė į netoli Kauno rengiamas nelegalias šunų kautynes. Jo šuo po įnirtingos kovos įveikė tokios pat veislės priešininką.
Leisgyvį varžovą H. Daktaro keturkojis paliko gulėti ir garbingai pasitraukė iš mūšio vietos.
Henytę toks augintinio poelgis įsiutino. „Pribaik jį”, – H. Daktaras be perstojo šaukė ant savo šuns. Bet šuo neklausė, o šeimininkas ant jo dar ilgai liejo pyktį.
Sulaukė keršto valandos
Toks pat žiaurus H. Daktaras buvo ir su jam neįtikusiais žmonėmis. Pyktį jis laikydavo ilgai ir atkeršydavo su pasimėgavimu.
Klaipėdos apygardos teismui buvo pateikti įrodymai, kad 1997 metais jo nurodymu buvo nužudytas Robertas Borchertas, pravarde Karabasas.
Šis vyriškis H. Daktaro rūstybės sulaukė, nes dar 1993 metais išdrįso viešai nusikaltėlių šulą apkaltinti savo draugo nužudymu.
Po 4 metų įkalinimo grįžęs į laisvę R. Borchertas buvo įsitikinęs, kad visi pykčiai – praeityje.
Jis nesibaimindamas užsukdavo papietauti į Daktarų gaujai priklausantį „Vilulos” restoraną.
Tačiau H. Daktaras visą tą laiką laukė keršto valandos.
Kai kartą R. Borchertas užsuko į restoraną, aštuoni H. Daktaro smogikai jį aptalžė lazdomis, įgrūdo į mašinos bagažinę ir nuvežė į mišką. Ten, pririšę prie kojų virvę, dar kelis kilometrus vilko asfaltu. Galiausiai gyvai aukai peiliu nulupo odą.
Susidorojo su giminaičiu
R. Borchertas buvo svetimas žmogus H. Daktarui, o Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas, – artimas giminaitis ir draugas.
Klaipėdos apygardos teismas nustatė, kad 1993 metais H. Daktaras kartu su savo gaujos nariais R. Ganusauską sužeidė, o paskui žiauriai nukankino.
Visos kambario, kuriame vyko Mongolo egzekucija, sienos buvo aptaškytos krauju.
Nukankinęs R. Ganusauską, H. Daktaras iš jo žmonos atėmė viską – namą, įmonių akcijas, brangią vyro dovanotą mašiną, viešbutį ir net asmeninius daiktus.
Mongolo žmona su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų buvo išmesta į gatvę.
„Aš žinojau, kad tarp mafijos žmonių įprasta žudyti savus. Tačiau žinojau ir tai, kad pagal nerašytas mafijos taisykles gauja pasirūpina nužudytojo šeima.
Tačiau H. Daktaras su purvais sutrypė net mane ir mano vaiką”, – guodėsi dabar Italijoje gyvenanti R. Ganusausko našlė Loreta.
Buvo prastas mokinys
R.Ganusauskas su savo antros eilės dėde H. Daktaru nuo vaikystės augo tame pačiame name J. Naujalio gatvėje. Tame pačiame name gyveno dar keli H. Daktaro tėvo broliai, kurių iš viso buvo septyni.
Visi jie buvo pagarsėję mušeikos, vagys ir vogtų daiktų perpardavinėtojai, tad name nuolat lankydavosi milicijos pareigūnai.
R. Ganusauskas vidurinę mokyklą baigė beveik vien tik labai gerais pažymiais ir įstojo į tuomet prestižinę autoremontininko specialybę Kauno politechnikume.
H. Daktaras buvo silpnas mokinys. Jis vargais negalais baigė 8 klases ir baigęs į proftechninę mokyklą tapo plytelių klojimo specialistu.
Susižavėjo „Krikštatėviu”
Tuomečiame Kapsuke (dabar Marijampolė) pagal paskyrimą H. Daktaras išdirbo tik metus.
Vėliau grįžo į Kauną, įsidarbino kiemsargiu, tačiau to darbo nedirbo, o algą atiduodavo gretimą plotą prižiūrinčiai moteriai.
„Gailestingo charakterio, bet agresyvus, impulsyvus, silpnai save valdo, bet greitai atsileidžia. Mėgsta svetimas moteris”, – taip tuomet savo sūnų apibūdino motina Jadvyga.
Jo jaunystės pomėgius apibūdina ir per kratas rasti videofilmai – „Lolitos klimaksas”, „Grupinis seksas”, „Nindzės kerštas”. Knygas H. Daktaras skaitė retai, tačiau vieną ypač mėgo.
Mario Puzo „Krikštatėvį” jis buvo perskaitęs net keletą kartų, o kai kurias patikusias vietas pasibraukdavo.
Kartu su R. Ganusausku beveik visus vakarus leisdavo restoranuose, o dienas – karvelidėse. Jie abu buvo azartiški karvelių augintojai.
Tokia pat aistra degė ir dar keli aplinkiniuose namuose gyvenę paaugliai.
Jautėsi neklystančiu teisėju
Pašalinęs R. Ganusauską ir kitus konkurentus, H. Daktaras tapo vienvaldžiu Daktarų, o netrukus ir visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio lyderiu.
Į jį vis dažniau gaujos kreipdavosi kaip į savotišką teisėją, galintį išspręsti tarpusavio konfliktus, kurie dažniausiai kildavo nepavykus pasidalyti iš kontrabandos ar apiplėšimų gautų pinigų.
Henytė išklausydavo abi puses, kiek patylėdavo ir, bedęs pirštu į vieną besiginčijančių asmenų, tardavo: „Tu neteisus.” Šie žodžiai reiškė galutinį, neapskundžiamą sprendimą.
Elgėsi ir kaip sukčius
Nors visais būdais H. Daktaras bandė susikurti teisybės ieškotojo įvaizdį, kartais pasielgdavo kaip smulkus sukčius.
Vienas toks epizodas paaiškėjo ir nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme. Kartą H. Daktaro gaujos nariai pagrobė kontrabandinių cigarečių krovinį ir prie medžio pririšo jį lydėjusius ginkluotus vyriškius.
Kai paaiškėjo, kad vienas tų vyrų – tuometis Valstybės saugumo departamento valdybos viršininkas Valentinas Junokas, H. Daktaras iš plėšime dalyvavusių jaunuolių ir kitų gaujos narių pareikalavo sumokėti 50 tūkstančių dolerių.
Šiuos pinigus jis tikino perdavęs teisėsaugos pareigūnams, kad jie nesiimtų keršto akcijų už pagrobtus ir pažemintus kolegas. Tačiau nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad H. Daktaras niekam pinigų neperdavė, o pasiėmė sau.
Rengė valstybės perversmą?
H. Daktaro valdžia tuomet buvo beribė. Jam lenkėsi ir rankas bučiavo ne tik nusikaltėlių autoritetai, bet ir policijos vadovai.
Kartu su verslininku Sigitu Čiapu jis kūrė planus vadovauti ne tik nusikaltėlių pasauliui, bet ir valstybei.
Apie tokius planus po kelerių metų Valstybės saugumo departamentui pranešė pats H. Daktaras. Tiesa, jis teigė susipykęs su S. Čiapu, nes atsisakęs dalyvauti jo sugalvotame valstybės perversme.
H. Daktaro duomenimis, valstybinis perversmas buvo ruošiamas panaudojant nelegaliu būdu įgytus pinigus.
H. Daktaras teigė, kad apie šimtą milijonų nelegaliu būdu uždirbtų JAV dolerių perversmo organizatorius S.Čiapas turėjo perduoti tuomečiam Socialdemokratų partijos vadovui Aloyzui Sakalui.
Nors beveik visus H.Daktaro įvykdytus nusikaltimus „Lietuvos rytas” smulkiai aprašė dar prieš 15 metų, pareigūnai net nebandė pradėti tyrimo. Jie tvirtino, kad visa tai – jokiais įrodymais neparemtos žurnalistų fantazijos.
Iš kalėjimo – įsakymas žudyti
Mitas apie H. Daktaro galybę buvo užvaldęs net pačius aukščiausius teisėsaugos pareigūnus.
Daugiau kaip prieš 10 metų tuomečiam generalinio prokuroro pavaduotojui Artūrui Paulauskui buvo pateikti neginčijami vieno H. Daktaro padaryto nusikaltimo įrodymai.
Tuomet A. Paulausko kabinete kartu su tuomečiu Organizuotų nusikaltimų tyrimo departamento vadovu Algimantu Kliunka ilgai buvo tariamasi, kaip reikėtų organizuoti H. Daktaro sulaikymą.
Retsykiais į kabinetą galvą įkišdavo tuometis prokuratūros vadovas Vladas Nikitinas. Išgirdęs, kad kalbama apie H.Daktaro sulaikymą, jis pusiau rimtai pasiūlė pasitelkti armiją ir sraigtasparnius.
„Norėčiau pamatyti tą H. Daktarą, tiek legendų apie jį prisiklausiau”, – sakė V. Nikitinas.
Netrukus po šio pokalbio H. Daktaras buvo sulaikytas, tiesa, daug proziškiau ir paprasčiau, negu siūlė V.Nikitinas.
Sėdėdamas už grotų jis buvo šventai įsitikinęs, kad jo sulaikymą organizavo buvęs jo draugas S. Čiapas. Ir visiems tvirtino, kad kalėjime atsidūrė, nes atsisakė dalyvauti valstybės perversme.
Net ir būdamas už grotų H. Daktaras sugebėjo atkeršyti S. Čiapui. Teismas nustatė, kad iš kalėjimo būtent jis davė įsakymą nužudytą savo buvusį draugą.
Bet susigrąžinti buvusios įtakos H. Daktaras jau nebegalėjo.
Dievas nepanoro apsaugoti gaujos vadeivos
* Vakar į Klaipėdos apygardos teismo salę kaukėtų automatininkų atvesdintas ryškiu tautinių spalvų kostiumu vilkintis H. Daktaras tvirtino, kad jį saugo Dievas. Jis net parodė leidinį su visų šventųjų paveikslais.
* „Esu Dievo karys, jis globoja mane, o ne tuos, kurie, per apklausas gelbėdami savo kailį, visaip melavo, skandino kitus. Jeigu nebūčiau H. Daktaras, manęs čia nematytumėte”, – ironiškai kalbėjo nuo teisėsaugos kurį laiką Bulgarijoje slapstęsis ir ten stačiatikiu tapęs teisiamasis.
* H. Daktaro optimizmas išblėso, kai teisėjas Z. Pocius pradėjo skelbti nuosprendį penkiolikai į teisiamųjų suolą pasodintų nusikalstamo susivienijimo narių. Buvęs gaujos lyderis H. Daktaras pirmasis panarino galvą. Jam skirta griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Teismo salėje buvusi jo žmona R. Daktarienė ir dvi dukterys pravirko.
* „Nesitikėjau tokios bausmės”, – braukdama ašaras tokiu nuosprendžiu vyrui stebėjosi nė vieno teismo posėdžio nepraleidusi R. Daktarienė.
* Nustatyta, kad 1993–2000 metais siautėjusi H. Daktaro gauja buvo gerai organizuotas ir ginkluotas nusikalstamas susivienijimas – su sava hierarchija, struktūra, bendruoju iždu. Pasijutę nebaudžiami nusikaltėliai plėšikavo, žalojo ir žudė žmones, atimdavo jų laisvę, siekdami pralobti baugino verslininkus, prievartavo, naikino jų turtą.
* Gaujos lyderiai H. Daktaras ir jo dešinioji ranka E. Abarius pripažinti itin pavojingais visuomenei asmenimis, kurių kriminalinių polinkių neįmanoma pakeisti skiriant įprastas bausmes. Nusikalstama veikla tapo jų gyvenimo būdu.
* Kitiems gaujos nariams atseikėtos švelnesnės bausmės – nuo arešto iki 20 metų.
* E. Abarius įkalintas 20 metų, R. Zaveckas – 14 metų ir 6 mėnesiams, R. Lantuchas – 13, G .Ježerys – 11, V. Silvestravičius – 9, V. Vancevičius – 8, V. Gudzinskas – 5, S. Vaitukaitis – 4, R. Žilinskas – 3 metams.
* Teismas įvertino kai kurių kaltinamųjų atgailą dėl įvykdytų nusikaltimų ir pastangas padėti teisėsaugai atskleisti jų sumanytojus ir vykdytojus. R. Žilinską ir V. Gudzinską netgi siūlyta atleisti nuo bausmių, tačiau teismas nusprendė, kad aktyvūs gaujos nariai turi atsakyti už tai, ką padarė.
* Nuteistieji turės solidariai atlyginti materialinę žalą aukoms vėliau, civilinių procesų tvarka. Buvo konfiskuota 550 tūkst. litų vertės jų turto, o nukentėjusiesiems priteista 205 tūkst. litų turtinės ir 450 tūkst. litų moralinės žalos atlygio. Ar bus konfiskuotas H. Daktaro, E. Abariaus ir jų šeimų turtas, paaiškės vėliau – šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nepagrįsto gaujos lyderių praturtėjimo.
* Atskleisti Daktarų gaujos nusikaltimai sugulė į 94 tomų bylą. Vien kaltinimų aktą sudarė 518 lapų. Teismo posėdžiuose nagrinėta 20 gaujos narių nusikalstamos veiklos epizodų, buvo apklausta apie 200 liudytojų.
