Gausybę intriguojančių žinių apie kvaišalų gamyba ir prekyba užsiimančių nusikalstamų grupuočių veiklą sukaupusi žurnalistė Aurelija Jaruševičiūtė kartu su kolega Vytautu Žutautu visa tai išdėstė knygoje „Mirties pardavėjai“. Autoriai aprašo tokių susivienijimų ir pavienių prekeivių veiklą, dalijasi sėkmingų teisėsaugos pareigūnų operacijų detalėmis.
Milžiniškas uždarbis, kuris nusileidžia tik neteisėtai prekybai žmonėmis ir ginklais, verčia žmones užmiršti pavojus, griežtas Baudžiamojo kodekso sankcijas.
Apie tai, kodėl tarp tokios nelegalios veiklos atstovų itin dažnai minimi kauniečiai, kalbamės su viena knygos autorių A. Jaruševičiūte.
– Vyrauja nuomonė, kad daugiausia kvaišalų vartotojų yra Vilniuje ir Klaipėdoje. Galbūt tai klaidinga nuostata, nes būtent Kaune susibūrė garsiausios narkotikų gamintojų ir platintojų grupuotės?
– Neteisinga sakyti, kad tai nėra Kauno problema. Tai visos šalies rūpestis. Tiesiog Vilnius yra didesnis miestas, ten gyvena daugiau pajamų gaunantys žmonės, todėl ir kvaišalų pasiūla didesnė.
Kauniečiai nuo seno buvo apsukrūs žmonės ir sugebėjo vienaip ar kitaip verslauti plyname lauke. Prekyba kvaišalais daugeliui atrodo lengvas būdas užsidirbti pinigų, todėl nenuostabu, kad šiame versle atsidūrė ir nusikalstamo pasaulio atstovai.
Visos didžiausios amfetamino gamyklos veikė Kaune ar jo apylinkėse. Kauniečiai narkotikų prekyboje buvo vieni pirmųjų ir vieni aktyviausių veikėjų. Į šią veiklą įsitraukė daug Daktarų grupuotės atstovų, aktyviai reiškėsi Gyvatinių grupuotės lyderis Remigijus Taločka, pravarde Remyga.
Naujausias kriminalistų laimikis – demaskuota Alfonso Želvio, pravarde Alfukas, grupuotė, kuri gamino ir platino amfetaminą.
– Galbūt didžiausios nusikalstamos grupuotės jau sunaikintos?
– Šventa vieta tuščia nebūna, o šiame nelegaliame versle sukasi labai dideli pinigai. Viena gauja sulaikoma, formuojasi kita. Lieka įdirbį, ryšius ir patirties turinčios jų atplaišos, todėl veikla greitai atnaujinama, o kauniečiai yra vieni aktyviausių platintojų.
Dabar kvaišalai aktyviai juda iš Lietuvos į Skandinavijos šalis ir Jungtinę Karalystę. Kodėl? Ten įsikūrusios didžiausios lietuvių išeivių kolonijos ir greitai nutiesiama kvaišalų platinimo grandinė.
Narkotikų prekeivių nepavyksta sutramdyti visame pasaulyje, tai ir mes turbūt nesugebėsime to padaryti. Kažkokių veiksmų gali imtis valdžia, tačiau dauguma sumanymų lieka tik kalbomis.
Platintojų konspiracija nepriekaištinga. Narkotikus žmonės veža nuriję į skrandį, treniruokliuose, kvaišaluose mirkomi skudurai, daromos sunkiai susekamos slėptuvės transporto priemonėse.
Klientai pažįsta tik artimiausius platintojus. Prekybos taškus žino tie, kuriems reikia žinoti, o pašaliniai į šį nelegalų verslą neįleidžiami. Pareigūnai kartais dirba kelerius metus, kol atseka visą grandinę.
– Knygoje išsamiai aprašomi kriminalistų veiksmai, jų veiklos kryptys. Ar nesibaiminate, kad ji taps mokomąja priemone kvaišalų prekeiviams?
– Visos istorijos pagrįstos dokumentine medžiaga, teismuose išnagrinėtomis bylomis, kuriose priimti neskundžiami nuosprendžiai. Jeigu žmogus atidžiai skaitys knygą, turės perskaityti ir specialius intarpus, kuriuose pateikiama informacija apie kvaišalus ir jų vartojimo pasekmes žmogui.
– Kaip pastaraisiais metais keitėsi tiek pačių kvaišalų vartojimo įpročiai, tiek platinimo būdai?
– Sovietiniais metais farmacijos įmonėje „Sanitas“ susidariusios atliekos būdavo išpilamos Nemuno saloje, kurioje stovi „Žalgirio“ arena. Jau tais laikais narkomanai kapstydavosi tose šiukšlėse ir išgrynindavo fentanilį, vadinamą fentu.
Narkomanijos užuomazgos buvo dar anksčiau – gydytojų vaikai pavogdavo receptų ir pirkdavo skausmą malšinančių, psichotropinių vaistų. Milžiniškas vartojimo šuolis įvyko atkūrus nepriklausomybę.
Klaidinga manyti, kad, norint prisivilioti naujų vartotojų, šiais laikais kvaišalus reikia nešti į naktinius klubus, prie mokyklų. Dabar didžioji dalis procesų vyksta interneto erdvėje. Ten nurodomi ir prekybos taškai, ir kvaišalų poveikis.
Per vieną naktį su svečiu iš užsienio aplankiau turbūt penkis Kauno naktinius klubus. Juose mačiau žmonių, kurie valandą be paliovos sukasi ratu, nieko daugiau nemato ir negirdi.
Patarčiau visiems tėvams su paaugliais vaikais būtinai aplankyti naktinius klubus. Tai bus labai gera mokykla tiek vieniems, tiek kitiems. Dėl didelio užimtumo tėvai nemato savo atžalų ir nežino, ką jie veikia, ką vartoja. Kai pamato, dažnai būna per vėlu.
Atrodytų, klubų savininkai ir apsaugos darbuotojai turėtų užkirsti kelią tokiems dalykams, tačiau susidaro įspūdis, kad tai niekam nerūpi.
Maždaug prieš dešimtmetį lankiausi Amsterdame. Penktadienio vakarą visos kavinės miesto centre buvo sausakimšos, o jose sėdėjo žmonės apsiblaususiais veidais. Šioje šalyje įsikūręs bičiulis lietuvis paaiškino, kad žmonės dėl žvėriško gyvenimo tempo penktadienį vakare atsipalaiduoja vartodami kvaišalus. Per kitas dvi poilsio dienas jie atsigauna, o pirmadienį eina į darbą. Praėjo labai nedaug laiko, ir Lietuvoje regime panašų vaizdą.
– Kaip įsivaizduojate situaciją Lietuvoje po dešimties metų?
– Tiesiog reikia pasižiūrėti, kas dedasi Europos Sąjungoje ir kokios ten vyrauja nuotaikos. Dabar aktyviai kalbama apie marihuanos legalizavimą.
Lietuvoje neseniai legalizuotos pluoštinės kanapės. Įsivaizduojate, kiek papildomo darbo atsiras pareigūnams? Kaip patikrinti, ar žaliuoja tikrai toks augalas, kokį deklaruoja žmogus?
Sintetiniams kvaišalams gaminti reikalingos žinios, medžiagos, įranga, o kanapes galima auginti kiekviename bute. Nemanau, kad kvaišalų prieinamumo didinimas yra geriausias kelias.
– Ar jūs pati kokia nors forma bandėte kvaišalų?
– Prieš kelerius metus su vyru lankėmės Jamaikoje. Vos išlipę iš lėktuvo pajutome salsvą marihuanos kvapą. Šioje šalyje rūkyti marihuaną draudžiama, tačiau visi rūko.
Vietos gyventojas nuvežė į atokią vietovę kalnuose ir ten iš jo pusbrolio nusipirkome vieną suktinę. Grįžę į viešbutį patraukėme porą dūmų, tačiau nepajutome nei skonio, nei malonumo.
