Moteris tikisi, kad Klaipėdos apylinkės teisme pavyks išgirsti pensininkus skriaudusių kaltinamųjų atgailą.
Tačiau kažin ar jos viltys išsipildys. Į kaltinamųjų suolą sėdo 30 metų Aleksejus Pašedko ir 28 metų Sergejus Naumovas. Šiems vyrams teismų posėdžių salės – įprasta vieta. Pirmasis jau teistas 20, antrasis – 7 kartus.
Iš balso buvo panašus į sūnų
Šįkart A.Pašedko ir S.Naumovas kaltinami veikdami kartu apgaule išvilioję svetimą turtą – iš dviejų pensininkų po 5 tūkst. litų.
Šįmet vasario 9-ąją pataisos namuose kalintis S.Naumovas paskambino 83 metų klaipėdietei ir pranešė, kad jos sūnus sužalojo mergaitę. Reikia 7 tūkst. litų, kad nekiltų problemų. Netrukus į jos namus atėjo kitas vyras ir paėmė pinigus.
„Skambinusiojo balsas buvo visai kaip mano sūnaus. Iš tikrųjų turime du sūnus – vienas gyvena Anglijoje, kitas – Norvegijoje. Sakė, parduotuvėje užkliuvo už kažko ir sužalojo mergaitę.
Ateis Artūras, paims pinigus ir jam persiųs. Sūnus lyg ir turi draugą Artūrą. Tada paskambino Artūras – sako, nelabai atsimenu, kur gyvenate. Paaiškinau.
Netrukus atėjo, bet ne tas Artūras. Mano vyras jam liepė parašyti raštelį, kad paima pinigus, ir pasirašyti. Pasakiau, kad rytą banke paimsiu dar du tūkstančius ir perduosiu. Bet daugiau nebeskambino”, – teisme pasakojo apgauta moteris.
Kaltino blogą savijautą
Į panašią istoriją vasario 17-ąją pakliuvo ir Panevėžio gatvėje gyvenantis 72 metų klaipėdietis.
„Man paskambino ir sako: tėvai, suvažinėjau mergaitę. Reikia susitarti su policija, gal gali paskolinti 5 tūkst. litų. Namie buvau vienas – žmona tuo metu buvo bažnyčioje, dukra – parduotuvėje.
Sako, atvažiuos Artūras paimti. Man pasidarė ramiau: seniau sūnus dirbo policijoje, ten dirbo ir Artūras. Kai po valandos į namus atėjo nepažįstamas vyras, sakau, tu – ne Artūras.
O jis patikino, kad yra kitas Artūras. Ir atidaviau pinigus. Kai parėjo namiškiai, iškart viską suprato, sūnui paskambino, – pasakojo pensininkas. – Tądien sirgau, temperatūra buvo smarkiai pakilusi, todėl ir nesusigaudžiau. Sveiko manęs nebūtų apgavę, aš atsargus žmogus. Ne kartą mums sukčiai skambino ir neužkliuvome. O tada kaip koks žioplys net nepaklausiau, ar mano sūnaus vardą žino.”
Telefonas kalėjime – įprasta
S.Naumovas pripažino kaltę, bet teigė, kad nebuvo jokios bendrininkų grupės. Jis aiškino, kad radęs aukų iš pataisos namų paskambindavo laisvėje esančiam A.Pašedko ir sakė, jog iš giminaičių reikia paimti pinigų. Esą jų reikia advokatui, kad galėtų anksčiau išeiti į laisvę.
Ieškodamas patiklių žmonių jis nesivargindavo – visiems pasakodavo tas pačias istorijas. Telefono numerius rasdavo internete arba telefonų knygose.
Apie ant kabliuko užkibusias aukas jis A.Pašedko pranešdavo SMS žinutėmis arba paskambindavo, paprašydavo paimti pinigus prisistačius Artūru. Pasirodo, suimtiesiems naudotis ryšio priemonėmis už grotų – jokia problema.
„Mes blogai gyvename, todėl sukčiaujame, jei geriau gyventume, to nebūtų”, – teisme kalbėjo S.Naumovas. Pernai subendrinus bausmes už įvairius nusikaltimus jis nuteistas 17 metų nelaisvės.
A.Pašedko teigė, kad paėmė pinigus tris kartus, bet pas 83 metų moterį nebuvo. Šiai pensininkei taip pat atrodo, kad sukčius buvo stambesnio veido ir gražus. Bet viską atskleidė A.Pašedko pasirašytas lapelis. Atlikus rašysenos ekspertizę neliko jokių abejonių, kad tai buvo jis.
„Jei tokių žioplų žmonių kaip mes nebūtų, ir jų nebūtų”, – žvilgsnį nukreipusi į kaltinamuosius sakė apgauta garbaus amžiaus moteris.
Įkyrėjo sukčių skambučiai
Teisme vakar liudijo ir trečioji moteris, kurios dėka nusikaltėliai sėdo į teisiamųjų suolą. Nepatikėjusi sukčių kurpiamomis pasakomis 75 metų klaipėdietė pusvalandį su jais kalbėjosi telefonu, apsimetė labai susijaudinusi, virkavo ir tuo pat metu sugebėjo paskambinti policijai ir pranešti apie nusikaltimą.
– Nejaugi nė kiek nesudvejojote, kai į jūsų laidinį telefoną paskambino sūnumi prisistatęs asmuo ir papasakojo apie sužalotą mergaitę? – „Lietuvos rytas” paklausė įtariamąjį padėjusios sulaikyti moters.
– Tokie skambučiai man – ne naujiena. Jų sulaukdavau maždaug kas porą mėnesių, iš viso gal kokius septynis kartus.
Ne kartą jiems sakiau – atsibodo man jūsų vis ta pati dainelė, bent jau ką nors nauja sugalvotumėte. Arba pagąsdindavau, kad pranešiu policijai. Bet tuo viskas ir baigdavosi.
– O kas pasikeitė tą sekmadienį?
– Suskambo telefonas. Neva kalba sūnus: „Mama, partrenkiau 12 metų mergaitę. Jos būklė sunki, laukia operacijos. Reikia 15 tūkst. litų, kad nekiltų daugiau problemų. Perduodu ragelį policijos tyrėjui.” Jau norėjau ir šįkart pasiųsti juos, bet nusprendžiau vieną kartą pričiupti.
– Per daugelį metų sukčiai nuodugniai apmąstė visas galvos apsukimo detales. Jie kalbina žmones tol, kol ateina pasiuntinys paimti pinigų, kad jie negalėtų atsikvošėti ir paskambinę artimiesiems pasiteirauti apie neva įvykusią nelaimę.
– Taip buvo ir šįkart. Kai telefono ragelį paėmė vadinamasis policijos tyrėjas, su juo bendravau gal kokį pusvalandį.
Ir aimanavau, kad taip nelemtai viskas nutiko, ir verkiau, ir dėkojau, jog man padeda. Jis mane guodė, sakė viską suprantantis, nes ir pats turi vaikų.
Esu medikė, todėl paklausiau, kas atsitiko tai mergaitei, kaip ji jaučiasi. Tyrėjas man sakė, kad sužalotosios būklė labai sunki – jai lūžo kaukolės pamatas. Tėvai nusprendė vežti operuoti į Vokietiją, todėl ir reikia daug pinigų.
Tokios būklės ligoniai paprastai būna be sąmonės. Tačiau tyrėjas aiškino, kad mergaitė sąmoninga.
– Kaip jums pavyko visą laiką šnekantis su vadinamuoju tyrėju paskambinti policijai?
– Verkdama sakiau, kad namie neturiu tokios didelės pinigų sumos.
Tada liepė greitai suskaičiuoti, kiek turiu. Tuomet, kai neva skaičiavau pinigus, ir paskambinau telefonu 112.
– Apie ką dar kalbėjotės visą pusvalandį?
– Pasakiau, kad namie radau 5 tūkstančius litų, nors šiaip jau namuose pinigų nelaikau.
Tuomet man liepė diktuoti banknotų numerius. Pagaliau tyrėjas pasakė, kad sužalotos mergaitės tėvas Budrys jau prie mano namo.
Laiptinės durys rakinamos. Kai jis paskambino, įleidau ir svarsčiau, ar spėjo atvažiuoti policijos pareigūnai.
Pareigūnai dirbo puikiai – jie sulaikė įtariamąjį prie mano buto durų, kai jis nuspaudė skambutį.
– Panašiems poelgiams ryžtasi tik vienas kitas žmogus. Ar nejautėte baimės?
– Baimės nejaučiau ir nejaučiu. Gal dėl to, kad ilgą laiką dirbau greitojoje medicinos pagalboje.
Ten darbas įtemptas, kartais – ekstremalus, tekdavo greitai nuspręsti, kaip elgtis.
