Kai vienkiemyje gyvenusį 68 metų Stasį Daukšą nukankino atėjūnų gauja, vietos gyventojai ėmė kalbėti, jog šį žmogų seniai terorizavo nenaudėliai iš gretimo kaimo, o policija į pagalbą neskubėjo.
„Lietuvos rytas” pabandė išsiaiškinti, ar persekiojamas vienišius išties atsimušė į pareigūnų abejingumo sieną.
Bijojo nakvoti namuose
Barysių kaimo vienkiemyje žiauriai nužudžius S.Daukšą kaimiečiai apie tragediją pasakojo nenoriai. Jie siūlė apsilankyti velioniui padėjusio Vidūno Rimkaus sodyboje.
Šis vyras iš pradžių irgi atsisakė kalbėti, bet vis dėlto nusprendė prabilti, ką pastaruosius penkerius metus turėjo iškęsti jo giminaitis: „Kad Stasys yra skriaudžiamas, žinojo visi – tiek policija, tiek seniūnija, bet nepadarė nieko, kad tragedija neįvyktų.
Stasys paskutinėmis savaitėmis bijojo nakvoti namuose, vis kartojo, jog bus užmuštas dėl policijai parašyto pareiškimo.”
Viliojo vienišiaus turtas
Turtingo ūkininko jaunėlis sūnus S.Daukšas į tremtį buvo išsiųstas pokariu su visa daugiavaike šeima. Po amnestijos sugrįžęs į gimtąjį Barysių kaimą jis šeimininkavo kartu su motina, o jai žuvus – su teta.
Šeimos nesukūręs vyriškis ypač skausmingai išgyveno, kai dingo banke laikytos viso gyvenimo santaupos.
„Keliasdešimt tūkstančių rublių praradęs Stasys bandė stotis ant kojų, bet nebepavyko”, – pasakojo V.Rimkus.
Pasak kaimyno, giminaičio bėdos prasidėjo prieš penkerius metus, kai atėjūnai ėmė gvieštis jo turto. Pasipriešinti jis neturėjo jėgų.
Išpjovė ūkininko kiaules
„Pirmąkart Stasys pagalbos paprašė 2008 metų rudenį, kai po vidurnakčio per šlapdribą atklampojo iki mūsų sodybos ir ėmė belstis”, – prisiminė V.Rimkus.
S.Daukšas tada pasakojo, kad į vienkiemį atvažiavę keturi vyrai išpjovė jo augintas kiaules, skerdieną susikrovė į mašiną ir išsivežė. Išsigandęs šeimininkas pro langą stebėjo, kaip atėjūnai glemžiasi jo turtą, vėliau įsidrąsinęs skubėjo ieškoti pagalbos.
„Po metų banditai išsivežė dar dvi kiaules, jis kreipėsi į policiją, bet banditai nebuvo nubausti.
Praėjus dar metams į namus grįžęs Stasys rado paskerstą paskutinę kiaulę, iš kurios buvo išpjauti kumpiai, o likučiai tarsi pasityčiojimas palikti šeimininkui”, – pasakojo V.Rimkus.
Po pirkėjų užgriuvo banditai
Išgerti mėgstantis S.Daukšas nuoskaudas malšino alkoholiu.
Artimiesiems jis prasitardavo, kad bijo tik vieno – nuolat pasirodančių banditų.
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje į V.Rimkaus sodybą atskubėjusios kaimynės pranešė, kad S.Daukšas buvo sumuštas.
„Policijos nekviesk, nes banditai užmuš mane”, – į pagalbą suskubusio giminaičio paprašė kruvinas kaimietis.
Kitą dieną V.Rimkus nusprendė vėl užsukti į vienkiemį ir nustėro pamatęs, kad į furgoną kraunami galvijai.
Šeimininkas buvo gerokai išgėręs, sakė, jog už keturis galvijus jam sumokėjo 1000 litų. Tada V.Rimkus blokavo kelią ir pareikalavo supirkėjo pasiaiškinti. Šis tikino sumokėjęs 3500 litų.
„Tada kažkuris iš atvažiavusiųjų įbruko S.Daukšui pinigų pluoštą, jo kišenėje radome 2500 litų”, – prisiminė vyriškis.
Blogų spėjimų kamuojamas V.Rimkus paskambino Gataučių seniūnei Janinai Kadienei ir paprašė, kad ji atvažiuotų pasaugoti už pusvelčiui parduotus galvijus gautus pinigus.
Nuojauta neapgavo – tą pačią naktį į vienkiemį užgriuvę banditai žiauriai sumušė šeimininką ir atėmė likusius keliasdešimt litų metalinėmis monetomis.
Nusivylė policijos darbu
Sužinojęs apie dar vieną išpuolį V.Rimkus nebeklausė giminaičio prašymų nesikišti – paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir paprašė iškviesti Joniškio policininkus.
„Pats sulaukiau Stasio sodyboje atvažiuojančio ekipažo, bet kas iš to – išgirdau, jog skriaudžiamuoju turi labiau rūpintis seniūnija, giminaičiai”, – stebėjosi vyriškis.
Šių metų liepos 20-ąją į S.Daukšo sodybą įsibrovė vagys. Iš vyriškio, gyvenusio iš 324 litų tremtinio pensijos ir socialinės pašalpos, buvo pavogtas radijo imtuvas, dujų balionas, mobiliojo ryšio telefonas, keletas dviračio detalių.
„Stasys šį sykį neištvėrė ir parašė pareiškimą policijai, bet iškart ėmė baimintis, kad sulauks keršto”, – pasakojo V.Rimkus.
Policija suskubo raportuoti
Rugpjūčio 24-osios popietę Barysiuose ir gretimame Mekių kaime pasklido kalbos, kad nužudytas S.Daukšas. Tokį pranešimą gavo ir policija, kuriai mobiliuoju telefonu paskambino kažkoks vyriškis.
Pareigūnai tą pačią dieną sulaikė keturis įtariamuosius ir suskubo pranešti apie sėkmingai atliktą darbą.
Tačiau paaiškėjo, jog policijos nuopelnų atskleidžiant šį nužudymą būta nedaug – jiems patiems net nepavyko surasti nužudytojo kūno.
Į Barysius atvažiavę kriminalistai vieną mirtinai girtą įtariamąjį Latvijos pilietį 22 metų Madį Baikštį rado tįsantį sodyboje. Už puskilometrio aptiktas sukniubęs rišliai kalbėti neįstengiantis Kėdainių rajono gyventojas 43 metų Kęstutis Žaldokas.
Kiti du įtariamieji – broliai 20 metų Donatas ir 18 metų Raimondas Dumšos buvo spėję pasprukti. Vienas jų netrukus buvo sučiuptas Meškuičiuose, antras – Šiauliuose. Kur jie gali slėptis, kriminalistams pasakė namiškiai.
Surengė kraupią egzekuciją
Pareigūnams nespėjus pasigirti apie greitai atskleistą nusikaltimą, vietos gyventojai jau smulkiai žinojo, kas tą šeštadienį vyko vienkiemyje.
Broliai Dumšos ir jų tėvų namuose svečiavęsi K.Žaldokas su M.Baikščiu tą dieną sumanė pasipelnyti pardavinėdami obuolius. Įkaušusi kompanija į talką buvo pasikvietusi kelis nepilnamečius.
Apie pietus ši kompanija užsuko į S.Daukšo sodybą, kurioje auga kelios senos obelys.
Kol nepilnamečiai purtė obelis ir į arklio traukiamą vežimą krovė obuolius, vyresnieji gėrė.
Per išgertuves atėjūnai staiga puolė talžyti S.Daukšo. Manoma, norėjo jį apiplėšti.
Pensininkas anksčiau ne vienam buvo prasitaręs, kad juodai dienai turi pasislėpęs ir pinigų, ir auksinių monetų.
Banditai spardė, daužė auką kumščiais, po to bandė skandinti kibire. Per egzekuciją bejėgiam žmogui kirviu buvo kapojami rankų pirštai.
Girtutėlė kompanija auką pribaigė ūkiniame pastate, kur galėjo būti paslėpta santaupų likučių. Čia buvo paliktas ir nužudytojo kūnas – pasodintas ant kėdės, atremtas į sieną ir apdengtas medžiaga.
Žudikai išsidavė patys
Netrukus paaiškėjo, jog policiją iškvietė patys žudikai – buvo skambinta iš K.Žaldoko mobiliojo telefono.
Jis dievagojosi niekam neskambinęs, tikino, kad kelnes išsikruvino, nes buvo sumušta jo nosis.
Pareigūnai ne iš karto aptiko nužudytąjį. Apieškojo apylinkes, o tada patraukė į gretimus kaimus – manė, kad pensininkas kur nors girtauja.
Galiausiai grįžo į S.Daukšo sodybą.
Čia nužudytojo palaikus pastebėjo kartu su policininkais vaikščiojęs V.Rimkus.
Tyrimo nuspręsta neatlikti
Iškart po nužudymo „Lietuvos ryto” žurnalistas paklausė Joniškio policijos vadovo Gintauto Narušio, ar buvo žinomos vienkiemio šeimininko bėdos su atėjūnais. „Vadovu dirbu tik pusantrų metų, neprisimenu, kad būtų kreiptasi”, – teatsakė komisaras.
Pareigūnų atmintį padėjo atgaivinti Bendrojo pagalbos centro Šiaulių skyriaus vadovas Nerijus Adomavičius. Jis patvirtino, jog pernai lapkričio 27-ąją buvo skambinta iš V.Rimkaus mobiliojo ryšio telefono.
„Skambino du kartus. Pirmąsyk prašyta sujungti su Joniškio policija, po to pranešta, kad pareigūnų ekipažas pravažiavo vienkiemį”, – sakė N.Adomavičius.
Paprašytas dar kartą patikslinti, ar iš tiesų pernai lapkritį nebuvo iškvietimo į S.Daukšo sodybą, G.Narušis sudvejojo.
Galiausiai rajono policijos vadovas patvirtino – pareigūnų ekipažas į Barysius buvo kviestas: „Atvykus nukentėjusysis tikino pretenzijų niekam neturintis ir pareiškimo nerašė, todėl tyrimas nebuvo atliktas.”
Aplinkiniai laikė keistuoliu
Janina Kadienė
Gataučių seniūnė
„Stasį pažinojome seniai, ir ne vien gerąsias jo savybes. Jis netinkamai prižiūrėdavo savo galvijus, kurie kaimynams buvo ne kartą pridarę nuostolių.
Mėgo išgerti, bet nebuvo agresyvus, su aplinkiniais nesipykdavo. Stasys man ir kitiems ne kartą yra kalbėjęs apie jį skriaudžiančius banditus, bet jų niekada neįvardijo.
Seniūnija buvo skyrusi socialinę darbuotoją, kuri padėdavo pasiimti pinigus, nupirkdavo ir atveždavo maisto produktų. S.Daukšui padėjome išsiimti pasą, tremties dokumentus.
Neįsivaizduoju, ką norėta iš jo pagrobti. Jis turėjo vos 5 hektarus žemės, pajamos buvo labai kuklios. Tačiau pats šeimininkas buvo prasitaręs, kad turi kažką pasislėpęs juodai dienai.”
