Pagyvenusi čigonė prisidega dar vieną cigaretę. Apsigaubusi šiltu chalatu ji stovi savo kieme ir apatiškai stebi, kaip pareigūnai atlieka kratą. Kasa patvorius, lysvę, kelia akmenis ir plytas, tikrina šiukšlines, rausia kiekvieną įtartiną žemės kauburį, krečia lauke stovintį seną automobilį. Ieško heroino.
„Ar žinai kas čia?“ - pareigūnas parodo į lentas, styrančias iš žemės. Paaiškina – taip prasideda čigoniškos trobos statybos. Toje vietoje greit iškils malkinė arba sandėliukas. Pradžioje ten niekas negyvens, šeimininkė laikys savo daiktus ir šlamštą. Vėliau toje lūšnoje apsigyvens čigonės vergas, vaikai arba narkomanai galės susileisti heroino. Dar vėliau tas sandėliukas bus išplėstas ir virs nelegalia čigoniška troba.
Tokių lūšnų sostinės čigonų tabore – pusšimtis. Beveik visos jos yra nelegalios ir stovi ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios žemės. Tai – vieša paslaptis. Tačiau mažai kas žino apie čigonų gudrybę.
Beveik visas taboras yra nelegalus, tačiau čigonai vis tiek yra oficialiai deklaravę savo gyvenamąją vietą! Tam, kad gautų socialinę paramą iš valstybės ir savivaldybės. Išnagrinėjus dokumentus aiškėja, kad valstybės institucijos padarė ne viską, kad Vilniaus piktžaizdę būtų pradėta gydyti.
Svarbus taboro čigonas
Aleksėjus Brižinskis - paslaptingas žmogus. Jau daugiau nei tris dešimtmečius šis vyras yra labai svarbi figūra Vilniaus čigonų tabore. Jam priklausė vienas iš nedaugelio registruotų pastatų tame lūšnyne.
Ši troba pažymėta Dariaus ir Girėno gatvės 185-uoju numeriu. Valstybės dokumentuose rašoma, kad tai medinis statinys, kurio paskirtis – gyvenamasis namas. Bendras plotas – kiek daugiau nei 40 kvadratinių metrų. Kitaip tariant, tai nedidelis, vieno aukšto medinis namelis.
Sovietmečiu Lietuvoje veikė toks Inventorizavimo biuras. Jis ir užregistravo tą čigonišką trobą. Tai įvyko 1982 metų rugsėjį.
Jau tada valstybės tarnautojai nurodė, kad registruojant pastatą nuosavybės teisę pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti. Šeimininkas A.Brižinskis iki galo nebuvo įrodęs, kad namas priklausė jam.
Keista situacija tęsėsi iki šių metų. Pastato šeimininkas daugiau nei tris dešimtmečius nesikreipė į valstybės institucijas, kad registracija pagaliau būtų baigta, o duomenys apie nuosavybę - patikslinti. Todėl Registrų centras prieš kelis mėnesius panaikino A.Brižinskio teises į šį turtą.
Namo netekęs šeimininkas dėl to nenuliūdo. Nenuliūdo, nes A.Brižinskis niekada apie tai nesužinojo.
Gyvena pusė tūkstančio žmonių
Tikrovėje A.Brižinskiui esą priklausantis pastatas atrodo visiškai kitaip nei rašoma valstybės dokumentuose. Tai - viena didžiausių trobų visame čigonų tabore.
Šitas namas stovi Žemutiniame tabore. Čia gyvena čigonai, kurie yra laikomi „prastesniais“. Jie yra mažiau turtingi ir išpažįsta „mažiau pažangią“ religiją. Kaip pasakojo pareigūnai, čigonai iš Žemutinio taboro siekia patekti į Aukštutinį. Atvirkštinė migracija vyksta tik tada, kai čigonas būna išvejamas už nusižengimus.
Tačiau „prastesniame“ tabore stovintis A.Brižinskio namas yra svarbus visiems čigonams – ir turčiams, ir nuskurdusiems. Tame pastate savo gyvenamąją vietą oficialiai deklaruoja beveik visi taboro gyventojai. Valstybės duomenimis, adresu Dariaus ir Girėno gatvės 185-1 yra registruoti net 529 žmonės.
Matyt, tai nėra blogai. Juk panašią praktiką taiko net Vilniaus miesto savivaldybė – Gedimino prospekte esančiame bute leidžia deklaruoti savo gyvenamąją vietą visiems, kurie oficialiai nori būti vilniečiais.
Problema tai, kad svarbusis taboro gyventojas, namo šeimininkas A.Brižinskis neegzistuoja. Neegzistuoja ir butas, kuriame registruojasi čigonai.
Nei gyvas, nei miręs
Gyventojų registre apie A.Brižinskį nėra jokių duomenų – nei tarp gyvų, nei tarp mirusių. Yra du vyrai, kurie turi tokią pavardę. Tačiau abu jie gimė vėliau, nei buvo registruotas paslaptingasis pastatas. Kitaip tariant, toks žmogus neegzistuoja.
Adresas, kuriuo registruojasi čigonai, taip pat išgalvotas – apie Dariaus ir Girėno gatvės 185-1 valstybės institucijos neturi jokių duomenų. Tokio buto tiesiog nėra.
Pusė tūkstančio čigonų savo gyvenamąją vietą oficialiai deklaruoja neegzistuojančiam žmogui priklausančiame neegzistuojančiame bute.
Netikrame bute - 33 čigonai
Tokia pati situacija susiklostė ir trečiajame Vilniaus tabore, apie kurį visuomenė žino mažai – Rodūnios. Čia gyvena čigonai, kuriuos patyrę pareigūnai vadina gudriausiais. Tai labai uždara bendruomenė.
Šiame tabore yra registruotas gyvenamasis namas, kurio adresas - Rodūnios kelias 21. Pagal valstybės duomenis, šiame pastate yra penkios gyvenamosios patalpos. Beveik visos jos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.
Tačiau Rodūnios taboro čigonai savo gyvenamąją vietą deklaruoja ne viename iš tikrų butų, bet išgalvotame – pažymėtame numeriu 5.
Šiuo metu ten gyvenamąją vietą deklaravo 33 čigonai. Paskutinis žmogus ten užregistruotas pirmąją birželio dieną.
Tačiau įdomiausia ne tai.
Čigonams reikia pašalpų
Tam, kad deklaruotų gyvenamąją vietą žmogus turi pateikti buto šeimininko sutikimą. Tačiau toks A.Brižinskis tiesiog neegzistuoja, todėl negali pateikti ir sutikimo. Neegzistuoja ir butai, kuriuose savo gyvenamąją vietą deklaruoja visų trijų taborų gyventojai. Kitaip tariant, 564 čigonai yra registruoti išgalvotuose butuose. Tai primena dokumentų klastojimą.
Kodėl čigonai taip elgiasi? Deklaruodami savo gyvenamąją vietą jie oficialiai tampa Vilniaus miesto gyventojais, todėl gali gauti socialinę valstybės ir savivaldybės paramą, jų vaikai gali lankyti darželius ir mokyklas. Dauguma čigonų niekur nedirba, todėl gauna bedarbių pašalpas.
Kaip įmanoma tokia situacija? Juk registruodamiesi čigonai negali pateikti raštiško buto šeimininko leidimo, nes tas jis yra neegzistuojantis žmogus. Registrų centro archyvuose nėra duomenų apie tuos išgalvotus butus.
Atsakymų į šiuos klausimus rasti nepavyko.
Nuo 2007 metų gyventojų registravimo tvarka buvo sugriežtinta ir patikėta Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau visi suaugę čigonai savo gyvenamąją vietą deklaravo iki tol. Todėl jokių dokumentų apie pastato šeimininką pateikti nereikėjo.
Dabar tuose butuose deklaruojama čigonų vaikų gyvenamoji vieta. Ši procedūra yra paprastesnė – užtenka tėvų prašymo užregistruoti vaiką tame bute, kur oficialiai jie gyvena. Kitaip tariant, iki 2007 metų čigonai savo gyvenamąją vietą deklaravo išgalvotuose butuose, o dabar ten registruoja savo vaikus.
* * *
„Kas čia statai?“ - rodydamas į kylančius trobos pamatus klausia policijos pareigūnas. „Malkinę“, - neslėpdama sarkazmo atsako senoji čigonė, kurios kieme pareigūnai ieško heroino. Abu supranta, kad greitai toje vietoje išdygs naujas pastatas. Nauja vieta gyventi ir pardavinėti narkotikus.
Čigonai apmulkino valstybės institucijas. Jie deklaravo savo gyvenamąsias vietas neegzistuojantiems žmonėms priklausančiuose išgalvotuose butuose. Lietuvos valstybės institucijos į tokią suktybę žiūrėjo pro pirštus ir nesivargino patikrinti čigonų pateikiamų duomenų. Dabar, kai deklaravimo tvarka tapo griežtesne, taboro gyventai netikruose butuose registruoja savo vaikus.
Vilniaus miesto savivaldybė apie tai žino, tačiau nieko nesiima, kad išspręstų problemą. Todėl valstybę mulkinantys taboro gyventojai uždirba ne tik iš prekybos heroinu, bet ir iš mokesčių mokėtojų.
