Šiandieną Panevėžio Tulpinių gaujos nariai - tikri krikščionys, gamina kilimėlius vaikų ir senelių namams. Ketvirtadienį teismas atmetė jų prašymą, kad būtų perkelti į Pravieniškių kalėjimą. Arčiau namų ir šeimos. Būtent Tulpinių gaujos nariai užsakė Panevėžio prokuroro G.Sereikos nužudymą. Kodėl?
Portalas lrytas.lt siūlo išskirtinį žurnalisto Egidijaus Knispelio, LNK televizijos laidos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ kūrėjo, pasakojimą apie tai, kaip buvo tiriama neeilinė byla: kokios teisėsaugos pajėgos buvo sutelktos, kokioje baimėje gyveno visa Lietuva, kaip dalelė po dalelės aiškėjo tiesa. Ir žinoma - siūlome prisiminti dėl savo darbo nužudytą prokurorą G.Sereiką.
* * *
1999 m. sausio 25-osios vakarą prie savo namų Panevėžyje buvo nušautas to miesto prokuroras Gintautas Sereika. Tai buvo pirmas toks atvejis Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tai buvo pirmasis prokuroras, nužudytas dėl savo darbo. Kaip sekėsi atskleisti nusikaltimą, iš karto tapusį rimtu iššūkiu visiems Lietuvos prokurorams ? Už ką Lietuvoje buvo šaudomi prokurorai? Kad ši žmogžudystė nebuvo eilinė Lietuvos žmonėms, liudija to meto laikraščių ir kitų spaudos leidinių antraštės, kuriomis pranešta apie įvykį. Pirmuosiuose puslapiuose didelėmis raidėmis buvo rašoma: „Panevėžio nusikaltėliai įvykdė savo planą“, „Nusikaltėlių gaujų gniaužtuose visa Lietuva“. Žurnalas „Veidas“ išspausdino viršelį, kokio Lietuvoje dar niekas nebuvo spausdinęs: per visą viršelį visiškai nepridengtas lavono veidas. Tada niekas net nesvarstė, ar tai etiška.
Paaiškinimą kodėl, galima rasti po nuotrauka: „Lietuvoje nušautas pirmas prokuroras. Banditai įvykdė savo teismo nuosprendį. Septynios kulkos iš pasalų. Kuris prokuroras bus kitas?“
Gintautas Sereika: Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras. 1999 m. sausio 25-osios vakarą nušautas automobilyje prie savo namų. Prokurorui po kelių savaičių būtų suėję 31-eri. Našlaičiais liko trys prokuroro vaikai: 4-erių sūnus, 5-erių ir 6-erių dukros.
Su prokuroro artimaisiais pasikalbėti teko prabėgus vienuolikai metų po nužudymo. Našlė ir visi trys vaikai prieš keletą metų buvo išsikėlę iš Panevėžio. Gyvena Vilniuje, miškais apaugusiame priemiestyje, jaukiai įrengtame kotedže. Tėvo vardas vaikams tapęs ikona. Jie prasitarė, kad per didžiąsias šventes ir dabar, kaip pagal senovės lietuvių papročius, tėvui ant stalo padedama lėkštutė, pastatoma kėdė. Jurgita Sereikaitė: Vyriausioji nušauto prokuroro dukra. Girdėjo lemtingus šūvius į tėvą, bet tada dar nesuprato, kuo tai pakeis visos šeimos gyvenimą.
- Aš labai gerai prisimenu tą vakarą. Buvau su broliu, sese. Mes buvome namie su aukle. Ir aš išgirdau tuos šūvius už lango. Gyvenome pirmame daugiabučio aukšte. Tėtis namo grįžo, kaip ir visada, automobiliu. Sustojo prie pat mūsų lango. Tada pasigirdo šūviai. Aš girdėjau juos. Tiesiog aš nežinojau, kas tai buvo, bet aš prisimenu, kad užfiksavau tą garsą. Ir po to, kada jau sužinojau, kas iš tikrųjų įvyko... tada supratau, kad ten buvo tie šūviai.
Laidotuvių dieną Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Kazį Pėdnyčią, dalyvavusį laidotuvėse, saugojo asmens sargybiniai. Per televiziją Lietuvos žmonėms buvo pranešta apie mobiliųjų grupių iš policijos, saugumo departamento ir STT pareigūnų sudarymą. Iki tol negirdėtos ir niekada nesudarytos grupės, buvo pranešta per televiziją, ginkluotos automatais turėjo kurti saugią atmosferą visoje dėl šio įvykio šokiruotoje Lietuvoje...
Tik niekas tada nepasakė, jog visa tai buvo vien kalbos išsigandusiems žmonėms nuraminti. Tai, kas įvyko, pirmoji pamatė ir netrukus pranešė policijai prokuroro žmona.
Jūratė Sereikienė: Nušauto prokuroro G. Sereikos žmona. Jo buvusi klasės draugė. Klaipėdietė kaip ir Gintautas. Ekonomistė. Baigusi universitetą 1991-aisiais gavo paskyrimą dirbti Panevėžyje. Buvusi akcinės bendrovės „Linas“ eksporto vadybininkė. Pora jau buvo susituokusi. Dėl tarnybos kariuomenėje Gintautas studijavo žemesniame kurse. Jūratę paskyrus dirbti, kad galėtų gyventi kartu, jos vyras perėjo studijuoti į neakivaizdinį skyrių ir kartu su žmona išvažiavo į Panevėžį. - Prisimenu, grįžau labai vėlai namo, nes turėjau sunkią darbo dieną. Ir prie namų pastebėjau, kad mašinoje kažkas yra, kad juda neišjungti valytuvai. Priėjau prie mašinos, Ginto mašinos, ir žiūriu, kad jis pats sėdi viduje. Atidariau ir tada... Atidariau dureles ir supratau, kad įvyko nepataisomas dalykas. Po to jauna našlė buvo daugiau nei dešimt kartų apklausiama nužudymo bylą tiriančių ir į aklavietę patekusių prokurorų. Ji nebeprisimena, kiek kartų ją apie tai klausinėjo žurnalistai. Po vienuolikos metų apie tai pasakodama J. Sereikienė pasakydavo jau ne tik atsakymą, bet ir klausimą. - Galiu pasakyti, kokia iš tikrųjų buvo pirmoji mano reakcija. Buvo lyg koks klausimas: nejaugi dabar? Kodėl tai dabar? Suvokiau, kad tai gali kada nors gali atsitikti. Bet tuo momentu galvojau, kodėl būtent dabar? Ir, be abejonės, tai buvo klaikus momentas, pakeitęs visą mūsų visų vėlesnį gyvenimą.
Trisdešimtmetė našlė su trimis mažamečiais – tai, kuo ji tapo akimirksniu po septynių nežinomo žudiko šūvių iš TT pistoleto. Vėliau ekspertai nustatė tikslų nužudymo laiką: 17 val. 45 min. Prokuroras nušautas automobilių stovėjimo aikštelėje prie pat namo. Šūvius girdėjo ne tik jo vaikai, bet ir kaimynai, kurie manė, kad po Naujųjų metų likusias petardas kieme sprogdina jaunimas. Prokuroras mirė iš karto. Žmona jį pastebėjo prabėgus dviem su puse valandos. Pranešė policijai. Pareigūnai atvažiavo po dviejų minučių. Kartu su jais – greitoji pagalba, nors gelbėti jau nebebuvo ką. - Sunkiausios akimirkos buvo tada, kai įlipau į greitąją pagalbos mašiną. Puoliau medikų klausti, ar dar galima kažką padaryti? Nes man tokia viltis žibėjo, kad tai tiesiog sužeidimas ir galbūt... dar ką nors galima padaryti? Ir man tada pasakė, kad nebėra jokios... Tai buvo taip žiauru. Jokios vilties? Taip, kad jau nebėra jokios vilties.
Tą vakarą vaikams mama nesakė tiesos. Pasakojo, kad tėtis sužeistas. Guli ligoninėje. Nors kieme buvo pilna žmonių, švietė prožektoriai, rinkosi vis daugiau pareigūnų ir žurnalistų. Aplink automobilį, aptvertą įspėjamąja juostele „Stop“, vaikščiojo fotografai ir televizijos operatoriai. Vaikai matė, kad į butą nuolat vis kas nors ateina ir kažką tyliai pasako mamai. - Kitą dieną pradėjo rinktis giminės, - prisiminė vyriausioji dukra Jurgita. - Mes dar tada nesupratom, kas įvyko. Mes žinojom tik tiek, kad tėtis buvo pašautas ir kad jis yra ligoninėje. Aš jam piešiau atviruką ir galvojau, kad jis tikrai tikrai grįš. Gal rytoj, gal poryt. Ir prisimenu, kaip man močiutė pasakė, ką tu čia darai? Sakau, piešiu tėčiui atviruką. Ji sako, vaikeli, nebėra prasmės. Viskas. Šalies gyventojai apie nušautą prokurorą sužinojo dešimtą valandą vakaro per visų kanalų televizijos žinias. Buvo net neabejojama, kad šalyje kils panika. Per žinias pranešta, kad dar tą pačią naktį vidaus reikalų ministro įsakymu į Panevėžį bus įvesta 200 VRM karių. Ministras kitą dieną patvirtino, jog tai buvo padaryta gyventojų saugumo jausmui palaikyti. Po vienuolikos metų apie tai paklausti pareigūnai prasitarė, kad gal kokie aštuoni VRM kariai ir atvažiavo... Paskleista žinia apie 200 karių, buvo manoma, bent kiek nuramins Panevėžio gyventojus.
Bet tą naktį policija iš tiesų stabdė visus iš Panevėžio išvažiuojančius automobilius. Mieste atliktos 24 kratos, tačiau niekas nesulaikytas. Kitą rytą uždarame vyriausybės posėdyje buvo aptarta, ką daryti ir ką dar pasakyti Lietuvos žmonėms. Premjeras Gediminas Vagnorius pažadėjo papildomą finansavimą nusikaltimą turintiems išaiškinti pareigūnams. Per televiziją ir radiją pasakoma, kad vyriausybė vien tik už vertingą informaciją skirs 100 000 litų. Už tokią pačią informaciją Panevėžio savivaldybė pridėjo dar 20 000 litų.
Vitas Matuzas: Seimo narys. Buvęs Panevėžio miesto meras.
- Norėčiau pasakyti, kad, matyt, tai buvo paskutinis taškas, kai valstybė galų gale pasakė – užtenka. Ir tada prasidėjo tikrai kruopštus ir nuoseklus darbas, kad būtų sunaikintas tas nusikaltėliškas gaivalas mūsų mieste.
Dar nuo 1997-ųjų dėl vis dažnėjančių brutalių išpuolių prieš teisėtvarkos pareigūnus, spaudoje Panevėžys buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Čikaga“, o Nevėžio upė – „Čikagos upe“. - Taip, mes dėl to pavadinimo po to dar ilgai turėjome praustis ir sakyti, kad Čikaga Jungtinėse Valstijoje yra tikrai gražus miestas, - aiškino V. Matuzas. - Netgi buvo toks noras pasikviesti Čikagos merą ir parodyti visai Lietuvai, kad ir Čikagoje gyventi galima. Ir kad jis tai pasakytų? Žinoma. Kad jis tai pasakytų. Bet laikai buvo sudėtingi, be jokios abejonės. Ir ta etiketė, priklijuota miestui, tuo metu mus, aišku, labai žeidė.
Daugiau įrodymų nereikėjo, kad Panevėžyje iš tiesų nesaugu gyventi. Prokuroro nužudymas nustelbė visus kitus iki tol prieš pareigūnus įvykdytus nusikaltimus. Jau porą metų buvo padeginėjami policininkų automobiliai, sprogdintas Panevėžio miesto antrasis policijos komisariatas, sprogdintas bendrabutis, kuriame gyveno dešimties policininkų šeimos. 1998 m. birželį antrą valandą nakties kieme prie gyvenamojo namo susprogdintas Panevėžio zonos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos vyresniojo komisaro Rolando Rutės automobilis. Visi šie nusikaltimai tuo metu dar nebuvo atskleisti. Po minėto įvykio vyriausybė komisarui skyrė 20 000 litų premiją naujam automobiliui nusipirkti. Tai, be abejo, įsakyme nebuvo parašyta. O vidaus reikalų ministras komisarui padovanojo vardinį ginklą. Tų pačių metų rugsėjo 13-osios naktį Panevėžyje buvo padegtas statomas gyvenamasis namas, priklausęs Panevėžio apygardos prokurorui Romualdui Valiuliui ir jo žmonai, apylinkės teismo teisėjai. Pareigūnų aukų iki tol buvo išvengta. 1999 m. sausio 25-ąją nušautas prokuroras – pirmoji tokia auka. Justinas Pupka: Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras. - Tai buvo labiausiai siautėjančių brutalių organizuotų nusikalstamų veikų laikotarpis. O prokuroro nušovimas – tos ribos peržengimas.
Žmonėms nuraminti jau pirmąją prokuroro laidotuvių dieną per televiziją aukščiausi šalies teisėtvarkos pareigūnai – Vidaus reikalų ministerijos, policijos departamento vadovai - pradėjo pasakoti apie mobiliąsias grupes, kurias turėjo sudaryti prokuratūros, policijos, STT ir Lietuvos saugumo departamento darbuotojai. Pasak generalinio prokuroro K. Pėdnyčios, jos imsis aktyvios veiklos prieš nusikalstamas gaujas ir veiks tol, kol bus priimtos kai kurios įstatymų, skirtų efektyvesnei kovai su organizuotu nusikalstamumu, pataisos. Policijos generalinis komisaras Edvardas Gružas tada žurnalistams kalbėjo, kad teisėsaugos pareigūnai yra nustatę apie 20 nusikalstamų grupuočių, kurios turi įtakos visoje šalyje. Anot aukšto pareigūno, būtent prieš jas ir bus nukreipta mobiliųjų grupių ataka. Policijos generalinis komisaras E. Gružas per televizijos žinias kalbėjo: „Tai bus įstatymuose numatytos priemonės. Mes jokiu būdu kokio nors revoliucinio ar „Baltojo“, ar „Raudonojo“ teroro nenumatome. Tai bus baudžiamasis persekiojimas. Labai konkretus, nukreiptas prieš konkrečias gaujas ir konkrečius asmenis“. Aukšti pareigūnai net patys painiojosi aiškindami mobiliųjų grupių veiklą. Buvo prasitarta net tai, kad bus naudojamas kažkoks iki tol nežinomas ginklas. Teigta, kad mobiliųjų grupių nariai, pasinaudoję tinkamu pretekstu, pavyzdžiui, ginču su įtariamais asmenimis viešoje vietoje arba bent menkiausiu jų nepaklusnumu pareigūnų nurodymams, galės pritaikyti maksimalias priemones.
Žmonės tai suprato paprastai ir konkrečiai: dabar banditai bus šaudomi gatvėse. Tegul tik pasirodo. Laikraščių korespondentams apie mobiliąsias grupes aiškinantys pareigūnai sakė, kad nuo šiol nusikaltėliai „savo kailiu pajus, ką reiškia nesaugumo jausmas, kurį dėl jų pačių siautėjimo kasdien patiria daugelis Lietuvos žmonių“.
Visa tai, deja, buvo tik kalbos žmonėms nuraminti. Jokie pareigūnai gatvėse jokių įtarimą sukėlusių asmenų nešaudė. Visi puikiai suprato, kas atsitiktų, jeigu tai prasidėtų.
Pirmasis nušautas prokuroras buvo pašarvotas Panevėžio miesto Švenčiausios Trejybės bažnyčios didžiojoje salėje. Jo našlė šią vietą šarvojimui pasirinko neatsitiktinai, nes abu su vyru buvo tikintys, abu giedojo šios bažnyčios chore. Prokuroro šeima, jo tėvai sulaukė visos Lietuvos gyventojų užuojautos. Į bažnyčią plūdo minios žmonių. Penkiasdešimt prokurorų iš visų šalies prokuratūrų atvažiavo pareikšti užuojautos artimiesiems ir simboliškai pastovėti sargyboje. Šalies prezidentas Valdas Adamkus savo užuojautą nužudytojo šeimai perdavė telefonu iš Prancūzijos. Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis tuo metu viešėjo JAV. Jo rašytinė užuojauta buvo perduota nužudytojo prokuroro tėvui. Fabijonas Sereika: Nužudytojo prokuroro tėvas. Seimo pirmininko prof. V. Landsbergio bičiulis. Taip pat muzikas, Lietuvoje žinomas dirigentas, Klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius. Užuojautą atsiuntė Lenkijos teisingumo ministrė ir generalinė prokurorė. Į laidotuves buvo atvykę Latvijos ir Estijos generaliniai prokurorai. Jie visi siūlė savo šalies pagalbą ieškant nusikaltėlių. Prokuroras G. Sereika buvo laidojamas Klaipėdoje, savo gimtajame mieste.
Valdemaras Mociškis: Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas. - Kai važiuodavome su laidotuvių procesija per Lietuvos miestelius, nuo Panevėžio iki Klaipėdos, visur buvo sustabdytas eismas. Visur mus praleisdavo. Ir netgi pareigūnai, policijos darbuotojai, atiduodavo pagarbą. Manau, tai buvo didelis pagarbos ženklas. Žmonės tai darė neraginami.
Saugojamas sargybinių, generalinis šalies prokuroras K. Pėdnyčia kapinėse prie kapo duobės susirinkusiai miniai žmonių dar kartą pasakė tai, ką jau du vakarus jis pats ir šalies policijos vadovai kalbėjo visų televizijos kanalų žinių laidose: „Šūvis į prokurorą Panevėžyje – iššūkis visiems Lietuvos prokurorams. Išaiškinti šį nusikaltimą – Lietuvos prokurorų garbės reikalas. Tam nebus pagailėta nei laiko, nei lėšų, nei pastangų.“
Šis nusikaltimas buvo išaiškintas po trejų su puse metų kruopštaus darbo. Jį tiesiogiai tyrė 12 pareigūnų, 6 iš jų prokurorai. Buvo tirta net 70 nužudymo versijų, kol pasitvirtino viena. Atlikta apie 300 kratų, apklausta daugiau nei 1 000 liudytojų ir įtariamųjų. Tą patį vakarą, kai buvo nužudytas prokuroras G. Sereika, į Panevėžį atvyko keturi prokurorai iš generalinės prokuratūros. Algimantas Kliunka: Buvęs generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras. Šio departamento skyriui Panevėžio apygardos prokuratūroje ir vadovavo G. Sereika. Vilniuje dirbančiam ir gyvenančiam departamento vadovui apie pavaldinio nužudymą buvo pranešta iš karto, tą patį vakarą. - Aš tiktai krūptelėjau, kai man telefonu pasakė, ir pagalvojau – vis dėlto tai įvyko. Mes visą laiką pagalvodavome, kad nusikalstamos veikos, dirbant tokį darbą, gali būti nukreiptos ir prieš mūsų padalinių prokurorus. Tik, aišku, niekada nežinai, prieš kurį būtent tai bus padaryta. Prokurorai, anot departamento vadovo, gavę tokią žinią, tyliai apsirengia ir šeimos nariams pasako, kad greitai negrįš. A. Kliunka tą vakarą paskambino trims savo padalinio prokurorams, ir visi išvyko į Panevėžį. Departamento vadovui komandiruotė truko pusę metų. Iš Vilniaus atvažiavę jo pavaldiniai Panevėžyje dirbo dar trejus metus. - Iš pradžių intensyviai dirbome visą savaitę, - pasakojo A. Kliunka. - Kai išvykau iš namų, grįžau gal po septynių dienų, nes pradėjo trūkti ir pinigų, ir rūbų. Nebuvome pasiruošę taip ilgai būti. Tą vakarą apžiūrint įvykio vietą atrodė, kad net gamta talkina žudikams. Stiprus lietus buvo nuplovęs visus pėdsakus. Kinologų atvežtas šuo tik apsuko kelis ratus aplink prokuroro automobilį kieme ir kaltai sustojo. Ekspertai pastebėjo, kad buvo pasirinkta elektros lempomis neapšviesta aikštelė prie namų. Už namo – taip pat neapšviestas mokyklos stadionas. Žudikui nereikėjo bėgti gatve, kur didesnė tikimybė, kad kas nors pamatys. Buvo iššaudyta visa pistoleto TT apkaba. Šaudyta iš arti. Mažiau nei metro atstumu. Tad padaryta išvada, kad žudikas nebuvo samdytas profesionalas. Jis nervinosi, galbūt pirmą kartą žudydamas žmogų. O tokį, pasak pareigūnų, iš kokio nors kaimo atvažiavusį ir niekur neužkliuvusį, visada sunkiau surasti. Nužudymo vietoje daugiau nieko nebuvo surasta. Tik septynios, vienoje automobilio pusėje išbarstytos, šovinių tūtelės. Prabėgus metams visų Lietuvos televizijų kanalų žinių laidoms Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras J. Pupka kalbėjo apie nekonkretizuotą pagrindinę tiriamą nužudymo versiją: „Pirma dalykas, tai buvo keršto planas. Todėl, ir mūsų prokurorams, ir vėliau atvažiavusiems generalinės prokuratūros prokurorams tai buvo ir yra tiesiog šventas reikalas, šventa pareiga. Ir apie nieką kitą dabar negalime net pagalvoti, kad nusikaltimas gali likti neišaiškintas“. Nors pirmą nužudymo vakarą policijos buvo užblokuoti visi iš Panevėžio vedantys keliai ir stabdytas bei apžiūrėtas kiekvienas iš miesto važiavęs automobilis, buvo aišku, kad tai daryta per vėlai. Arba iš viso be reikalo. Nuo nusikaltimo įvykdymo buvo praėjusios mažiausiai trys valandos. Per tiek laiko net neskubant galima pabėgti ne tik iš Panevėžio, bet ir iš pačios Lietuvos.
Tomas Staniulis: Buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas. Tuo metu – 1999 m. – apylinkės prokuratūros stažuotojas. Gerai pažinojo G. Sereiką.
- Kadangi nusikaltimas buvo įvykdytas gana profesionaliai, aš kaip prokuroras supratau, kad įvykio vietoje nebus likę pakankamai įrodomųjų duomenų, pagal kuriuos būtų lengva, paprasta ir greita nustatyti įtariamuosius. Jau antrą dieną buvo suformuluotos pagrindinės nužudymo versijos: G. Sereika nužudytas dėl savo darbo, dėl tų bylų, kurias pats tyrė; aktyvus prokuroras buvo išsirinktas, keršijant visiems prokurorams. - Taip pat manėme, kad Gintautas buvo pasirinktas ne dėl jo tirtų bylų, o kaip aktyvesnis, tuo metu labiau matomas, iniciatyvesnis prokuroras, - aiškino A. Kliunka. – Tam, kad būtų atkeršyta teisėsaugai, kad būtų sukelta sumaištis, sustabdyta teisėsaugos kryptinga veikla, sukeltas visuomenės nepasitikėjimas. Pirmosiomis dienomis dar buvo tikėta, kad įmanoma rasti bent ką nors, kas padėtų nustatyti nusikaltimo vykdytoją ar vykdytojus. Buvo apklausti visi Sereikų kaimynai, aplinkinių namų gyventojai, Panevėžio taksi bendrovių vairuotojai. Tačiau rezultatai tyrėjus nuvylė. Jų nebuvo.
LNK televizijos žinių archyve yra likęs 1999 m. sausio 27 d. filmuotas reportažas, kuriame Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras J. Pupka garsiai stebisi: „Net tris valandas, maždaug nuo pusės šešių iki pusės devynių, jis mašinoje buvo nušautas. Ir negalėjo taip būti, kad niekas nieko per tiek laiko nepastebėjo, nieko nematė“.
Tyrėjai ėjo į visas Panevėžio mokyklas. Mokyklų vadovai buvo prašomi pakalbėti su mokytojais, kad šie atkreiptų dėmesį į tai, ką apie prokuroro nužudymą kalba vaikai, kaip jie sužinoję apie žmogžudystę, apie kurią kalba visa Lietuva? Gal kuris vaikas kalbėjęs daugiau nei buvo pranešta per televiziją ar buvo rašyta laikraščiuose? Kelių kilometrų spinduliu aplink namą, prie kurio nušautas prokuroras, buvo peržiūrėta visa vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga. Tyrėjus sudomino akcinės bendrovės „Kalnapilis“ apsaugos sistemos kamerų įrašai. Prokurorai Panevėžio policijos prašė operatyviai nustatyti vyriškius sportiniais rūbais sausio 25-osios vakarą ėjusius A. Mackevičiaus gatve. Buvo gautas atsakymas: įrašas nepakankamai kokybiškas, tų vyrų identifikuoti neįmanoma. Paskelbus, kad už vertingą informaciją bus sumokėta 120 000 litų premija, sulaukta daug pranešimų, kurie visi buvo tikrinti. - Versijos buvo keliamos pagal tyrimo metu gaunamą informaciją. Taip pat buvo gauta įvairių duomenų, kurie vėliau nepasitvirtino, - pripažino A. Kliunka.
Prokuroro nužudymo byloje parašyta, kad vasario 2 d. į Panevėžio vyriausiąjį policijos komisariatą paskambino moteris, kuri nurodė, jog ji tikrai žino, kad G. Sereiką nužudė kažkoks Paškevičius, nusikaltėlių sluoksniuose žinomas „Paškės“ slapyvardžiu. Moteris nurodė net automobilio, kuriuo šis važinėja, spalvą ir markę. Ji tikino, kad, reikalui esant, apie „Paškę“ sužinotų dar daugiau. Viską, ko reikia. Pas ją iš karto buvo nusiųsti operatyvininkai. Jų raporte yra parašyta: „Skambinusioji paaiškino, kad dažnai atlieka spiritizmo seansus ir bendrauja su vėlėmis. Visa jos žinoma informacija – iš ten.“
- Vienas asmuo, su suklastotu dokumentu vykdamas per valstybės sieną, buvo sulaikytas, - pasakojo A. Kliunka. – Pareigūnų vedamas pradėjo šaukti, kad tai jis nužudė Gintautą Sereiką. Bet tai nepasitvirtino. Po to Rokiškyje buvo tokia situacija, kad begirtaudamas vienas vaikinas savo sugėrovams pareiškė, kad, žinote, kas nužudė Gintautą Sereiką, apie ką dabar kalba visa Lietuva? Tai aš. Po to vakarėlio vienas iš jo sugėrovų mums paskambino. Taip pat nepasitvirtino. Tirtos ir versijos, nesietos su darbine prokuroro veikla. Buvo išanalizuoti visi G. Sereikos pokalbiai telefonu per paskutinius dvejus metus. Buvo apklausti visi, kurie skambino jam ir visi, kuriems jis skambino visais trimis savo numeriais: mobiliuoju, darbo ir namų. Lygiai taip pat išanalizuoti jo žmonos Jūratės visi paskutinių dvejų metų pokalbiai telefonu. Buvo apklausti visi su jais abiem per paskutinius dvejus metus bendravę žmonės. Sutuoktiniai per tą laiką vyko į kelias turistines keliones – į Tunisą, Prancūziją. Buvo apklausti visi, vykę kartu su jais. - Ištyrėme visą Gintauto Sereikos paskutiniųjų metų gyvenimą, - pripažino A. Kliunka. - Jo netarnybinę veiklą, jo draugus, jo interesus, pomėgius, jo ryšius. Apie savo darbą artimiesiems prokuroras vengdavo pasakoti. 25-erių metų, tik baigęs Vilniaus universitetą, buvo paskirtas apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vadovu. Ona Sereikienė: Nužudyto prokuroro G. Sereikos mama.
- Jis buvo vyriško charakterio. Nekalbėdavo apie savo darbą. Bet juk žinojome, kokį darbą jis dirba. Skaitėme laikraščius, žinojome, kad Panevėžys yra antroji Čikaga, pavojingas miestas. Per tuos trejus su puse metų, kol nebuvo aišku, kas ir kodėl nužudė jauną prokurorą, atsakymai į tuos klausimus, kaip ir viskas, kas neišaiškinta, apaugo įvairiausiais gandais ir spėlionėmis. G. Sereika buvo visur mieste matomas, aktyvus, iniciatyvus, užsispyręs, ryžtingai siekiantis tikslo, vengęs bendrauti su žiniasklaida. Jo nuotraukų, kol jis buvo gyvas, laikraščiuose nebuvo, bet Panevėžyje, kur gyveno paskutinius aštuonerius savo gyvenimo metus, buvo visur atpažįstamas. Skaitant byloje esančius liudytojų apklausų protokolus, daug kur gali perskaityti: „Jei eidavome gatve ar užsukdavome į kokią kavinę, kas nors būtinai pasakydavo – čia prokuroras.“
- Iš tiesų, jis buvo nestandartinis žmogus,- kalbėjo jo žmona J. Sereikienė. – Buvo labai atkaklus, užsispyręs. Siekė gilesnio ištyrimo, siekė daryti daugiau negu kad reikia, bet pasiekti savo.
Artimiausi bendražygiai prokurorą tebeprisimena kaip tą, kuris visur norėjo būti pirmas, visada žinodavo, ko nori ir ryžtingai to siekė. Tai buvo aišku jau tada, kai aštuntoje klasėje kaip naujokas iš kitos mokyklos Gintautas atėjo į Jūratės klasę Klaipėdos Kristijono Donelaičio mokykloje. - Jau kai jis atėjo į mūsų klasę, labai išsiskyrė. Jau tada išsiskyrė savo erudicija. Čia gal buvo tas atvejis, kai jis, nebūtinai aštuntoje klasėje, gal vėliau, bet priėjo ir pasakė, kad būsi mano žmona? Ne..., - nusijuokė našlė. - Gal ne taip pasakė, bet, galbūt, ir aš pati kiek kitaip įsivaizdavau tą savo būsimąjį žmogų. Bet vėliau, kada jau supratau, kad už jo tikrai kaip moteris galiu būti kaip už nugaros, kad jis yra tikra žemė mūsų šeimos pamatui, tai ir pati kitaip pradėjau vertinti... Mes keturiolika metų buvom pažįstami. Septynerius metus iki vestuvių. Pakankamas laikas.
Kolegos jį prisimena kaip eksperimentuotoją. Jo netenkino prokuroro, kaip bylos tyrimo koordinatoriaus, vaidmuo. Jis pats norėjo daryti viską – pradedant operatyvinės informacijos rinkimu, kuris visuomet buvo išskirtinis policijos darbas. Buvo toks dalykas, kuris be galo nepatiko nusikalstamam pasauliui, - sakė J. Pupka. - Na, ne paslaptis, kad ta operatyvinė medžiaga kai kada, ypač iš policijos pareigūnų, nutekėdavo. Ir pasiekdavo nusikaltėlius. Staiga jie sužino, kad operatyvine medžiaga domisi ne policijos pareigūnai, kaip įprasta, o prokuroras. Ir vyriausiasis skyriaus prokuroras. Domisi visais niuansais.
Jo kolegos prisimena, kad Gintautas norėjo būti toks teisėtvarkos atstovas, kokius amerikiečiai rodo savo filmuose – herojus, kuriuo visi žavisi, kuris visada laimi. Ričardas Juozainis: Anykščių apylinkės vyriausiasis prokuroras. Buvęs Panevėžio apygardos prokuroras. Artimai bičiuliavosi su G. Sereika.
- Jis romantizavo prokuroro įvaizdį. Jis norėjo būti toks, kokie yra Federalinių Tyrimų Biuro darbuotojai. Neužmirškim, tuo metu pas mus buvo rodoma daug tokių amerikietiškų filmų. Galėjai išsinuomoti bet kurioje videotekoje. Manau, jam labai imponavo, kad Federalinių Tyrimų Biuro darbuotojas yra prokuroras, turintis operatyvinių žinių. Jis – daug žinantis, siekiantis, rizikuojantis, besikaunantis, visur ir visada esantis pirmas.
Visos tos jo būdo savybės ir romantiški polėkiai Panevėžyje tada nepatiko ir nusikaltėliams, ir kai kuriems prokuroro kolegoms. Nuo 1991 m., kai pradėjo dirbti prokuratūroje, G. Sereika ištyrė ir perdavė teismams 73 baudžiamąsias bylas. Jose buvo kaltinami, o vėliau nubausti daugiau kaip 100 asmenų. 20 ištirtų bylų dėl tyčinių nužudymų sunkinančiomis aplinkybėmis. Jaunas prokuroras greitai pagarsėjo tuo, kad buvo negailestingas policininkams, aplaidžiai vykdžiusiems tarnybines pareigas, pasinaudojusiems tarnybine padėtimi, paėmusiems kyšius ar prievartavusiems juos duoti. Teismams jis perdavė net 22 tokias bylas. 1995-aisiais, vos paskirtas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiuoju prokuroru, G. Sereika patraukė baudžiamojon atsakomybėn 10 Panevėžio kelių policijos pareigūnų, klastojusių baudų talonus, skirtus už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Visus tuos pareigūnus teismas nubaudė.
- Jis drąsiai pasiimdavo bylą, ją vertindavo, surinkdavo įrodymus ir tada jau ta byla eidavo į teismą, - aiškino R. Juozainis. - Iš tikrųjų, vienu metu tada gal dar buvo tokia nuostata: kaip prokuroras, kuris dirba su policijos pareigūnais, gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn juos pačius ? Tarsi tai būtų kokio nors susitarimo pažeidimas ar kažkoks kolegiškumo pažeidimas. Jis to nepaisė. Būtent tai, kad beveik kas trečia G. Sereikos atiduota teismui byla buvo iškelta pareigūnams, labai apsunkino jo paties žudikų paieškas. 12 pareigūnų grupė, tyrusi prokuroro nužudymo bylą, susitiko su visais - o jų buvo virš 100 - kuriems kaltinimus pareiškė G. Sereika. Visi jie buvo apklausti. Apie juos ir jų aplinką ilgai buvo rinkta žvalgybinio pobūdžio informacija. Ilgai buvo manyta, kad „nepatogaus“ prokuroro nužudymą galėjo užsakyti jo paties kolegos iš tos pačios prokuratūros, iš Valstybės saugumo departamento ar Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato. Kitaip tariant, iš institucijų, kurių darbuotojams yra sunkiausia taikyti žvalgybinio pobūdžio priemones. Kita vertus, kas be jų pačių gali tai padaryti? G. Sereikos nužudymo byloje 4 157 lapai. Teismui buvo atiduota 17 tomų. Ieškant nusikaltėlių, tų tomų buvo sukaupta virš 70. Žudikų paieškos truko trejus su puse metų. - Na, buvo tada tokių momentų, kai prie prokuratūros langų buvo paliekami gedulingi vainikėliai, - pasakojo J. Pupka. - Mes manėm, kad tai buvo dar viena mūsų bauginimo priemonė.
Treji su puse metų intensyvaus darbo Panevėžyje nenuėjo veltui. Per tuos metus Lietuvoje daug kas keitėsi – ir kai kurie įstatymai, ir kai kurie pareigūnai. Bet nesikeitė ir vis labiau ryškėjo tam tikrų nusikaltimų įvykdymo požymiai, kuriuos kažkas turėjo pastebėti. - Mes tiesiog plėtėm tyrimo sferą. Tyrėm vis platyn, vis daugiau nusikaltimų, - sakė A. Kliunka. Toje nusikaltimų ir informacijos apie juos mozaikoje vis labiau ryškėjo visą laiką šešėlyje norinčios išlikti labai gudrios ir rafinuotos nusikaltėlių grupės paveikslas. Per tuos trejus su puse metų bylos tyrėjai nuplėšė paslapties skraistę nuo vadinamos pačia žiauriausia ir paslaptingiausia Lietuvoje nusikalstamos grupuotės. Norint ištirti G. Sereikos nužudymą, reikėjo ištirti visus tuos „Tulpinių“ padarytus nusikaltimus, kurie pagaliau nuėjo į teismą dėl 40 žmonių nužudymo, - kalbėjo A. Kliunka.
Jau ne po vieną kartą už kitus daugybinius nusikaltimus kalėjimu iki gyvos galvos nuteistiems „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderiams buvo pateikti kaltinimai dėl kurstymo nužudyti prokurorą G. Sereiką. Tačiau už tai jie nebuvo nuteisti, nes prokurorams neužteko surinktų jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Po ne mažiau rezonansinio nusikaltimo – verslininko iš Mažeikių Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimo (vėliau sužinota, kad pagrobtieji brutaliai nužudyti – Aut. pastaba), priremti prie sienos „Tulpinių“ gaujos nariai prakalbo ir apie tai, kas ir kodėl 1999-aisiais nužudė prokurorą G. Sereiką. Valdas Blinkevičius: Pravardė – „Blinkė“. Panevėžietis. Gyvenęs Tulpių gatvėje. Gimęs 1965 m. Teisėsaugos pareigūnams gerai žinomas asmuo. Buvęs Panevėžio „Tulpinių“ gaujos narys. 2002 m. liepos 19 d. sulaikytas dėl kitų nusikaltimų, V. Blinkevičius parašė atvirą prisipažinimą generaliniam prokurorui: „Noriu prisipažinti dėl Panevėžio prokuroro Sereikos nužudymo. Tą nusikaltimą įvykdyti mane sukurstė Virginijus Baltušis ir Algimantas Vertelka.“
Virginijus Baltušis: Panevėžietis. Gimęs 1966 m. „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo vienas iš lyderių. Už daugybinius sunkius nusikaltimus, žmonių žudymą net kelis kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Algimantas Vertelka: Pravardė – „Pinčia“. Panevėžietis. Gimęs 1961 m. Vadinamas vienu iš „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderių. Už daugybinius sunkius nusikaltimus net keletą kartų nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Iš to paties V. Blinkevičiaus prisipažinimo: „1998 m. pavasarį Baltušis man parodė namą prie 15-tos vidurinės mokyklos, kur gyvena prokuroras Sereika. Ir pasakė, kokiu automobiliu jis važinėja. Baltušis žinojo, kad aš nuo 1994 m. esu policijos ieškomas dėl Kupiškio ginklų. Baltušis pasakojo, kad Sereika aktyviai domisi ta byla, ją kontroliuoja, stengiasi, kad aš kuo greičiau būčiau sulaikytas ir nuteistas. 1998 m. lapkritį Vilniuje sutikau Vertelką. Jis pasakojo, kad Sereika aktyviai daro spaudimą mano atžvilgiu toje byloje ir kad aš turiu priimti sprendimą jį pašalinti. Vertelka su Baltušiu nusprendė, kad aš turiu nužudyti prokurorą Sereiką, nes tik taip pasibaigs mano slapstymasis nuo policijos.“ Tame pačiame prisipažinime V. Blinkevičius rašė, kad nužudyti prokurorą jis paprašė savo pažįstamo Arūno Varno iš Kupiškio rajono, dažnai būnančio Panevėžyje. Visa tai V. Blinkevičius vėliau patvirtino apklausų metu. Dar vėliau – parodymų patikros vietose. - Iš video medžiagos, filmuotos parodymų patikros vietose: Prokuroras: O sutinkate parodyti tas vietas?
V. Blinkevičius: Sutinku.
Prokuroras: ...Kas liečia Sereikos nužudymą?
V. Blinkevičius: Sutinku.
Arūnas Varnas: Gimęs 1978 m. Kupiškio rajono gyventojas. Anksčiau neteistas.
Iš pradžių viską neigęs, bet per apklausas supratęs, kad jį patį prokurorams nurodė V. Blinkevičius, A. Varnas prisipažino 1999 m. sausio 25-ąją nušovęs V. Blinkevičiaus prieš tai jam parodytą žmogų „su barzdele“.
- Jis paaiškino, kad jam buvo nurodyta. Žinojo, kad Blinkevičius priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei ir bijojo nevykdyti to nurodymo, - pasakojo A. Kliunka.
Teisme nepavyko įrodyti, kad A. Varnas žinojęs, jog žudo prokurorą. Už pareigūno nužudymą numatyta ir aukščiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. V. Blinkevičius teismo nesulaukė. 2002 m. lapkričio 1 d. jis buvo rastas pasikoręs Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo vienutėje. Jei būtų sulaukęs teismo, jam, anot prokurorų, būtų pateikti kaltinimai dėl 10 žmonių nužudymo. V. Blinkevičius puikiai suprato, kad gali tekti kalėti iki gyvos galvos. Varnas teigė, kad Blinkevičius jam pasakęs, jog yra asmuo, kuris trukdo jam gyventi. Todėl jį ir reikia pašalinti, - sakė A. Kliunka. Teisme kaltinamasis nieko neneigė, net atsiprašė nužudyto prokuroro žmonos ir tėvų. Jis dar kartą patvirtino, kad buvo tik vykdytojas, klusniai atlikęs visus nurodymus. Teismas A.Varnui skyrė 11 metų kalėjimo.
- Aš ištvėriau, - kalbėjo O. Sereikienė. - O vyras neištvėrė to sielvarto. Jis palūžo, susirgo sunkia onkologine liga. Galiu pasakyti, kad tie, kurie nužudė Gintautą, nužudė ir jo tėvą. 2005 m. Gintauto Sereikos žmona su vaikais iš Panevėžio išsikėlė gyventi į Vilnių. Prokuroro našlė buvo sukūrusi kitą šeimą. Netrukus vėl tapo našle. Jo vaikai didžiuojasi tėvu. Patys, kaip ir tėvas, yra aktyvūs, gerai mokosi, yra vertinami bendraamžių ir mokytojų. Brigita Sereikaitė: Jaunesnioji nušauto prokuroro G. Sereikos dukra.
- Labai norėtųsi, kad jis matytų visa tai. Jam labai patiko muzika. Kaip man labai patinka. Ir žinau, kad jeigu jis būtų šalia, jis tai įvertintų, kad ir man tai patinka. Nesakau, kad jis nesidžiaugia. Tikiu, kad jis mus mato ir džiaugiasi tuo, kokie mes esame dabar ir ką mes darome. 2004 m., minint penktąsias G. Sereikos žūties metines, prie Panevėžio apygardos prokuratūros pastato buvo pritvirtinta atminimo lenta. Tais pačiais metais Tarptautinė prokurorų asociacija G. Sereiką (po mirties) apdovanojo specialiuoju pasižymėjimo sertifikatu. Generalinės prokuratūros iniciatyva kasmet organizuojamas futbolo turnyras žuvusiam prokurorui atminti. Minint dešimtąsias žūties metines 2009 m. šalies prezidentas Valdas Adamkus G. Sereiką (po mirties) apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi.
