Moteris ne kartą iš pažįstamų bei bendradarbių girdėjo apie kapines niokojančius vagis, tačiau niekada nemanė, jog ilgapirščiai įsisuks ir į jos vyro kapą.
Sutuoktinio kapavietę moteris puošniau sutvarkė praėjusių metų birželį, kai pažymėjo vyro mirties metines.
„Iš Lenkijos atsigabenome 11 maišų po 25 kilogramus akmenėlių. Ne tik tuomet, bet ir dabar, panašių Marijampolės kapinėse man neteko matyti.
Sumokėjome už juos maždaug 1,2 tūkst. litų.
Akmenys buvo aplipę kalkėmis. Vandeniu jos niekaip nenusiplovė, todėl marti kiekvieną akmenėlį nušveitė druskos rūgštimi.
Prie vyro kapo ateinu labai dažnai.
Šį rugsėjį pastebėjau, jog akmenėliai keistai išrausti. Pamaniau, gal kokie šunys pralėkė ir išstumdė. Apie vagis tada net nepagalvojau.
Tačiau po to kiekvieną kartą rasdavau pripėduotą kapavietę ir kaskart būdavo vis mažiau akmenėlių. Buvome jų pripylę sulig borteliais, o dabar vos pasidengia apačioje esanti plėvelė.
Labai spaudė širdį. Vis tvarkydavau, sulygindavau akmenėlius ir vėl rasdavau vagies pėdų“, - pasakojo Danutė, pabrėždama, jog esmė - ne pinigai, ne patirtas materialinis nuostolis.
Moteris sakė, jog buvo šokiruota nuolatinių vagysčių ir nežinojo, ką daryti, kaip apsisaugoti.
„Parašiau vagiui laišką ir palikau matomoje vietoje prie kapo. Prašiau liautis, pasitenkinti tuo, ką jau spėjo išnešti. Rašiau, kad už tokį nusikaltimą jam tikrai neatleis Dievas“, - pasakojo našlė.
Po kurio laiko laišką ant kapo užklojo storas sniego sluoksnis. Jam nutirpus, Danutė rado nepaliestą laišką. Akmenėliai ir vėl dingdavo.
Paskutiniu lašu, paskatinusiu kreiptis į „Lietuvos ryto“ redakciją, tapo vandališkas įvykis, stipriai sukrėtęs moterį.
„Aplink mano vyro kapą yra kelios apleistos kapavietės, kurias prižiūri mano mama ir aš. Nurauname piktžoles, laistome mūsų pasodintas gėles, pastatome po žvakutę.
Viename iš tų kapų palaidota prieš 11 metų mirusi naujagimė. Mediniame kryžiuje yra mergaitės vardas ir pavardė. Jos tėvai, matyt, išvažiavę į užsienį, todėl nuolat pasirūpindavau kapu.
Prieš kelias dienas užsukau į kapines ir nustėrau. Nulaužtas mergytės kapo kryžius gulėjo ant mano vyro kapavietės. Smėlyje aptikau svetimas pėdas. Akmenėlių vėl buvo sumažėję.
Supratau, jog vagis atėjo patamsyje, gal per neapdairumą nulaužė mergaitės kapelio kryžių ir net nesivargino jį bent žmoniškiau sutvarkyti“, - jaudindamasi kalbėjo Danutė.
Ji prisiminė, kai praėjusių metų vasarą vyro kapavietę išpylė akmenėliais, kuklaus paminklo papėdėje pastatė mažytį angelą.
„Jį labai mėgsta mano anūkėlė, pasikalba su juo. Atsimenu, kartą išgirdau ją kreipiantis į angelą: „Saugok tėvuką ir akmenukus saugok.“
Tada dar niekam ir minčių nebuvo, jog kas gali vogti tuos akmenis. Bendradarbės pasiguosdavo, jog ant artimųjų kapų neberasdavo pasodintų gėlių. Tik atsodindavo jas, ir vėl, būdavo, pavagia.
Tuomet garsiai pasidžiaugiau, kad vagys neliečia mano vyro kapavietės.
Nemaniau, kad ir man teks tai patirti. Labai nemalonus jausmas, kai įsivaizduoji, kaip svetimas žmogus trypia tau brangaus žmogaus kapą.
Mano kartos žmones tėvai auklėjo, jog iš kapinių negalima nieko parsinešti, netgi nuskinti ne ant kapo augančios gėlytės“, - kalbėjo Danutė.
Nuo nieko šventa neturinčių ilgapirščių nukentėjo ir Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojo Zenono Kuncos sūnaus kapas.
Tėvai paminklą berniukui buvo užsakę Lenkijoje. Ant vaiko kapo buvo pastatyta beveik metro aukščio angelo skulptūra, nulieta iš marmuro dulkių.
„Angelui buvo suteikta tik forma. Po to skulptūrai reikėjo ir rankų darbo. Meistrai kiekvienoje angelo skulptūroje įspaudžia numerį bei parašą. Dviejų vienodų jie niekada nepagamina.
Lyg nujausdamas pastatytą paminklą nufotografavau, užsirašiau jo matmenis. Dabar gailiuosi, jog angelą pritvirtinome prie, ko gero, per trumpo armatūros strypo. Gal dar būtų iki šiol stovėjęs“, - pasakojo Z.Kunca.
Jis iki šiol prisimena, kokį sukrėtimą prieš metus išgyveno jiedu su žmona, kai jiems paskambino kapinėse apsilankiusi giminaitė ir pranešė, jog angelas raute nurautas nuo paminklo pagrindo.
Z.Kunca neslėpė, jog kapinių vagys jam kelia pasišlykštėjimą.
Vyras bandė pats ieškoti jo vaiko kapą išniekinusių nusikaltėlių, į miesto laikraštį įdėjo skelbimą su ieškomos skulptūros nuotrauka.
Tačiau iki šiol niekas neatsiliepė.
Kieno kapą ar kiemą dabar puošia nuo berniuko amžinojo poilsio vietos pagrobtas angelas?
Ilgametė Marijampolės kapinių vedėja Nijolė Bražinskienė įsitikinusi, jog kapų nuo nusikaltėlių neapsaugotų joks sargas: „Normalus ir padorus žmogus niekada nevogs tokioje vietoje.“
Ji teigė, jog prieš kelerius metus miesto kapinėse ypatingai dažnai buvo vagiami granitiniai kapaviečių borteliai.
Ilgapirščiai ne tik išsirauna gėlių, nugvelbia žvakių. Jie išsikasa prie kapo pasodintų rožių krūmų bei retesnių dekoratyvinių medelių.
Pastaruoju metu Marijampolės kapinės nebeturi nė vieno jas prižiūrinčio darbuotojo. Nebėra kam šluoti takų, nukasti sniego.
Vedėja teigė, jog žmonės buvo atleisti, nes nebeliko pinigų jų algoms.
„Tikiuosi, jog kitais metais atsiras pinigų. Jei ne Marijampolės pataisos namų nuteistųjų pagalba, nežinau, kaip sutvarkytume didžiulius kapinių plotus prieš Visų šventųjų šventes“, - sakė N.Bražinskienė.
