Atleidimas iš darbo ir prarasta pensija. Tokį nuosprendį girtam prie vairo įkliuvusiam Kriminalinės policijos biuro (KPB) vadovui Algirdui Matoniui paskelbė policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis.
Nors įstatymai leidžia už tokį nusižengimą skirti ir švelnesnę bausmę, policijos vadovas tvirtino neturėjęs kito pasirinkimo.
Tačiau tas pats S.Skvernelis visiškai kitaip pasielgė su savo favoritu laikomo Imuniteto valdybos vadovo Donato Malaškevičiaus pavaldiniais.
Kai buvo pranešta, jog du šios valdybos pareigūnai galimai daro daug sunkesnius pažeidimus – rengia provokacijas prieš policininkus, komisaras ne tik jų neatleido iš darbo, bet net nepradėjo tarnybinio patikrinimo.
Dar keisčiau buvo pasielgta su šiuo metu už piktnaudžiavimą tarnyba teisiamais penkiais kriminalistais – generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas ir buvęs Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis buvo išleisti į pensiją, o kiti trys žemesnio rango pareigūnai net nebuvo nušalinti nuo pareigų ir dirba toliau.
Dvejopų standartų taikymas, nuolatinės provokacijos, šmeižtas, kolegas kompromituojančių duomenų rinkimas.
Tokius ginklus Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento vadovai nuolat naudoja bandydami prastumti savus žmones, o kartais – vykdydami verslininkų ir net nusikaltėlių užsakymus.
Gal todėl aukšti kriminalinės policijos pareigūnai labai retai iš darbo pasitraukia savo noru – jie tiesiog patraukiami.
Nukentėjo dėl ambasadoriaus
Vienas pirmųjų iš posto dėl vidinių intrigų turėjo pasitraukti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) įkūrėjas Alvydas Sadeckas, vėliau tapęs žinomu politiku.
Atkūrus Nepriklausomybę jis buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos vyriausiosios valdybos vadovu ir kuravo ONTT biurą.
Tačiau 1992 metais vidaus reikalų ministru tapęs Petras Valiukas užsimojo pakeisti A.Sadecką ir jo bendražygius.
Rimtų motyvų, kodėl reikia atleisti gerai dirbantį pareigūną, nebuvo, tad ministras laukė palankios progos.
Ji pasitaikė labai buitiška – sostinės „Astorijos“ viešbutyje buvo apvogtas Italijos ambasadorius.
Nors į A.Sadecko pareigas neįėjo diplomato apsauga, būtent jis buvo apkaltintas neužkirtęs kelio nusikaltimui.
Tad A.Sadeckas buvo priverstas pasitraukti iš pareigų.
Pavaldiniams liepė sirgti
Po jo buvo atleisti arba perkelti į kitas pareigas beveik visi ONTT biurų darbuotojai, o patys biurai panaikinti.
A.Sadecko nuomone, tuometis valymas turėjo ir gilesnes šaknis: „Mes turėjome daug informacijos apie ne itin švarius kai kurių karjeros siekiančių policijos pareigūnų darbus. Tai daugeliui kėlė baimę.“
Per šį valymą pavyko išsaugoti tik Vilniaus organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro pareigūnus.
Savo pavaldinius, rizikuodamas karjera, gynė tuometis sostinės policijos vadovas Vytautas Leipus. Jis net patardavo kai kuriems biuro vadovams laikinai susirgti, kad atlėgtų ministro įtūžis.
Komisarai – nusikaltėliai
Į atleistų A.Sadecko bendražygių vietas buvo priimami žmonės, kurie vėliau sukompromitavo visą ONTT.
Ypač pagarsėjo ONTT ypatingų nusikaltimų tyrimo valdybos komisaru tapęs Žilvinas Levickas, kuris vėliau tapo reketininku.
Jis važinėjo po dideles šalies įmones ir tuomet garsios „Centurionio“ gaujos pavyzdžiu siūlė savo apsaugą.
Kai kuriuose miestuose ONTT pareigūnai susiliejo su nusikaltėliais, kartu su jais puotavo, sprendė bendrus verslo reikalus, spaudė konkurentus, vertėsi kontrabanda.
O nusikaltėlių vadeivoms iššūkį išdrįsę mesti pareigūnai be ceremonijų būdavo metami iš postų.
Įklampino liemenėlės
1996 metais iš pareigų buvo atleistas tuometis ONTT vadovas Juozas Rimkevičius, dabar dirbantis Lietuvos atstovu Europole.
Iškart po to, kai per šio komisaro vadovaujamą operaciją „Aro“ pareigūnai suguldė Kauno nusikaltėlių šulą Henriką Daktarą ir jo gaujos narius, J.Rimkevičiaus tarnyboje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.
Komisaras buvo apkaltintas, kad neteisėtai savo pavaldiniams leido pirkti liemenėles ir kelnaites.
Nors tarnybinį patikrinimą atlikusiems tyrėjams Valstybės saugumo departamentas buvo pateikęs pažymą, kad komisarą iš posto siekia pašalinti H.Daktaras, tuometis vidaus reikalų ministras pareigūno nepasigailėjo.
Kartu su J.Rimkevičiumi buvo atleisti ir dar keli jo pavaldiniai.
Tuomet komentuodamas atleidimą J.Rimkevičius sakė, jog patikrinimą atliko žmonės, visiškai neišmanantys operatyvinio darbo, o jam pareikšti kaltinimai priminė kaltinimus sovietinių laikų kolūkių pirmininkams, kad jie už visuomeninius pinigus asfaltuodavo kelius.
Atsisakė generolo antsiuvų
Buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Pavelas Berezuckis nebuvo apkaltintas liemenėlių pirkimu, tačiau ir jam ne kartą prieš savo valią teko pasitraukti iš atsakingų pareigų.
Jo karjera buvo labai vingiuota. Sovietiniais laikais P.Berezuckis, būdamas Kauno vidaus reikalų valdybos viršininko pavaduotojas, sulaikė ne vieną garsų to meto nusikaltėlį. Už tai jam buvo keršijama – net bandyta pagrobti sūnų.
1990 metais P.Berezuckis buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos viršininko pavaduotoju, jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
Tuomet 39 metų P.Berezuckis buvo jauniausias pulkininkas Lietuvoje.
Per 1991 metų sausio įvykius jis buvo Seime ir vadovavo grupei policijos pareigūnų, kurie rengė parlamento gynybą ir palaikė viešąją tvarką.
Netrukus P.Berezuckis dar labiau pakilo karjeros laiptais – tapo Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotoju, šalies kriminalinės policijos vadovu.
1993 metais P.Berezuckis savo noru išėjo iš Vidaus reikalų ministerijos, nes nesutapo jo ir ministro Romasio Vaitekūno pažiūros. Tuo metu jam buvo siūlomos generolo pareigos Stavropolio krašte, tačiau P.Berezuckis atsisakė vykti į Rusiją ir pradėjo savo verslą.
Reikalavo garantijų
Grįžti į policiją verslininku tapusį P.Berezuckį po kelerių metų įkalbėjo vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis, pasiūlęs generalinio komisaro pavaduotojo, kuruojančio ONTT, postą.
P.Berezuckis savo kailiu buvo patyręs, kaip kriminalistikos profesionalai be jokių svarbių priežasčių vaikomi iš tarnybos, tad reikalavo garantijų, kad jis su savo komanda galės ramiai dirbti.
„Valstybė turi suteikti garantijas, kad ONTT pareigūnas galėtų mažiausiai penkerius metus dirbti savo darbą“, – tuomet sakė P.Berezuckis.
Tapo faktiniu vadovu
Grįžęs į policiją P.Berezuckis bandė iš esmės pertvarkyti ONTT darbą.
Jis JAV federalinio tyrimų biuro ir Centrinės žvalgybos valdybos pavyzdžiu į ONTT struktūrą įtraukė žvalgybos, ekonomikos ir kontrabandos tarnybas.
Buvo sukurtas ir pradėtas įgyvendinti projektas, kuris turėjo visiškai pakeisti informacijos gavimo galimybes.
Nors pagal pareigas P.Berezuckis buvo generalinio komisaro pavaduotojas, realiai būtent jis vadovavo šalies policijai, mat tuometis generalinis komisaras Kęstutis Šalkauskas beveik visą laiką sirgo arba važinėjo po komandiruotes.
Toks galių pasiskirstymas daug kam nepatiko.
Tad neatsitiktinai sąmokslo teorijomis apaugo avarija, į kurią 1997 metais pateko komisaras. Buvo kalbama, kad į Nidą važiuojantis P.Berezuckis buvo specialiai apakintas galingais prožektoriais.
Rado užimtą kabinetą
Po avarijos komisaras kelis mėnesius praleido ligoninėje ir tik per stebuklą pakilo iš ligos patalo.
Tačiau grįžęs į darbą jis surado savo vietą užimtą. Įsakymas apie jo atleidimą skambėjo taip: „Dėl sveikatos būklės ir savo noru.“
„Aš dar suprasčiau, kad esu atleistas dėl sveikatos, bet kad savo noru, man buvo naujiena“, – tuomet juokavo P.Berezuckis.
Komisaras neslėpė, kad tuo metu, kai gulėjo ligoninėje, sąmokslą prieš jį surengė generalinis komisaras K.Šalkauskas ir tuometis ONTT vadovas Anatolijus Kolosovskis.
„Jiems rūpėjo dalykai, tolimi nuo kovos su organizuotu nusikalstamumu“, – sakė P.Berezuckis.
Išmestas į gatvę P.Berezuckis netrukus perėjo į kitą barikadų pusę – jau po kelių savaičių jis važinėjo Daškinių vadeivos Rolando Dromanto, pravarde Ilgas, prabangiu automobiliu „Mercedes-Benz SL“.
Įsakymas tarnybos nepasiekė
Atleisti arba perkelti į žemesnes pareigas buvo ir kiti pareigūnai, kuriuos buvo pakvietęs P.Berezuckis. Vieniems pasiūlyta pasitraukti savo noru, kiti buvo paprasčiausiai apgauti.
Ypač įžūliai atsikratyta tuomečio Kauno kriminalinės policijos vadovo Rimanto Ramanausko.
Kai pareigūnas atsisakė savo noru pasitraukti iš pareigų, jam buvo pasiūlytas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos apygardos skyriaus viršininko postas. Net buvo parodytas ministro įsakymo jį paskirti į šį postą projektas.
„Mane išmaudė lyg mažą vaiką – sakė, kol nuvažiuosi į Klaipėdą, faksu ten ateis ir įsakymas“, – prisimena R.Ramanauskas.
Nieko neįtardamas apie klastą pareigūnas pasiprašė atleidžiamas savo noru, tačiau kai nuvažiavo į uostamiestį, vietiniai STT pareigūnai į jį žiūrėjo išpūtę akis – jokio įsakymo apie paskyrimą nebuvo gauta.
Užkibo ant provokacijos jauko
Nors K.Šalkauskui ir A.Kolosovskiui pavyko atsikratyti P.Berezuckio ir jo komandos, ir jų pačių dienos buvo suskaičiuotos.
Kai K.Šalkauskas įnirtingai laikėsi savo posto, prieš jį buvo panaudota gudri provokacija – paskleistas gandas, jog keli savanoriai planuoja nužudyti į Lietuvą atvykstantį Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
K.Šalkauskas, net nepatikrinęs šios informacijos, įsakė savanorius suimti.
Tačiau paaiškėjo, kad jie niekuo dėti. Kilo didelis skandalas, ir generalinis komisaras buvo spaudžiamas trauktis.
Tačiau jis pareiškimo nerašė ir ilgam susirgo. Tad naujajam ministrui Stasiui Šedbarui teko jį, kaip ir P.Berezuckį, atleisti dėl sveikatos būklės.
A.Kolosovskis įkliuvo girtas. Vis dėlto jam nebuvo pritaikytos griežtos sankcijos – pareigūnas pasitraukė iš tarnybos išsaugodamas pensiją.
Naudojosi abejotina informacija
Vienas pirmųjų policijos vadovų, kuriam rūpėjo išsaugoti profesionalus, buvo Vytautas Grigaravičius.
Tačiau tais atvejais, kai V.Grigaravičiaus keliai susikirsdavo su policijos profesionalais, nesutinkančiais su jo idėjomis, jis naudodavo kitokius metodus.
Ypač tai pasireiškė 2002 metais, kai Juozo Bernatonio vadovaujama Vidaus reikalų ministerija nutarė pakeisti vidaus reikalų statutą ir susilpninti generalinio komisaro galias.
Prasidėjus karui tarp dviejų stovyklų V.Grigaravičiaus pavaldiniai iš stalčių traukė senus faktus ir netgi abejotino tikrumo informaciją, pateikdavo ją žiniasklaidai ir aukščiausio rango valstybės pareigūnams.
Savo viršininko pozicijos nepalaikiusiam ir į intrigas neįsivėlusiam generalinio komisaro pavaduotojui Romualdui Senovaičiui buvo liepta parašyti pareiškimą išeiti iš darbo.
Apkaltino net priekabiavimu
Nukentėjo ir ministro poziciją aktyviai palaikęs tuometis Vidaus reikalų ministerijos sekretorius Juozas Liaudanskas.
Buvo nutekinta neva slapta informacija, kad kartu su kolegomis iš Lietuvos, Baltarusijos ir Kaliningrado švęsdamas Angelų sargų dieną J.Liaudanskas taip įkaušo, jog ėmė nepadoriai kabinėtis prie savo kolegų žmonų ir bandė išžaginti Kaliningrado srities Interpolo pareigūnę Galiną Nabatovą.
Tačiau pradėjus tikrinti gautas žinias nepavyko surasti nė vieno liudininko, kuris sutiktų tai viešai patvirtinti.
Kai kurie puotoje dalyvavę pareigūnai net įrodinėjo, jog J.Liaudanskas vienas pirmųjų išvažiavo ir net negėrė alkoholio.
Priblokšta galimo priekabiavimo skandalo buvo ir pati G.Nabatova.
„Ar jums galvoje negerai? Iš kur traukiate tas nesąmones?“ – tokiais žodžiais į klausimą apie nepadorų Lietuvos pareigūno elgesį reagavo Kaliningrado srities Interpolo pareigūnė.
Priminė senus pervedimus
Po kiek laiko vienoje televizijos laidų buvo parodytas siužetas, kuriame jau buvo užsipulta ministro J.Bernatonio žmona Vilma.
Laidos autoriai priminė kelerių metų senumo istoriją.
Buvo teigiama, kad Vakarų pramonės ir prekybos korporacijai priklausanti įmonė „Itilija“ 1996 metais į J.Bernatonio žmonos Vilmos sąskaitą Vakarų banke pervedė 163 tūkstančius litų.
Nors oficialiai buvo teigiama, kad šie pinigai skirti už V.Bernatonienės firmos „Gailena“ atliktas paslaugas, siužeto autoriai tvirtino, jog taip galėjo būti išplauti pinigai.
Nepadėjo net nušalinimas
Dar vienas skandalas įsiplieskė nepraėjus nė metams.
Tuomet ministras J.Bernatonis apkaltino V.Grigaravičių, kad jo nurodymu 16 pavaldinių, tarp kurių buvo ir Alytaus policijoje dirbanti komisaro žmona, rinko informaciją apie galimus kandidatus užimti generalinio komisaro postą.
Ministro duomenimis, V.Grigaravičius šnipinėjo savo pavaduotojus R.Senovaitį, Stanislovą Liutkevičių ir J.Liaudanską.
Būtent jie buvo minimi kaip realiausi kandidatai pasibaigus V.Grigaravičiaus kadencijai užimti postą.
J.Bernatonis net buvo nušalinęs V.Grigaravičių nuo pareigų.
Tačiau visuomenėje didelį populiarumą turintis generalinis komisaras atsilaikė – jį palaikydami žmonės net ėmė rengti demonstracijas.
Savo vadovą palaikė ir kriminalistai – Jurijus Milevskis ir dar keli profesionalai, protestuodami prieš V.Grigaravičiaus nušalinimą, parašė atsistatydinimo pareiškimus. Galiausiai atsistatydinti turėjo ne V.Grigaravičius, bet pats J.Bernatonis.
Karas – ir ONTT viduje
Tuo metu, kai vyko karas tarp aukščiausius postus užimančių ministerijos pareigūnų, intrigos įsiplieskė ir ONTT viduje.
Kalbama, kad tuo metu tarpusavyje nuolat konfliktavo ONTT vadovas J.Milevskis ir valdybos viršininkas Rymantas Gedvilas. Norėdami pakenkti vienas kitam, jie taip pat nesirinko priemonių.
Pranešė apie kontrabandą
Kartą vienam ONTT pareigūnui pasienio policijos operatyvininkai pranešė, kad trys ONTT darbuotojai nuolat per valstybės sieną vežą kontrabandinę degtinę – paprastai po 2 tonas alkoholio.
Pasieniečių poste jie parodo tarnybinius pažymėjimus ir pareiškę, kad vykdo tarnybinę užduotį, be patikros važiuoja toliau.
Iš pradžių informaciją gavęs ONTT pareigūnas suabejojo, kad kontrabanda verčiasi jo kolegos, – nurodytų kontrabandininkų oficialiuose Policijos departamento darbuotojų sąrašuose nebuvo.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie dirba ypač slaptame ONTT pirmosios valdybos skyriuje. Tai vadinamieji slapukai – žmonės, dalyvaujantys rengiant nusikalstamos veiklos imitavimo modelius.
Apie galimą „slapukų“ dalyvavimą nelegalioje veikloje pareigūnas surašė tarnybinį raportą savo viršininkui R.Gedvilui.
Praplėtė įtariamųjų sąrašą
Kalbama, kad tarnybinį raštą gavęs R.Gedvilas apie viską papasakojo generaliniam komisarui V.Grigaravičiui, tiktai dar nuo savęs pridėjo, jog kontrabandoje dalyvauja tiesioginis „slapukų“ viršininkas Artūras Sindaravičius, valdybos vadovas Valerijus Pogorelskis, o juos visus dengia J.Milevskis.
Apie visa tai greitai sužinojo J.Milevskis ir pareikalavo, kad tarnybinį raportą parašęs pareigūnas surašytų naują raštą ir apkaltintų R.Gedvilą.
Operatyvininkas atsisakė rašyti tokį pranešimą ir sulaukė grasinimų, kad jam pačiam bus iškelta baudžiamoji byla už tai, jog atskleidė įslaptintų darbuotojų duomenis.
Maža to, A.Sindaravičius nuvažiavo pas pirminę informaciją pateikusius pasienio policijos pareigūnus ir pareikalavo, jog jie pakeistų parodymus.
Komisaras pareiškimą suplėšė
Nežinia, kuo būtų pasibaigęs šis karas, jei ne kriminalinei policijai tuomet vadovavęs Vizgirdas Telyčėnas.
Jis visus šios istorijos dalyvius pasikvietė į savo kabinetą ir demonstratyviai suplėšė J.Milevskio pareiškimą prokuratūrai dėl įslaptintų duomenų atskleidimo.
Komisaras nurodė, kad kontrabandą vežę „slapukai“ ir jų vadovai tyliai pasitrauktų iš tarnybos, o J.Milevskiui buvo liepta atsiprašyti tarnybinį pranešimą surašiusio operatyvininko.
„Slapukai“ ir A.Sindaravičius tuomet pasitraukė iš policijos, tačiau po kurio laiko įsidarbino saugume.
Tarnybinį pranešimą klastoti bandęs A.Sindaravičius net buvo paskirtas VSD Vilniaus apygardos skyriaus vadovu.
Iš tarnybos atsistatydino ir V.Pogorelskis, netrukus jis įkūrė saugos tarnybą.
Konfliktas atsiliepė ir 2005 metais renkant naujai įkurto Kriminalinės policijos biuro vadovą. Nors į šį postą pretendavo nesutaikomi priešai J.Milevskis ir R.Gedvilas, Policijos departamento vadovybė jų paslaugų atsisakė ir pasirinko ne tokį konfliktišką ir intrigų nemėgstantį A.Matonį.
Komisarą apkaltino susidorojimu
Slaptos intrigos nesibaigė ir generaliniu komisaru tapus „žmogui iš šalies“ – ilgamečiam kelių policijos pareigūnui S.Skverneliui.
Neseniai kartu su savo kolegomis teisiamas buvęs generalinio komisaro pavaduotojas V.Račkauskas teigė, kad vyksta susidorojimas su policija, ir tuo apkaltino savo buvusį viršininką.
Ekskomisaro nuomone, buvo sukurtas planas sukompromituoti ir daugiau policijos pareigūnų.
Praėjus kelioms dienoms po šio teismo posėdžio girtas prie vairo buvo sulaikytas A.Matonis. Jį generalinis komisaras skubiai atleido iš pareigų.
Kiek anksčiau iš policijos turėjo pasitraukti A.Matonio žmogumi laikytas Kriminalinės policijos biuro valdybos viršininkas Donatas Matuiza.
Per puotą – priesaikos
Praėjus kelioms dienoms po A.Matonio atleidimo Kriminalinės policijos biure buvo paminėtos dvi iškilmingos datos.
Susirinkę pareigūnai vienu metu šventė kandidatu į biuro viršininkus pretenduojančio tapti valdybos viršininko R.Gedvilo 50-metį ir A.Matonio išleistuves.
Atsipalaidavę vyrai tapšnojo A.Matoniui per petį ir dievagojosi, kad nedalyvavo prieš jį surengtoje provokacijoje.
Lygiai taip pat kiek anksčiau jie prisiekinėjo, jog nedalyvavo provokacijose prieš kitą savo buvusį kolegą Vytautą Giržadą, kai veikėjų iš S.Daukanto aikštės nurodymu jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Tik vėliau paaiškėjo, kad į Kriminalinės policijos biurą buvo vežami V.Giržado praeityje demaskuoti nusikaltėliai ir įkalbinėjami duoti melagingus parodymus.
Įžvelgė nusikaltėlių klastą
Kalbas, kad prieš A.Matonį jo kolegos surengė provokaciją, aktyviai bandė paneigti ir S.Skvernelis.
Komisaras tvirtino, kad tikrą provokaciją nusikaltėliai rezga prieš Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotoją Andžejų Roginskį, kuris minimas kaip realiausias kandidatas užimti A.Matonio vietą.
S.Skvernelio žmogumi Kriminalinės policijos biure laikomas A.Roginskis, skirtingai nuo A.Matonio, garsėja kaip jokių diplomatinių subtilybių nepripažįstantis žmogus.
Kalbama, kad švęsdamas savo 30-metį tuomečiame ONTT jis taip įsiaudrino, jog spyriu išvertė tualeto duris.
Buvo atvejų, kai pats važiuodavo į vadinamąsias „strielkas“ ir su Vilniaus banditais aiškindavosi santykius. Kalbama, kad gerokai įkaušęs per muštynes viename Žalgirio gatvėje esančiame restorane netgi pametė tarnybinį pažymėjimą.
Sklinda gandai ir apie praeityje jo pamestą ginklą – neva šią istoriją gerai žino saugumiečiai ir dažnai tuo naudojasi.
Tačiau bene skaudžiausia A.Roginskiui tema – žemės sklypai Pavilnyje ir kitose vietose.
Kalbama, kad pareigūnas apgaulės būdu galėjo pasisavinti šiuos sklypus.
Gandai jau sklinda ir apie dar vieną aukštą KPB pareigūną – neva jis išlaisvino iš areštinės už prekybą narkotikais sulaikytą savo giminaitį ir liepė policininkams iš duomenų bazių ištrinti visą informaciją.
Ar tikrins informaciją?
Užbėgdamas įvykiams už akių S.Skvernelis tvirtino, kad visą šią informaciją skleidžia nusikalstamo pasaulio veikėjai.
Tačiau ar nuo to sumažėja padaryto nusikaltimo laipsnis?
Kaip pasielgs kompromituojančią informaciją, kad ir iš nusikaltėlių bosų, gavęs S.Skvernelis?
Ar bus pradėtas tarnybinis patikrinimas? Ar ryšis atleisti savo favoritus, jeigu įtarimai pasitvirtins? Ar vis dėlto vėl naudosis dvejopais standartais?
Visų likimas vienodas: susidoros savi
Alvydas Sadeckas
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas
„Aš jau seniai pastebėjau dėsnį – visi aukšti ONTT pareigūnai anksčiau ar vėliau yra sudorojami. Dėl įvairiausių motyvų.
Kodėl taip yra, nežinau. Gaila, kad valdžios struktūros į tai nekreipia jokio dėmesio. Juk aukštas ONTT pareigūnas nuolat yra pačioje pavojingiausioje vietoje, jo veikla sukelia labai rimtų ir įtakingų nusikaltėlių nepasitenkinimą.
Taip išvarydami pareigūną iš darbo duodame jį suvalgyti priešams, kurių jis paprastai turi labai daug.
Juk ONTT pareigūnas – tai ne paprastas smulkius kišenvagius gaudantis ar eismo pažeidimus fiksuojantis policininkas.
Kodėl niekas į tai neatsižvelgia?
Aišku, blogai, kad A.Matonis važiavo išgėręs.
Tačiau, kita vertus, tai tik administracinis pažeidimas.
Ir dėl tokio pažeidimo atimama pensija, visos socialinės garantijos. Tai tikras absurdas.
Žmogus tiek metų sąžiningai dirbo, likvidavo didžiausias gaujas ir staiga dėl nedidelio pažeidimo viską prarado. Suprasčiau, kad padarytų nusikaltimą, būtų įtariamas korupcija, išduotų tarnybos interesus.
Štai atleisdamas iš pareigų A.Matonį ministras Dailis Barakauskas labai aštriai reagavo. Bet gal geriau jis imtųsi rengti kreipimąsi į Konstitucinį teismą, kuris išaiškintų, ar galima už vairavimą išgėrus, be solidžios baudos, dar atimti ir pensiją?
Juk tai tikrai neproporcingai didelė bausmė, neatitinkanti jokių protingumo kriterijų.“
