Pradėjus nagrinėti bylą Klaipėdos apygardos teisme 20-metis E.Paulauskas teigė neduosiąs parodymų, bet vėliau persigalvojo.
Šią savaitę vėl prieš teismą stojęs jis papasakojo, kaip viskas vyko tą tragišką 2013 metų liepos 28-osios naktį Plungės rajone, Žvirblaičių kaime.
Pernelyg nesijaudindamas, kartais nusišypsodamas smulkaus sudėjimo vaikinas teigė, kad su 30 metų Algirdu Mončiu susipažino Jehovos liudytojų bendruomenės sueigose.
Kartą kažkas jam pasakė, kad vienam ūkininkui reikia pagalbininko.
Susiskambinęs su juo ir susitikęs Plungėje prie centrinio pašto vaikinas nustebo, kad čia tas pats Algirdas.
„Iš pradžių viskas klojosi normaliai. Situacija pasikeitė gal po poros mėnesių.
Algirdas neslėpė problemų su žmona, girdėdavau, kaip jis piktai su ja kalbasi telefonu, grasina. Ir su manimi pradėjo blogai elgtis: ėmė keiktis, žemino, stumdė“, – kalbėjo iki šiol neteistas E.Paulauskas.
Nužudė ir apvogė
Tądien po pietų jie kartu dirbo sodyboje, paskui išgėrė alaus.
Vakare atėjo kaimynė Jolanta pasiimti savo priklydusio šuns. Tada visi išgėrė butelį naminės.
„Kai ji išėjo, norėjau važiuoti į Plungę, į savo nuomojamą namą, bet Algirdas privertė pasilikti, grasino, kad bus blogai, jeigu neklausysiu. Jis virė samanę, norėjo, kad padėčiau.
Kai prieš vidurnaktį apžiūrėjęs naminės aparatą atėjau į vidų, jis atsigulė į lovą, aš atsisėdau į fotelį ir žiūrėjau televizorių.
Pats nesuprantu, kodėl nuėjau į virtuvę, paėmiau kirvį ir juos užkapojau – iš pradžių Algirdą, paskui Steponą, kuris miegojo kitame kambaryje.
Neturėjau minties jų užkapoti, tik svarsčiau, kaip išeiti iš to darbo“, – pasakojo E.Paulauskas.
Jis pats stebėjosi, kodėl užpuolė ir 67 metų Steponą Mončį, Algirdo tėvą, kuris jam nieko bloga nebuvo padaręs.
Žudikas tikino detalių neatgaminąs, prisimena tik tai, kad ant nugaros gulinčiam darbdaviui kirvio ašmenimis vieną kartą smogė į gerklę.
Ekspertai suskaičiavo keletą smūgių kirviu.
Žudikas pasiėmė nuo stalo A.Mončio asmens tapatybės kortelę, kelis mobiliuosius telefonus, nešiojamąjį kompiuterį su visais priedėliais ir sėdęs ant dviračio išmynė į Plungę, iki kurios buvo 15 kilometrų.
„Užmigti negalėjau, išsitraukiau kompiuterį ir žiūrėjau filmą „Hiphopo ritmu“. Nuo tos akimirkos nelabai ką atsimenu“, – ramiai kalbėjo dvidešimtmetis.
Grįžo į nusikaltimo vietą
Rytą jam toptelėjo mintis grįžti į nusikaltimo vietą, pasiimti darbdavio žoliapjovę ir užrakinti jų namus.
Su aplinkiniais tėvas su sūnumi pernelyg nesibičiuliavo, taigi jų ilgai niekas nebūtų pasigedęs.
Taip ir padarė. Išsikvietė taksi, nuvažiavęs iš garažo dar prigriebė benzininį pjūklą, nužudymo įrankį – kirvį nunešė į ūkinį pastatą ir įmetė į indą su verdama namine.
Darbdavys jam buvo žadėjęs mokėti 300 litų per savaitę, bet išdirbęs daugiau kaip tris mėnesius dar nebuvo gavęs nė lito. Iš pradžių prašė palaukti, o kai vis vien nemokėjo, esą vaikinas norėjo išeiti, bet bijojo.
„Žinojau, kad jis žiauriai nužudė vieną merginą ir už tai buvo nuteistas, kėlė ranką prieš savo žmoną, todėl buvo baisu priešintis“, – kalbėjo teisiamasis.
Jis tvirtino, kad tą karta buvo nedaug išgėręs, alkoholis negalėjo būti tragedijos priežastimi. E.Paulausko teigimu, Jehovos liudytojų bendruomenėje nedraudžiama saikingai vartoti alkoholį.
Kaltinamasis neigė, kad buvo kilusi mintis pavogtus daiktus parduoti ir bičiuliui grąžinti skolą.
Jis negalėjo paaiškinti, kodėl nužudė du žmones.
Skundėsi sveikatos sutrikimu
E.Paulauskas prasitarė, kad anksčiau jam yra kilę minčių apie savižudybę, turėjo sveikatos problemų, todėl teko kreiptis į psichiatrus.
Teismo ekspertai jam nustatė mišrių asmenybės sutrikimų, bet nusprendė, kad ir tragedijos metu, ir dabar jis gali suprasti savo veiksmus ir už juos atsakyti.
Pats atėjo į policiją
Užkapojęs du žmones E.Paulauskas dar kelias dienas mėgavosi laisve, paskui apie tai papasakojo broliams iš Jehovos liudytojų. Su jais atėjo į policiją ir prisipažino.
Prieš tai jis tikino savo nuomojamo namo kieme surengęs vakarėlį, kepęs šašlykus: „Norėjau atsisveikinti su draugais, kurių ilgai nematysiu.“
„Savo poelgį vertinu labai blogai, buvo galima daug ką pakeisti, reikėjo paklausyti brolių, kurie prašė neiti dirbti pas A.Mončį, nes žinojo, koks tai žmogus. Jo bijojo visas kaimas“, – teisme kalbėjo E.Paulauskas.
