57 metų Virgilijus Miežetis, anksčiau dirbęs Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro vairuotoju, buvo nuteistas už tai, kad apgaule pasisavino prokurorų pinigus – buvo ir tokių kurie prarado daugiau kaip ketirias dešimtis tūkst. litų. Jam teismas skyrė pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę.
Tačiau V.Miežetis pasislėpė. Neatmetama, kad jis buvo išvykęs į užsienį.
Nors apsukrusis vairuotojas gerokai pakeitė išvaizdą – užsiaugino barzdą, nešiojo tamsius akinius, vis dėlto nuo skvarbaus pareigūnų žvilgsnio pasislėpti nepavyko.
Už grotų atsidūrusio klaipėdiečio laukia dar vienas teismas – pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl slapstymosi nuo skirtos bausmės.
Klaipėdos miesto apylinkės teisme V.Miežetis bandė įrodinėti, kad jam savo pinigus dosniai skolinę ir dėl to nukentėję prokurorai tebuvo bendro verslo partneriai.
Nukentėjusieji žėrė kaltinimus V.Miežečiui, kuriam anksčiau patys brukdavo savo pinigus, suvilioti pažadų, kad už paskolas iš jo gaus 5 procentų mėnesio palūkanas. Dauguma jų - teisėsaugininkai.
V.Miežiečio apmulkinti kreditoriai aiškino, jog niekada nebūtų patikėję santaupų šiam žmogui, jeigu jis tuo metu nebūtų dirbęs buvusio Klaipėdos ilgamečio apygardos prokuratūros vadovo Igno Lauciaus vairuotoju.
Net kelis dešimtmečius prokurorus vežiojęs V.Miežetis už sukčiavimą ir pasikėsinimą sukčiauti buvo nuteistas kalėti 2 metams ir 2 mėnesiams. Jam priteista bendra civilinių ieškinių suma viršijo 200 tūkst litų.
Nuosprendžiu nepatenkintas vyras jį apskundė aukštesnei teismo instancijai, tačiau apeliacinis skundas buvo atmestas.
Įklimpęs į skolas V.Miežetis slapstydavosi, neatsiliepdavo telefonu, nutvertas už skvernų toliau pūtė miglą ir prašė paskolinti daugiau pinigų. Ne tik lėšų, bet ir kantrybės netekę kreditoriai apskundė jį viršininkui – I.Lauciui, o vėliau kreipėsi ir į teismą.
„Supratau, kad jokio turto jis neturi – vienomis paskolomis dangstė kitas ir melavo visiems į akis“, – kalbėjo bene labiausiai nukentėjęs vienas Klaipėdos apylinkės prokuroras. Iš jo apsukruoliui pavyko išvilioti daugiau kaip 65 tūkst. litų.
Nuo V.Miežečio nukentėjo ir viena prokuroro žmona, paskolinusi jam 26 tūkst. litų. Moteris neslėpė apmaudo: „jis – tikras sukčius – prašydamas pinigų kalbėjo taip įtikinamai, žadėjo po kelių savaičių grąžinti skolą. Namuose net kavos jam buvau išvirusi“.
Viena prokurorė iš V.Miežečio neatgavo 15 tūkst. litų. Žirgų sportu užsiimanti moteris skolino pinigus prokuratūros vairuotojui, įtikinta, kad šis jai parūpins specialų automobilį eržilui vežioti.
Gundydamas pokurorus palūkanomis V.Miežėtis juos tikino, jog kazachai iš jo esą nupirks didelį kiekį padėvėtų automobilių, tačiau pelningam sandoriui stinga apyvartos lėšų. Grąžinęs dalį skolų, iš tų pačių kreditorių pasiskolindavo daugiau pinigų, o dingdavo iš jų akiračio.
V.Miežečiu pasitikėjo ir kai kurie organizuoto nusikalstamumo bei korupcijos bylų tyrėjai, nors jiems vadovaujantis prokuroras buvo pataręs nežarstyti pinigų vėjais.
Parduodamus automobilius su tranzitiniais numeriais V.Miežetis išrikiuodavo ankštame prokuratūros kieme – ten juos apžiūrėdavo atvykę pirkėjai. Priversti savo mašinas statyti gatvėje prokurorai pykdavo, tačiau vadovybė į vairuotojo privatų verslą žiūrėjo atlaidžiai.
Teisme V.Miežetis gynėsi kaltinimų: „Graudžios nukentėjusiųjų kalbos - pusė melo. Koks sukčius, sumanęs glemžtis svetimus, imtų, taip kaip aš pasirašinėti paskolų gavimo raštelius, dalyti vekselius?“.
Nuteistasis stebėjosi, kodėl prieš jį liudiję prokurorai neprisiminė gerų palūkanų, kurias gaudavo.
V.Miežetis įklimpo po to, kai atvykėliai iš Vidurinės Azijos Lietuvoje nustojo pirkti senus automobilius. Vyras aiškino, jog kažkas iš jo pavogė rankinę su pinigais. Priremtas prie sienos jis netgi bandė žudytis.
„Visko pasitaiko, aš nieko neapgaudinėjau“, – savo ir kreditorių nuostolius kaip bendro verslo riziką vertino V.Miežetis.
