Prieš Klaipėdos apygardos teismą dėl dviejų žmonių nužudymo stojęs Ernestas Paulauskas iš pradžių teigė neduosiąs parodymų. Tačiau vėliau jis persigalvojo ir papasakojo, kaip viskas vyko tą tragišką 2013 metų liepos 28-osios naktį Plungės rajono Žvirblaičių kaime.
Pernelyg nesijaudindamas, kartais nusišypsodamas smulkaus sudėjimo vaikinas papasakojo, kaip su 30 metų Algirdu Mončiu susipažino Jehovos liudytojų bendruomenės sueigose.
Kartą kažkas jam pasakė, kad vienam ūkininkui reikia pagalbininko. Susiskambinęs su juo ir susitikęs Plungėje prie centrinio pašto vaikinas nustebo, kad čia tas pats Algirdas.
Kirviu – septyni kirčiai
Iš pradžių viskas klojosi normaliai. Situacija pasikeitė gal po poros mėnesių.
Algirdas neslėpė turįs problemų su žmona, samdinys girdėdavo, kaip jis piktai kalbasi su ja telefonu, grasina. „Ir su manimi pradėjo blogai elgtis: ėmė keiktis, žemino, stumdė“, – teigė teisiamasis.
Vakare atėjo kaimynė Jolanta pasiimti savo priklydusio šuns. Tada visi išgėrė butelį naminės.
„Kai ji išėjo, norėjau važiuoti į Plungę, į savo nuomojamą namą, bet Algirdas privertė pasilikti, grasino, kad bus blogai, jeigu neklausysiu.
Jis virė samanę, norėjo, kad padėčiau.
Kai prieš vidurnaktį apžiūrėjęs naminės aparatą atėjau į vidų, jis atsigulė į lovą, aš atsisėdau į fotelį ir žiūrėjau televizorių. Pats nesuprantu, kodėl nuėjau į virtuvę, paėmiau kirvį ir juos užkapojau – iš pradžių Algirdą, paskui Steponą, kuris miegojo kitame kambaryje. Neturėjau minties jų nužudyti, tik svarsčiau, kaip išeiti iš to darbo“, – pasakojo E.Paulauskas.
Jis pats stebėjosi, kodėl užpuolė ir 67 metų Steponą Mončį, Algirdo tėvą, kuris jam nieko bloga nebuvo padaręs.
Žudikas tikino prisimenantis tik tai, kad ant nugaros gulinčiam darbdaviui kirvio ašmenimis vieną kartą smogė į gerklę. Ekspertai suskaičiavo septynis smūgius kirviu – tris sūnui ir keturis jo tėvui.
Grįžo į nusikaltimo vietą
Žudikas pasiėmė A.Mončio asmens tapatybės kortelę, kelis mobiliuosius telefonus, nešiojamąjį kompiuterį, auksinį vestuvinį žiedą ir, sėdęs ant dviračio, išmynė į Plungę, iki kurios – 15 kilometrų.
„Užmigti negalėjau, išsitraukiau kompiuterį ir žiūrėjau filmą „Hiphopo ritmu“. Nuo tos akimirkos nelabai ką atsimenu“, – ramiai kalbėjo dvidešimtmetis.
Rytą jam toptelėjo mintis grįžti į nusikaltimo vietą, pasiimti darbdavio žoliapjovę ir užrakinti jų namus.
Su aplinkiniais tėvas su sūnumi pernelyg nesibičiuliavo, taigi jų ilgai niekas nebūtų pasigedęs.
Taip ir padarė. Išsikvietė taksi, nuvažiavęs iš garažo dar prigriebė motorinį pjūklą, o nužudymo įrankį – kirvį – nunešė į ūkinį pastatą ir įmetė į indą su namine.
Darbdavys jam buvo žadėjęs mokėti 300 litų per savaitę, bet išdirbęs daugiau kaip tris mėnesius dar nebuvo gavęs nė lito. Iš pradžių prašė palaukti, o kai vis vien nemokėjo, esą vaikinas norėjo išeiti, bet bijojo.
„Žinojau, kad jis žiauriai nužudė vieną merginą ir už tai buvo nuteistas, kėlė ranką prieš savo žmoną, todėl buvo baisu priešintis“, – kalbėjo teisiamasis.
Jis tvirtino, kad tą kartą buvo nedaug išgėręs, alkoholis negalėjo būti tragedijos priežastis. E.Paulausko teigimu, Jehovos liudytojų bendruomenėje nedraudžiama saikingai vartoti alkoholį.
Kaltinamasis neigė, kad buvo kilusi mintis pavogtus daiktus parduoti ir bičiuliui grąžinti skolą. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl nužudė du žmones.
Skundėsi sveikatos sutrikimu
E.Paulauskas prasitarė, kad anksčiau jam yra kilę minčių apie savižudybę, turėjo sveikatos problemų, todėl teko kreiptis į psichiatrus.
Teismo ekspertai jam nustatė mišrių asmenybės sutrikimų, bet nusprendė, kad ir tragedijos metu, ir dabar jis gali suprasti savo veiksmus ir už juos atsakyti.
Užkapojęs du žmones E.Paulauskas dar kelias dienas mėgavosi laisve, paskui apie tai papasakojo broliams iš Jehovos liudytojų. Su jais atėjo į policiją ir prisipažino.
Prieš tai jis tikino savo nuomojamo namo kieme surengęs vakarėlį, kepęs šašlykus: „Norėjau atsisveikinti su draugais, kurių ilgai nematysiu.“
Savo poelgį vertinu labai blogai, buvo galima daug ką pakeisti, reikėjo paklausyti brolių, kurie prašė neiti dirbti pas A.Mončį, nes žinojo, koks tai žmogus. Jo bijojo visas kaimas.“
