Sunkiai sergančią Jadvygą Kuprėnienę nurodė atvesdinti teismas. Ji į teismo posėdį atlydėta greitosios medicinos pagalbos medikų.
Ji su Ilja Vorobjovu kaltinama, kad sovietų okupacijos metais padėjo sovietų specialiajai tarnybai KGB parengti tuo metu nuo jų besislapsčiusių A.Ramanausko ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo planą.
Anksčiau kaltinamųjų bylos buvo išskirtos, nes bylos nagrinėjimo nepavykdavo pradėti dėl J.Kuprėnienės sveikatos būklės. Moteris ir šiame teismo posėdyje sunkiai kalbėjo, teigė, kad prastai jaučiasi.
Bylos vėl sujungtos nusprendus kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl genocido apibrėžimo išaiškinimo.
Kaltinamosios advokatas teismui pateikė prašymą ginamajai skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes moteris netiksliai atsakinėja į klausimus. Taip pat siūloma dar kartą atlikti medicinos ekspertizę.
Tam nepritarė nei prokurorė, nei nukentėjusioji. Nepalankiai tai įvertino ir pati kaltinamoji.
Taip pat pasiūlyta bylą vėl išskirti – pasitarusi teisėjų kolegija nusprendė atmesti prašymus ir pradėjo įrodymų tyrimą, perskaitytas kaltinamasis aktas.
Pasak jo, kaltinamieji sekė namą, kuriame slapstėsi A.Ramanauskas ir B.Mažeikaitė, perdavė informaciją, kada jie išėjo, nurodė jų judėjimo kryptį.
J.Kuprėnienė teigė negalinti papasakoti, kas įvyko prieš 50 metų.
„Nei aš užmušiau žmogų, nei aš ką, kodėl aš turiu pripažinti?“ – paklausta, ar pripažįsta kaltę atsakė moteris.
Moteris patvirtino, kad dirbo KGB, tačiau neprisiminė kito kaltinamojo. Nuspręsta perskaityti jos anksčiau duotus parodymus.
Pasak jų, moteris dirbo žvalge. Žaliakalnyje jai ir „dar vienam vaikinui“, kuris galėjo būti kitas kaltinamasis, reikėjo stebėti išeinančius žmones. Vėliau ji pati mačiusi, kaip buvo sulaikomas su dviračiu buvęs vyras, bet kas jam vėliau nutiko – nežinanti, nes buvo nuvesta.
Parodymuose moteris teigia besigailinti, kad tuo metu stebėjo A.Ramanauską–Vanagą ir kad dabar taip tikrai nepasielgtų.
„Aš tik žinojau, kad (žmogus - BNS) su dviračiu, ir viskas, o kad ten Ramanauskas... ir kitas žmogus ten galėjo būti“, – komentavo moteris.
I.Vorobjovas tvirtino dirbęs su dokumentais ir nieko bendra su partizanais neturėjęs. Jis atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į klausimus,teigė, kad paaiškinti galėtų dar mažiau nei kita kaltinamoji.
Nuspręsta perskaityti jo anksčiau duotus parodymus. Anot jų, I.Vorobjovas nieko nežinojo apie A.Ramanauską – apie jį sužinojęs tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Bylos nagrinėjimas tęsiamas po to, kai KT išaiškino, kad sovietų nusikaltimai tam tikromis sąlygomis gali būti prilyginami genocidui.
KT išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Po suėmimo A.Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus brutaliai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas 1957 metų rugsėjo 24-25 dienomis Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.
