S.Rachinšteino žmogus – prieš dešimtmetį toks titulas vadybininkui padėdavo derėtis dėl prekių kainos, o ekonominės policijos pareigūnai prieš apklausas pasitikslindavo: „Ką liepė sakyti tavo bosas?“
Tokios šešėlinio milijonieriaus verslo detalės ketvirtadienį paaiškėjo Vilniaus apygardos teismui (VAT) pagarsinus S.Rachinšteino žmogumi vadinto Gintaro Urbono parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
Į ligas nebekreipė dėmesio
Už bendradarbiavimą su teisėsauga bylos išvengęs vilnietis buvo apklaustas ir finansinių aferų bylą nagrinėjusiame Vilniaus apylinkės teisme. Tačiau tuomet jis jau aiškino, kad keistame statybų versle S.Rachinšteino vaidmuo buvo visai nesvarbus.
Paviešinti apklausų protokolus VAT teisėjų kolegija nusprendė nekreipdama dėmesio į teisiamųjų gudrybes susirgti prieš pat teismo posėdį. Šįkart ligoninėje atsidūrė viena teisiamų buhalterių Genė Petkuvienė.
Jos advokatas tikino iki posėdžio nespėjęs gauti medikų pažymos, tačiau iš gydytojų girdėjo, jog moteris bus gydoma apie dešimt dienų. Dėl ligų neįvyko trys iš eilės teismo posėdžiai, todėl kolegija nusprendė, kad „G.Petkuvienės teisės nebus pažeistos, nes apie posėdžio laiką ir vietą jai buvo pranešta“.
Nuomininkas tapo bendražygiu
Ikiteisminio tyrimo metu daugybę kartų apklaustas G.Urbonas pasakojo, kad su S.Rachinšteinu susipažino 2001 metais.
Tuo metu Vilniuje, Fabijoniškėse esančios parduotuvės „Jovarėlis“ patalpose, jis nuomojosi patalpas iš bendrovės „Serneta“.
Vilnietis jose buvo įkūręs interneto paslaugų saloną. Su patalpų šeimininku susipažinęs nuomininkas kurį laiką manė, kad bendrauja su Anatolijumi Matiažu, nes nuomos sutartis buvo pasirašyta jo vardu.
Vėliau iš aplinkinių jis sužinojo, kad tai S.Rachinšteinas.
Pasiimti pinigų už nuomą kas mėnesį atvykdavo S.Rachinšteino atstovu pristatantis Arturas Beliajevas. Kas mėnesį po 1200 litų mokėdavęs nuomininkas pats susiremontavo patalpas.
Remontavo senas parduotuves
Tai patiko S.Rachinšteinui, todėl po metų jis G.Urbonui pasiūlė darbą.
Interneto saloną uždaręs G.Urbonas tapo bendrovės „Vanteras“ vadybininku. Jam buvo paaiškinta, kad tai statybų bendrovė, o jam reikės surasti darbininkų ir pirkti statybines medžiagas.
Kai jis tapo vadybininku, bendrovei „Vanteras“ vadovavo A.Beliajevas, vėliau jo direktoriumi tapo Vaclovas Nevedomskis. Kuriai įmonei vadovavo S.Rachinšteinas, naujasis darbuotojas nežinojo, tik suprato, kad šis verslininkas viskuo rūpinasi pats.
S.Rachinšteinas pats nurodydavo, kiek statybininkų įdarbinti, o G.Urbonas jų ieškojo pagal skelbimus.
Buvo įdarbinta apie 20 vyrų. Jie Vilniuje remontavo patalpas, kurių dauguma buvo parduotuvės: Fabijoniškėse – „Jovarėlis“, Šeškinėje „Širvinta“, Karoliniškėse – „Saturnas“ ir „Vaivorykštė“.
Gaudavo griežtus nurodymus
Apie 1500 litų uždirbdavęs vadybininkas ir statybininkai atlyginimus gaudavo grynaisiais.
G.Urbono teigimu, pinigus tiesiai į statybvietę atveždavo pats S.Rachinšteinas.
Gavę atlyginimus, jie niekur nepasirašydavo. Kiek sumokėta darbininkams, G.Urbono teigimu, buvo surašyta paprastame sąsiuvinyje.
G.Urbonas turėdavo pasirūpinti ir statybinių medžiagų įsigijimu. S.Rachinšteinas jas liepdavo pirkti ten, kur pigiau, ir pats nurodydavo, kurios bendrovės vardu išrašyti sąskaitą.
Nors ant sąskaitų būdavo bendrovių direktorių A.Beliajevo ir V.Nevedomskio pavardės, G.Urbonas teigė, kad S.Rachinšteinas liepė pasirašyti už juos.
Tyrėjai nebuvo smalsūs
Dėl to jam teko aiškintis policijoje. Sulaukęs Vilniaus policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus kvietimo į apklausą G.Urbonas išsigando ir paskambino S.Rachinšteinui.
Jis liepė neiti į apklausą arba sakyti, kad nieko neprisimena. Svarbiausia – apie kiekvieną kvietimą į apklausą pranešti jam.
Nors G.Urbonas bijojo apklausų dėl parašų klastojimų, jos pasirodė ne tokios baisios. Į klausimus neatsakinėjusį vyrą vienas pareigūnas išsivedė į koridorių ir paklausė: „Ką liepė sakyti tavo bosas?“ „Tylėti“, – neslėpė vadybininkas.
Grįžęs pas tyrėją jis taip ir padarė. Daugiau dėl parašų klastojimo policija jo į apklausas nebekvietė.
Toje pačioje tarnyboje G.Urbonui ne kartą teko aiškintis dėl nelegalaus statybininkų darbo. Tačiau vadybininkui buvo nurodyta, kad už tai atsakingas V.Nevedomskis – bendrovės direktoriumi tapęs girtuoklis. Dėl nelegalaus įdarbinimo G.Urbonas niekada taip ir nebuvo nubaustas.
Liko skolingi už prekes
Kad G.Urbonas – S.Rachinšteino žmogus, žinojo ir statybinių prekių pardavėjai.
Prekybos centruose bendrovėms „Vanteras“ ir „Serneta“ taikomos nuolaidos galiojo ir kitoms S.Rachinšteino įmonėms. Medžiagoms pirkti S.Rachinšteinas jam kas mėnesį duodavo po 2–4 tūkstančius litų.
G.Urbonas tvirtino, jog per porą metų statybų reikalams tvarkyti iš S.Rachinšteino gavo apie milijoną litų.
„Už prekes kartais atsiskaitydavau grynaisiais, bet dažniausiai S.Rachinšteinas už jas sumokėdavo pavedimu“, – nurodė G.Urbonas. Tik vėliau vadybininkas sužinojo, kad su pardavėjais nebuvo visiškai atsiskaityta.
Jam pradėjo skambinti pinigų už prekes nesulaukiantys parduotuvių atstovai. G.Urbonas visiems nurodydavo S.Rachinšteino telefono numerį ir siūlydavo tartis su juo.
Per apklausas jis nurodė, kad skolos statybinių medžiagų ir įrankių pardavėjams siekė nuo 2 iki 11 tūkstančių litų.
Darbų vis mažėjo, skolos augo, todėl S.Rachinšteinas nustojo mokėti pinigus G.Urbonui. Jų keliai išsiskyrė 2004 metų pabaigoje.
Svečią išmetė apsaugininkai
Tuomet bendrovei „Vanteras“ buvo iškelta bankroto byla. Jos bankroto administratoriumi tapo dabar jau miręs Kazimieras Romualdas Striūna. Jo parodymai taip pat buvo pagarsinti VAT.
Bankroto reikalų ėmęsis administratorius nuvyko į L.Giros gatvėje esančią parduotuvę „Jovarėlis“. Toks adresas buvo nurodytas „Vantero“ dokumentuose.
Administratoriui darbuotojai atsakė, kad tokios bendrovės čia nėra. Atėjęs antrą kartą, jis paprašė iškviesti bendrovės „Sparteka“ vadovą, ši įmonė buvo registruota tame pačiame pastate.
Po šio prašymo prie administratoriaus priėjo du stambaus sudėjimo vyrai. K.R.Striūnai jie liepė kuo greičiau dingti ir nieko ten neieškoti. Kad svečiui nekiltų daugiau klausimų, vyrai jį išstūmė lauk. Bankroto administratorius kreipėsi į antstolius, vėliau – į policiją, bet visų atsakymas buvo toks pat: „Šiuo adresu nieko nerasta.“
Siekė greito bankroto
Daugiau K.R.Striūnai nieko ieškoti nebereikėjo. Jam paskambino Sergejumi prisistatęs vyras ir pakvietė susitikti. Milijonierius susitikimui pasirinko itin kuklią vietą – prie stoties įsikūrusį greitojo maisto restoraną „McDonald’s“.
Jis iš karto paklausė, ko reikia, kad bendrovės „Vanteras“ bankroto procedūra būtų kuo greitesnė ir paprastesnė. Administratoriui prakalbus apie dokumentus, pašnekovas paklausė: „10 tūkstančių litų užteks?“
K.R.Striūna atsakė, jog kuo daugiau pinigų atsidurs „Vantero“ sąskaitoje, tuo bus geriau. Jokių savo pareigų nenurodęs verslininkas tokį pokalbį baigė greitai pareiškęs, kad dokumentai bus pristatyti.
K.R.Striūna vėliau S.Rachinšteiną atpažino iš policijoje jam pateiktų nuotraukų.
