Po nuosprendžio dingo kaip į vandenį
Pirmadienį su antrankiais atvesdintas į Klaipėdos apygardos teismą, kur buvo teisiamas ir anksčiau, 57 metų V.Miežetis daugiau atgailavo, nei aiškino, ką veikė, kur slapstėsi įsiteisėjus nuosprendžiui. Prisipažinęs, kad nusižengė įstatymams, vyras prašė įvertinus jo sveikatos būklę ir amžių skirti švelnesnę bausmę už tyčinį vengimą atlikti pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę.
Buvęs Klaipėdos apygardos prokuratūros vairuotojas V.Miežetis pradingo kaip į vandenį išklausęs nuosprendį už sukčiavimą. Paskelbus paiešką, bėglio ieškota beveik ketverius metus – manyta, kad jis slapstosi užsienyje. Nuteistasis sulaikytas Klaipėdos centre gegužės 27-ąją ir patupdytas į areštinę. Pareigūnai jau lipo jam ant kulnų.
V.Miežetis buvo pasikeitęs išvaizdą: užsiaugino barzdą, vaikščiojo užsimaukšlinęs sportinę kepuraitę, nešiojo tamsius akinius. Bėglys nenustebo, kai pareigūnai jam uždėjo antrankius – iškart suglebo, nebandė priešintis ir bėgti.
„Žinojau, kad anksčiau ar vėliau prieisiu liepto galą. Neateini į policijos komisariatą vieną savaitę, o kitą – dar sunkiau. Paskui nusprendžiau pasikliauti likimu – kada suras, tada ir sėsiu. Buvo apėmęs beviltiškumo jausmas, gyvenau tik šia diena, dabar net nežinau, ką tada veikiau“, – teisme kalbėjo V.Miežetis.
Už sukčiavimą dideliu mastu nuteistas kalėti, bet teismo salėje nesuimtas klaipėdietis buvo pasirašęs pasižadėjimą niekur neišvykti, nuolat registruotis policijos įstaigoje, kol nuosprendis įsigalios.
V.Miežečiui už vengimą atlikti teismo skirtą bausmę prokuratūra dabar reikalauja pridėti dar metus nelaisvės.
Pasiryžo gyventi kaip Robinzonas Kruzas
Paglaustas, ką veikė po nuosprendžio pasipustęs padus, V.Miežetis aiškino iš nevilties sumanęs pasirinkti atsiskyrėlišką gyvenimo būdą. Pusmetį praleido prie Kuršių marių – ten išskleidęs palapinę gaudė žuvis ir jas pardavinėjo. Kitaip tariant, besislapstydamas nuo policijos užsiėmė neteisėta veikla – brakonieriavo ir vertėsi prekyba be leidimo. Žiemos šalčių prispirtas atsiskyrėlis glausdavosi kokių nors sodų nameliuose.
„Apie mano gyvenamąją vietą nežinojo net artimiausi giminaičiai“, – ryšių su šeimos nariais purtėsi V.Miežetis. Tokiomis jo kalbomis galima ir suabejoti – po ketverių po atviru dangumi praleistų metų padidėjęs vyro pilvukas akivaizdžiai rodo, kad būta ir geresnių dienų.
Dar palyginti švelniai nubaustas už sukčiavimą V.Miežetis mėgino sugraudinti teismą kalbomis apie jį nuolat kankinusią baimę, kuri privertė ieškoti saugesnio prieglobsčio natūralioje gamtoje: „Bijojau atsidurti bendrojo režimo pataisos namuose, nes girdėjau, kad kaliniai netoleruoja tokių kaip aš, teisėsaugos įstaigose dirbusių nuteistųjų.“
Neaišku, ko dabar taip dreba V.Miežetis, tik vežiojęs prokurorus tarnybiniu automobiliu? Prie ikiteisminio tyrimo procesų tokių kaip jis niekas neprileisdavo. Nebent pats netyčia ką nors nugirsdavo iš tuomečio Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovo Igno Lauciaus ar kitų teisėsaugininkų.
V.Miežetis nuteistas kalėti už tai, kad įžūliai mulkino žmonės, tarp kurių buvo ir nemažai prokuratūros darbuotojų. Patikėję vairuotojo plepalais apie jo sukamą pelningą verslą, net teisėsaugininkai jam dosniai skolino pinigų, suvilioti pažadų, kad už paskolas esą bus mokamos 5 proc. mėnesio palūkanos.
Nuvilti kreditoriai vėliau aiškino, jog niekada nebūtų patikėję savo santaupų V.Miežečiui, jeigu jis tuomet nebūtų dirbęs prokuratūroje. Daugiau kaip du dešimtmečius prokurorus vežiojusiam vyrui priteista civilinių ieškinių suma viršijo 200 tūkst. litų.
Nusprendžiu nepatenkintas V.Miežetis jį apskundė aukštesnei teismo instancijai, tačiau jo apeliacinis skundas atmestas.
Apmulkino ir prokuratūros vadovo šeimą
Įklimpęs į skolas V.Miežetis slapstydavosi, neatsiliepdavo telefonu, darbovietėje prokurorų nutvertas už skvernų ir toliau pūtė miglą į akis, prašydavo paskolinti daugiau pinigų. Ne tik lėšų, bet kantrybės netekę kreditoriai iš pradžių jį apskundė I.Lauciui, o vėliau kreipėsi ir į teismą.
„Supratau, kad jokio turto jis neturi – vienomis paskolomis dangstė kitas, melavo visiems į akis“, – kalbėjo bene labiausiai nuo V.Miežečio nukentėjęs prokuroras Saulius Galminas, iš kurio aferistas išviliojo daugiau kaip 65 tūkst. litų.
Bylos medžiagoje užfiksuoti dar vieno nukentėjusiojo jau mirusio Klaipėdos apylinkės prokuratūros vadovo Stanislovo Stulpino parodymai: „V.Miežetis garsėjo kaip patikimas vairuotojas. Nemaniau, kad jis šitaip suįžūlės ir ims vedžioti už nosies net tuos žmones, su kuriais po vienu stogu dirbo daugelį metų.“
V.Miežetis nuvylė ir velionio prokuroro žmoną Janina Stulpinienę. Paskolinusi jam 26 tūkst. litų moteris teisme neslėpė nuoskaudos ir apmaudo: „Jis – tikras sukčius. Prašydamas pinigų kalbėjo taip įtikinamai, žadėjo po kelių savaičių grąžinti skolą. Patikėjusi jo kalbomis, namuose net kavos buvau jam išvirusi.“
Susigundę palūkanomis prarado pinigus
Stulpinų šeimos nuostoliai siekia 46 tūkst. litų. Panašios pinigų sumos netekęs palangiškis Antanas Žutautas pasakojo, kad vienu metu buvo suabejojęs V.Miežečio padorumu, tačiau jis nuramino kreditorių: „Negi manai, kad dirbdamas prokuratūroje galėčiau apgaudinėti žmones?“
Prokurorė Rasa Morenienė iš V.Miežečio neatgavo 15 tūkst. litų. Žirgų sportu užsiimanti moteris skolino pinigus prokuratūros vairuotojui įtikinta, kad verslininką vaidinęs aferistas jai neva parūpins specialų automobilį eržilui vežioti.
„Kai ėmė rinktis visi kreditoriai, pamačiau ir daugiau nuo V.Miežečio aferų nukentėjusių bendradarbių. Apie juos nieko nežinojau“, – teisme nuoskaudą liejo R.Morenienė. Klaipėdos prokuratūroje susitelkė apgautų kreditorių grupė.
Viliodamas žmones riebiomis palūkanomis V.Miežetis tikino, jog kažkokie kazachai iš jo esą nupirksiantys didelį kiekį naudotų automobilių, tačiau sandoriui stinga apyvartos lėšų. Grąžinęs dalį skolų, iš tų pačių kreditorių pasiskolindavo daugiau pinigų, o po to slapstydavosi.
Automobilių prekyba – prokuratūros kieme?
Įsiplieskus skandalui, įtarinėta, kad V.Miežetis buvo toks drąsus tik todėl, kad į jo tinklus neva buvo įpainiotas ir tuometis Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovas I.Laucius. Tačiau šis tvirtino sukčiui pinigų neskolinęs.
V.Miežečiu pasitikėjo ir kai kurie organizuoto nusikalstamumo bei korupcijos bylų tyrėjai, nors jiems vadovaujantis prokuroras Jevgenijus Michailovskis pavaldiniams buvo pataręs nežarstyti pinigų vėjais.
Pastebėta kad automobilius su tranzitiniais numeriais V.Miežetis išrikiuodavo ankštame prokuratūros kieme – ten jų apžiūrėti atvykdavo pirkėjai. Priversti savo mašinas statyti gatvėje prokurorai, ypač tie, kurie vairuotojui nebuvo paskolinę pinigų, pykdavo, kad vadovybė pro pirštus žiūri į teisėsaugos įstaigos kieme išsikerojusį privatų verslą.
Tokia padėtimi tuomet, regis, buvo nepatenkintas ir S.Stulpinas: „Kartą buvau perspėjęs I.Laucių, kad prie pat prokuratūros langų išdygo naudotų automobilių turgelis, bet jokios reakcijos nesulaukiau.“
Nesiekė nuskurdinti bendradarbių
Teisme V.Miežetis purtėsi kaltinimų: „Graudžios nukentėjusiųjų kalbos – pusė melo. Koks sukčius, sumanęs glemžtis svetimus pinigus, imtų taip kaip aš pasirašinėti paskolų gavimo raštelius, dalyti vekselius kreditoriams?“
Nuteistasis stebėjosi, kad prieš jį liudiję prokurorai teisme kažkodėl neprisiminė gerų palūkanų, kurias gaudavo. Paklaustas, ar tarp kreditorių, be V.Stulpino, buvo daugiau vadovų, vyras susigūžė: „Nieko nekomentuosiu.“
V.Miežetis įklimpo po to, kai atvykėliai iš Vidurinės Azijos šalių, pasak jo, Lietuvoje nustojo pirkti naudotus automobilius. Vyras aiškino, jog didžiausios bėdos prasidėjo tuomet, kai iš jo pavogė rankinę su pinigais.
„Skolų slegiamas iš nevilties net bandžiau žudytis. Visko gyvenime pasitaiko, aš nieko neapgaudinėjau“, – savo ir kreditorių nuostolius kaip bendro verslo riziką vertino V.Miežetis.
Dėl aferų – nemalonumai ir vadovybei
V.Miežečio aferoms išplaukius į dienos šviesą, Klaipėdos prokuratūros vadovai neišvengė nemalonumų. Generalinės prokuratūros komisija aiškinosi, ar galėjo taip būti, kad vairuotojas darbo metu prokuratūros kieme visų akivaizdoje lyg niekur nieko prekiavo mašinomis, o tarnybiniam transportui skirtą garažą naudojo kaip pardavimo aikštelę.
Komisija konstatavo, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Ūkio skyriaus, kuriame dirbo V.Miežetis, veikla visiškai nereglamentuota, o ilgamečiam vadovui I.Lauciui netgi siūlyta skirti tarnybinę nuobaudą.
Tačiau I.Laucius apskundė tokias komisijos išvadas – pateikė 16 įvairių įsakymų dėl šio padalinio darbuotojų veiklos. Tuometis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas toliau šio konflikto neeskalavo.
Klaipėdos prokuratūrai buvo nurodyta parengti ir patvirtinti Ūkio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašus.
