Pirmąją 2015-ųjų dieną Akvilė vėl skubėjo į sostinės Lazdynų rajone esančią Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
Reanimacijoje ji kaip ir kasdien laikė vyro ranką, ją glostė, kalbėjo stiprybės teikiančius žodžius. Nors medikai daug vilčių neteikia, Akvilė tiki, kad už gyvybę kovojantis Tomas išsikapstys.
„Tai labai trapus pacientas“, – sausio 1-ąją medikai pasakė 43 metų A.Dobrovolskei.
Po kelių sudėtingų operacijų 48 metų kompozitoriaus, vadinamo žmogumi-orkestru, būklė tapo stabili, tačiau išliko sunki.
Jis patyrė labai sunkias traumas – sužalotos galvos smegenys, kraujagyslė, akis. Sužalojimai liudija, kad užpuolikų ketinimai galėjo būti patys žiauriausi – jie siekė Tomą užmušti.
Akvilei sunku suvokti, kaip iš normalių šeimų kilę jaunuoliai, mušę jos vyrą, užėjusį į naktinį barą išlenkti bokalo alaus, galėjo būti tokie žiaurūs. Jie talžė jį net gulintį.
O gal jaunuoliai buvo apkvaitę nuo narkotikų? Bet tai vargu ar paaiškės, nes jie buvo sulaikyti ne įvykio vietoje, o vėliau.
Išėjo pavedžioti šuns
Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, A.Dobrovolskė norėjo pabaigti suknelę, kurią ketino dovanoti savo mamai per Kalėdas.
Prieš dvejus metus žemiškesnę buhalterės profesiją iškeitusi į megztų drabužių kūrėjos amatą, vilnietė jautėsi kaip ant sparnų.
Nors artėjo šventės, ji neatidėjo darbų ateičiai. Akvilė atrado savo pašaukimą, todėl dirba neskaičiuodama valandų.
Anksčiau po darbo dienos, kai buvo buhalterė, moteris jausdavosi išsunkta, o užsiėmusi drabužių modeliavimu ir mezgimu ji ir dirbdama naktimis jaučiasi laiminga.
Klientai giria Akvilės sukurtas originalaus dizaino sukneles, megztinius, kepures. Menininkei tai – didžiulė paskata.
Tą vakarą ji taip pat norėjo pabaigti savo mezginį. T.Dobrovolskis, dieną apmokėjęs sąskaitas už komunalines paslaugas ir sutvarkęs kitus buitinius reikalus, laukė, kol žmona baigs darbą.
Jis tuo metu nutarė pavedžioti šunį, kad kitą dieną nereikėtų anksti keltis.
Akvilė suabejojo tokiu sprendimu, tačiau vyro nestabdė. Po valandos ji pabaigė mezginį ir paskambino Tomui. Jis neatsiliepė. Moteris jautėsi pavargusi ir nuėjo miegoti.
Ieškoti vyro – į barą
Gruodžio 24-ąją pabudusi 8 valandą ryto Akvilė sunerimo. Kur Tomas? Ir šuns nebuvo. Ji paskambino vyrui, bet telefonas buvo išjungtas.
Kompozitoriaus žmona skubiai apsirengė ir išėjo jo ieškoti. Vilnietė pasuko į netoli jų namų esančią užeigą-barą „Vingrių 17“.
Vyras jai buvo prasitaręs, kad kartais ten užsuka išgerti alaus.
T.Dobrovolskis spaudoje buvo skaitęs, kad tame bare skustagalviai ne kartą užpuolė užsieniečius, bet manė, jog jam, lietuviui, tai negresia.
Po ligoninės – į apklausą
Užėjusi į visą naktį dirbantį barą Akvilė ten sutiko barmeną ir kriminalistus.
„Mes dabar nedirbame“, – pasakė barmenas.
„Man nieko nereikia, tik pasakykite, ar čia buvo atėjęs vyras su šunimi?“ – paklausė ji.
„Kas jūs tokia? – iškart paklausė kriminalistai.
Moteris prisistatė ir išgirdo apie naktį ten įvykusias muštynes, per kurias nukentėjo ir jos vyras.
„Ar dar gyvas?“ – vos įstengė paklausti Akvilė.
Išgirdusi abejojančiu balsu ištartą „na... gyvas“, ji suprato, kad sutuoktinio gyvybė pakibusi ant plauko.
Kriminalistai Akvilę nuvežė į ligoninę atpažinti sužeistojo, po to – į policijos komisariatą apklausti. Bet ką ji galėjo papasakoti apie tą naktį? Nebent tik tai, kad jos vyras yra taikaus būdo, išgėręs netampa agresyvus.
Iš kompozitoriaus sklindančios gerosios energijos kupina ir jo sukurta muzika. Ne veltui klausytojai noriai lankosi jo rengiamose šviesos ir garsų terapijos sesijose.
„Klausau ir medituoju. Tai – neužteršto proto muzika“, – taip apie T.Dobrovolskio kūrybą kalbėjo filosofas Leonidas Donskis.
Tai kas gi nutiko tą naktį ir kodėl būrys jaunuolių užpuolė su šunimi į barą užsukusį taikaus būdo, jokios agresijos neskleidžiantį kompozitorių?
Užsuka pratęsti linksmybių
Prasta reputacija garsėjantis sostinės baras Vingrių gatvėje – netoli stoties ir senamiesčio. „Psichbariu“ vadinama užeiga veikia visą naktį, todėl traukia įvairaus plauko lankytojus. Prieš kelerius metus ji buvo įtraukta į vietų, kuriose nepatariama lankytis užsieniečiams, sąrašą.
Šalia esančioje tailandietiško maisto kavinėje šeimininkaujantis Artūras baro „Vingrių 17“ nepeikė. Jo lankytojai duoda ir jam užsidirbti – išalkę užsuka užkąsti. Tarp jų būna ir užsieniečių – jiems tokios paprastai įrengtos užeigos atrodo egzotiškai.
O vilniečiai čia dažniausiai ateina iš kitų vietų – restoranų, naktinių klubų – pratęsti linksmybių.
Dažną naktį Artūras girdi, kaip už sienos esančiame bare po vidurnakčio balsai tampa vis garsesni. Būna, kad į kiemą išėję klientai susistumdo.
Užpuolikai – už grotų
Kaip Kūčių išvakarėse buvo sumuštas T.Dobrovolskis, Artūras nematė. Kalbama, kad viskas prasidėjo, kai kažkas prie baro, galbūt šalia kompozitoriaus stovintis vyriškis, paklausė: „Kam čia patinka Putinas?“
Gerai šio baro publiką pažįstantis Artūras mano, kad pirmieji muštis pradėjo jaunuoliai, atėję į barą būriu: „Tie du sumušti vyrai juk ne savižudžiai, kad dviese būtų pradėję konfliktą su didele grupuote.“
T.Dobrovolskį jaunuoliai daužė net ir tada, kai jis parkrito.
Kažkas iš užpuolikų turbūt turėjo aštrų daiktą, kuriuo kompozitoriui buvo sužalota galvos kraujagyslė ir akis.
Kitas vyras, kurį jaunuoliai taip pat sumušė, nukentėjo mažiau. Kai greitosios pagalbos medikai išvežė Tomą į ligoninę, antras nukentėjęs vyriškis paėmė kompozitoriaus šunį ir su juo patraukė namo. Medikų pagalbos jam prireikė kitą dieną. Tačiau vyriškis mažai ką prisimena – galbūt todėl, kad buvo įkaušęs.
Gruodžio 24-osios rytą policijos pareigūnai sulaikė šešis muštynėse dalyvavusius jaunuolius. Visi jie – iš normalių šeimų, dirba ir mokosi.
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Liutauras Rudzevičius „Lietuvos rytui“ teigė, kad visi sulaikytieji buvo suimti, tik skirtingam terminui – nuo 10 dienų iki 2 mėnesių. Jiems pareikšti įtarimai dėl sunkaus kūno sužalojimo.
Pavadėlis buvo kruvinas
Kai Naujųjų metų išvakarėse paspaudžiau skambutį prie kompozitoriaus buto durų, pasigirdo skardus lojimas. Pro duris atidariusią A.Dobrovolskę prasispraudė juoda kaip anglis Maljorkos aviganė Aza ir puolė tyrinėti, kas čia užsuko.
„Jei bijote, aš ją uždarysiu į kitą kambarį“, – pasiūlė šeimininkė.
Devynerių metų Aza, nors ir įspūdingo dydžio, neatrodė pavojinga. Jau po kelių minučių ji padėjo galvą man ant kelių ir gailiai suinkštė.
Prieš ketverius metus iš gyvūnų prieglaudos paimta kalė, gyvendama meilės kupinuose namuose šalia ramių šeimininkų, ir pati tokia tapo. Vienintelis ją erzinantis namų gyventojas – ant drabužių džiovyklės tupinti katė.
„Aza nusiminusi, gal kalta jaučiasi? Ji juk viską matė. Kai ją atgavau, pavadėlis buvo visas kruvinas“, – paaiškino Akvilė.
Vos tik suskambo šeimininkės telefonas, kalė šoko prie jos. Atrodė, kad augintinė taip pat laukia žinių iš ligoninės arba tikisi išgirsti šeimininko balsą.
Rūpėjo dvasiniai dalykai
– Kasdien lankote savo vyrą reanimacijoje. Ar yra kokių nors pagerėjimo ženklų? – paklausiau A.Dobrovolskės.
– Prieš kelias dienas jis spustelėjo mano ranką. O kartą mano sesuo, su kuria kartu nuėjau į ligoninę, monitoriuje pamatė, kad Tomo pulsas padažnėjo. Turbūt pajuto mane.
Aš manau, kad jis mane jaučia, todėl su juo kalbuosi, meldžiuosi. Kasdien ten praleidžiu po valandą. Medikai sako, kad nėra prasmės ilgiau būti, tik jiems trukdyčiau. Aš medikais pasitikiu. Jie ką galėjo, tą padarė. Dabar viskas Dievo valioje ir Tomo stiprybėje.
Kai gydytojai leis, duosime jam klausytis muzikos. Bet kol kas jo smegenyse siaučia audra. Tegul ji nurimsta.
– Jūsų vyras tame bare lankėsi ir anksčiau. Jis žinojo, kad ta vieta gali būti pavojinga?
– Tomas – labai gero būdo. Kiti išgėrę tampa agresyvūs, o Tomas atvirkščiai – dar meilesnis. Per dešimt santuokos metų nesu mačiusi jo agresyvaus – nei blaivaus, nei išgėrusio.
O jeigu iš kito žmogaus sklisdavo agresija, Tomas į ją neatsakydavo. Nors savo nuomonės jis nebijodavo pasakyti.
Tik kartą į namus grįžo nubrozdintu skruostu. Paaiškino, kad įvyko muštynės, o jis mušeikas norėjo išskirti, tad kliuvo ir jam.
– Ar savo politines pažiūras jis kitiems dėstydavo?
– Tikrai ne, jam labiau rūpi ne politika, o dvasiniai dalykai. Nors mes abu esame už Ukrainą, garsiai apie tai nešaukiame.
Kartą Tomas juokais paklausė, ar norėčiau, kad jis taptų politiku. Atsakiau, kad to neleisčiau.
Taigi politika jam nebuvo skaudi tema. Jis mieliau žmonėms rengdavo terapines garsų ir kvapų sesijas. Po to klausytojai jam skambindavo, dėkodavo, prašydavo tolesnės pagalbos.
Tačiau jis nėra nuo žemės atitrūkęs menininkas. Kai jo močiutę ištiko insultas, Tomas ją kasdien lankė ligoninėje. Ir jei kam nors iš draugų ar pažįstamų reikia pagalbos, jis visada atsiliepia į prašymą.
Vieni jo prašo patarti, kaip kurti muziką, kiti – kaip atsigauti ar tobulėti dvasiškai.
– Ar jūsų vyrą užpuolę jaunuoliai jums skambino, atsiprašė?
– Ne. Aš negaliu suvokti tokio žiaurumo. Žmogus negali būti toks žiaurus. Tačiau dabar apie juos negalvoju. Noriu vienintelio – kad Tomas atsigautų iš komos.
Labai padeda artimųjų ir man visai nepažįstamų žmonių parama. Štai vienas vyras atnešė maldų knygelę.
Tomas kūrė įvairius projektus, todėl turi daug pažįstamų.
Po tragedijos – nauja meilė
– Jūsų vyrą sužalojo prieš pat žiemos šventes ir jo gimtadienį, kuris yra gruodžio 28-ąją. Kaip ketinote švęsti?
– Su visa šeima apsilankėme kavinėje, pasikalbėjome apie švenčių planus. Ketinome švęsti ramiai, namuose. Turguje užsisakyti antį ir išsikepti per Kalėdas. O dėl Tomo gimtadienio ketinome nuspręsti vėliau, galbūt irgi būtume šventę namuose.
– Ar Tomas jums geras vyras?
– Jis nuostabus. Aš su juo laimingiausia pasaulyje. Mes susituokę jau dešimt metų, prieš tai dvejus draugavome.
– Jūsų vyrą Tomą ištikusi nelaimė – ne pirmas jums likimo siųstas skaudus išbandymas?
– Taip, mano pirmasis vyras Vytautas Dabkus, sūnaus Jorio tėvas, žuvo avarijoje. Jo vairuojamas automobilis prieš keturiolika metų sostinės Lazdynų rajone, netoli ligoninės, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į požeminės pėsčiųjų perėjos sieną.
Tragedija įvyko 2001 metų vasario 14-ąją. Po mėnesio, kovo 13-ąją, aš pagimdžiau sūnų. Jis savo tėvo nėra matęs. Tada man artimieji labai padėjo, bet išgyventi vienai su sūnumi nebuvo lengva.
– Gimdyti vykote vilkėdama juodus gedulo drabužius?
– Galbūt. Jau nemažai laiko praėjo, nebeatsimenu.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado Tomas?
– Praėjus metams po tos nelaimės viename gimtadienyje susipažinau su Tomu. Jis – mano pirmojo vyro brolio draugas.
– Ar Tomas jūsų sūnumi rūpinasi kaip ir savo dukra, kurios susilaukėte prieš devynerius metus?
– Kai su Tomu susipažinau, Joriui buvo metai. Jis augo šalia Tomo. Pastaruoju metu su Joriu jie kartu dirbdavo įvairius darbus, kuriems reikia fizinių jėgų. Ir sodyboje kartu tvarkėsi, ir namuose.
Tomas džiaugėsi, kad Joris jau labai suvyriškėjęs.
Pečius slegia ir paskolos
– Tomas – jūsų šeimos maitintojas? Ar jums sunku be jo?
– Taip, jis vienareikšmiškai yra šeimos maitintojas. Iki nelaimės viskas buvo ant jo pečių.
Tomo vardu yra paimtos paskolos butui ir sodybai įsigyti.
Nežinau, kaip reikės gyventi. Vaikai – dar nepilnamečiai. Dabar aš už viską tapau atsakinga – neįsivaizduoju, kaip gyvensiu toliau.
– Nelaimė viską pakeitė?
– Taip. Su Tomu turėjome daug kūrybinių planų. Jis per abi Kalėdų dienas turėjo groti koncertuose. Aš norėjau po Naujųjų metų plėsti savo veiklą. Norėjome ir Paryžių aplankyti.
– Ant stalo matau loterijos bilietus.
– Mes – iš tų, kurie yra verti geresnio gyvenimo, – pirmą kartą per visą pokalbį šyptelėjo Akvilė.
– O koks tai gyvenimas?
– Be skolų. Bet dabar, žinoma, svarbiausia, kad Tomas pasveiktų. Kad vėl visa šeima būtume kartu.
Muziko ir išradėjo užmojai – platūs
* Kompozitorius, perkusininkas T.Dobrovolskis (nuotr.) yra išradęs originalų, pasaulyje analogų neturintį varinį mušamąjį instrumentą – varinį gaublį. Jam sukūrė specialią grojimo techniką, skiemenuotę ir muzikinį raštą.
* Muzikantas yra dalyvavęs džiazo, šokio, teatro, televizijos ir kino projektuose.
* Pastaraisiais metais jo muzika dažnai skambėjo ir užsienyje – Danijoje, Švedijoje, Izraelyje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse.
* Jis yra sukūręs žmogiškųjų gebėjimų ir kūrybiškumo ugdymo programą. Rengia kūrybines sesijas verslo įmonėms, vaikų grupėms, neįgaliesiems.
* T.Dobrovolskio puikiai improvizuoti išmokyta vaikų grupė „Terra Bella“ dalyvavo televizijos laidose „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, „2 minutės šlovės“, Gatvės muzikos dienoje Vilniuje, taip pat festivaliuose užsienyje.
* Mokytojas vaikus moko groti perkusiniais instrumentais, akustiniais ir elektroniniais būgnais. Jo pamokos žaismingos, išradingos ir linksmos.
* Ir paaugliai noriai lanko energingo, idėjų kupino mokytojo pamokas: „Juk tai šimtą kartų geriau nei popsas.“
* Populiarios yra ir T.Dobrovolskio visoje Lietuvoje rengiamos kvapų ir garsų sesijos. Tai kelionės į save ir savo vidinį pasaulį. Jos gydo žmogaus sielą, padeda atsipalaiduoti, džiaugtis.
* 2014 metais T.Dobrovolskis po kelerius metus trukusių mokslų tapo reiki meistru mokytoju. Reiki – tai sena gydymo metodika, taip pat gyvenimo ir harmonijos su visu pasauliu praktika.
* Taip pat jis yra Lietuvos džiazo federacijos vienas įkūrėjų bei Muzikos terapijos asociacijos narys.
