Kaltinimai dėl šnipinėjimo pateikti Romualdui Lipskiui. Bylos duomenimis, dirbdamas įmonėje „Oro navigacija“ ir vykdydamas Baltarusijos žvalgybos užduotis savo darbo vietoje 2012 metų spalį nufotografavo penkiuose segtuvuose esančius objektus su techniniais duomenimis apie bendrovės statomus objektus, Vilniaus oro uosto apšvietimo projektus.
Netoli Vilniaus oro uosto esančiame prekybos centre R.Lipskis tą pačią dieną susitiko su Baltarusijos KGB agentu Sergejumi Kurulenka ir jam perdavė skaitmeninio fotoaparato kortelę. Netoli Vilniaus oro uosto esančiame prekybos centre R.Lipskis tą pačią dieną susitiko su Baltarusijos KGB agentu Sergejumi Kurulenka ir jam perdavė skaitmeninio fotoaparato kortelę.
Baltarusijos specialiųjų tarnybų atstovą S.Kurulenką pažinojo ir Trakų turizmo asociacijos vadybininkė Violeta Karpičienė. Ši įstaiga dažniausiai bendraudavo su klientais iš Baltarusijos ir Lenkijos.
2012 metais jie susispažino Trakuose esančiame pramogų parke „Trasalis“. Moteris baltarusį ne kartą buvo mačiusi turizmo parodose, todėl manė, jog jis taip pat dirba šioje srityje, tačiau jis vengdavo atsakymo, kuo užsiima Lietuvoje.
V.Karpičienė žinojo tik baltarusio vardą, su juo susitikdavo papietauti ar išgerti kavos. Liudytojos teigimu, jie pasikalbėdavo bendromis temomis – apie gyvenimą Vilniuje, apie šeimą. Jis kartais paklausinėdavo ir apie turizmą, teigė, kad padeda draugei, kuri įkūrė kelionių agentūrą.
Jai yra tekę lankytis ir bute, kurį baltarusis nuomojosi Vilniuje. Kartą baltarusis užsiminė, jog baigiasi jo leidimas gyventi Lietuvoje, bet turizmo specialistė atsakė, jog jam niekuo padėti negali.
Po pietų teisme apklausta kaltinamojo žmona Galiną Lipskaja teigė nepažinojusi baltarusio S.Kurulenkos.
Ji taip pat daugiau nei 20 metų dirbo valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“. Nors žmona darbą pradėdavo 5 valandą ryto, o R.Lipskio darbo diena prasidėdavo 7 val. 30 minučių, pastaraisiais metais R.Lipskis ją kas rytą atveždavo į darbą
R.Lipskis teigė, jog tuo metu gyveno soduose, maždaug už 25 kilometrų nuo oro uosto, kur įsikūrusi „oro navigacija“, todėl namo grįžti neapsimokėdavo. Jis teigė iki darbo pradžios savo kabinete skaitydavęs interneto naujienas. Toks sutuoktinio paslaugumas žmoną kiek stebino. „Jis net jaunystėje manęs nevežiojo, o dabar ėmė rūpintis mano saugumu“, – pasakojo moteris.
Prieš porą dešimtmečių sutuoktiniai kartą buvo išsiskyrę, bet po pusantrų metų vėl susituokė. G.Lipskaja paaiškino, jog skyrybos buvo tik formalumas, kad šeima gautų butą neįgaliai motinai. Teisme paaiškėjo, jog sovietų laikais moteris aštuonis mėnesius dirbo valstybiniame saugumo komitete (KGB) telefono operatore. Moteris teigė apie nelegalią vyro veiklą net nenutuokusi. Namuose jis nepasakojo apie jokias problemas, tačiau pastaraisiais metais pradėjo daugiau gerti ir rūkyti. Jo nebedžiugino net į svečius atvažiavę vaikai.
Moteriai buvo kilę įtarimų, kad jos vyras susirgo, jis tapo niūrus ir nekalbus, tačiau sveikatos problemas neigė.
Žinia apie jam pareikštus įtarimus moterį pribloškė. „Tai buvo lyg griaustinis iš giedro dangaus“, – kalbėjo G.Lipskaja.
Apie tėvo ryšius su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis teigė nieko nežinoję ir jo sūnūs Henrikas ir Markas Lipskiai. Maskvoje dirbęs ir dažnai keliaujantis H.Lipskis su tėvu susitikdavo kartą per kelis mėnesius.
Kai buvo sulaikytas tėvas, abu sūnūs buvo Maskvoje. „Tai buvo neįtikėtina. Iš pradžių manėme, kad čia kažkokia klaida“, – prisiminė M.Lipskis.
