„Važiuojame į departamentą. Nežinau, į kokį. Gyventi darosi
nebeįmanoma“, – pakeliui į Vilnių telefonu žurnalistams guodėsi
Jevdokija.
Ji su dukra, marčia bei dviem mažamečiais anūkais kreipėsi pagalbos į
Policijos departamentą.
„Mus jau trečią kartą padega. Praėjusį rudenį degė laiptinė antrame
aukšte. Pareigūnai man aiškina, kad pati pasidegiau. Sako man: „Patys
mušate, patys rėkiate“. Į tuos padegimus niekas nekreipia dėmesio dėl
mūsų tautybės“, – emocingai piktinosi Jevdokija.
Kybartų miestelio pakraštyje stovintį trijų aukštų pastatą, vietos
gyventojai vadina gulbių namu, mat jo kieme prieš kurį laiką nagingas
čigonas iš senų automobilio padangų sumeistravo dvi gulbes.
Jevdokija, jos dukra, marti ir du jų mažyliai gyvena trečiame aukšte.
Beveik visi šio namo gyventojai yra čigonų tautybės.
Greta namo esantis Jevdokijos sandėliukas užsiliepsnojo praėjusio
antradienio vidurdienį. Medinėje pašiūrėje nebuvo elektros. Liepsnos
siūbtelėjo akimirksniu.
Gaisras sunaikino čigonės malkas, bulves bei įvairius namų apyvokos
daiktus. Tačiau tai buvo tik bėdų pradžia.
Kitą dieną apie 20 val. užsiliepsnojo buto koridoriuje stovinti drabužių
spinta.
Ugnis užkirto kelią į laiptinę. Aitrūs dūmai veržėsi į kambarius.
Moterys iškvietė gaisrininkus, o pačios skubiai gelbėjo vienerių ir
dvejų metų mažylius. Juos, įvyniotus į paklodes, virvėmis nuleido
žemyn, kai ugniagesiai dar nebuvo atvykę.
Jevdokiją ir abi jaunas moteris, iš kurių viena laukiasi kūdikio, iš
degančio buto išvadavo ugniagesiai, iki trečio aukšto iškėlę kopėčias.
Ugnis sunaikino spintą, batų dėžę. Nuo karščio išsilydė laidai, apdegė
durys, aprūko butas bei laiptinė.
„Mano daiktai nedrausti, aš jų nepadeginėju. Kokia nauda man būtų iš to?
Gerai, kad paklodės nesuplyšo, kai vaikus leidome žemyn. Mes likome
basi. Va – kaimynas man davė vyriškus batus apsiauti“, – liejo
nuoskaudą Jevdokija.
Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas mano, jog tokiu būdu –
padegimais – čigonai, kurių miestelyje vis daugėja, aiškinasi
tarpusavio santykius.
„Praėjusiais metais Kybartuose buvo registruota 150 čigonų tautybės
asmenų. Šiemet – 200. Tačiau jų yra tikrai daug daugiau, nes kiti
atvykėliai nesiregistruoja.
Kybartuose apsigyvena čigonai iš Pagėgių, Marijampolės. Vienas solidaus
amžiaus čigonas iš Maskvos vedė jaunutę savo tautietę iš Kybartų. Manau,
ši santuoka jam buvo reikalinga dėl to, kad gautų Šengeno vizą.
Socialinių būstų eilė Kybartuose yra labai didelė. Čigonai nuolat
reikalauja skirti jiems butą. Ne kartą yra buvę: nuniokoja butą ir
reikalauja geresnio.
Šie žmonės yra klajokliai, jiems gėda dirbti. Tik vienintelė čigonė
Australija, žinau, augina bulves.
Stengiamės juos integruoti į visuomenę. Didžioji dalis čigonų yra
beraščiai, auginantys tokius pat vaikus.
Kybartuose yra dvi čigonų kastos. Vieni – daugiausia persikėlę iš
Marijampolės – gyvena gan turtingai ir įspūdingai. Jų butuose tiesiog
kvepia švara.
Vietos čigonai verčiasi gan skurdžiai“, – pasakojo seniūnas R.Šunokas.
„Nekovoja jie tarpusavyje. Niekas nežino, kas čia darosi. Laimė, kad
spėjo iš gaisro išsigelbėti. Galėjo labai blogai baigtis“, – kalbėjo
netoli Jevdokijos namo gyvenantis kybartiškis Kęstutis.
Kitas kaimynas neabejoja, jog tai pačių čigonų surengti išpuoliai: „Jie
pešasi. Ypatingai, kai būna girti. Ne visi čigonai yra piktybiniai,
tačiau norėtųsi, kad Kybartuose jų nebūtų. Dabar jų – keli šimtai.
Čigonus į Kybartus traukia vien tai, kad šiame pasienio miestelyje
jie gali užsiimti kontrabanda“.
Jauna čigonė Tamara, auginanti tris vaikus, gyvena Kybartų miestelio
dalyje, vietinių vadinamoje Paryžiumi, prie pat pasienio posto.
Vienoje senovinio daugiabučio namo pusėje yra įsikūrusios kelios čigonų
šeimos.
Suklypusių Tamaros buto durų rankenos vietoje žiojėja skylė.
Smulkaus sudėjimo, nedidukė čigonė nesutriko, kai į jos butą
ketvirtadienį pasibeldė žurnalistai.
Iš mažyčio tamsaus koridoriaus įžengus į ne ką didesnę virtuvę, kurioje
ant viryklės kunkuliavo du didoki puodai, per garus vos matėsi žmonės.
Tamaros duktė buvo ką tik grįžusi iš mokyklos, prie spintelės glaudėsi
du mažyliai, smalsiai stebėdami, kaip motina pjausto bulves.
Į klausimą: „Kaip gyvenate?“ Tamara atsakė jos tautiečiams būdinga
greitakalbe ir tradiciniu Kybartų čigonų sakiniu: „Nieko neduoda“.
Šį teiginį, kaip didžiausią priekaištą, moteris kartojo dešimtis kartų,
kol pasakojo apie skurdų savo gyvenimą.
„Neduoda buto, kiek aš vaikščiojau į seniūniją ir savivaldybę. Penkti
metai eilėje stoviu. Nieko neduoda. Kaip gyventi su trimis vaikais?
Kai paprašiau buto, tai sakė, kad ir iš šito išmes. Jei šiemet neduos,
eisiu ir užimsiu kokį nors.
Šitą butą nuomojuosi. Be elektros gyvename trejus metus. Mergaitė
pamokas ruošia prie žvakių. Seniūnijos prašiau, kad įvestų elektrą, bet
neduoda, nes ne aš savininkė.
Kambarys nešildomas. Šilumos turime tik tiek, kiek virtuvėje krosnį
pakūrename“, – apie savo skurdą šaukte šaukė Tamara.
Ir Kybartų seniūnijoje, ir Vilkaviškio savivaldybėje geresnių gyvenimo
sąlygų reikalaujantys čigonai lankosi labai dažnai.
Jų skundus ir reikalavimus išklausantys įvairių lygių valdininkai jau
įprato girdėti: „Duokite“. Temperamentingosios tautos atstovai nenori
girdėti jokių argumentų, kurie kertasi su jų norais ir reikalavimais.
„Socialinio būsto eilėje mums visi žmonės yra vienodi, neskirstome pagal
tautybę“, – teigė Kybartų seniūnijos seniūnas R.Šunokas.