„Važiuojame į departamentą. Nežinau, į kokį. Gyventi darosi nebeįmanoma“, – pakeliui į Vilnių telefonu žurnalistams guodėsi Jevdokija.
Ji su dukra, marčia bei dviem mažamečiais anūkais kreipėsi pagalbos į Policijos departamentą.
„Mus jau trečią kartą padega. Praėjusį rudenį degė laiptinė antrame aukšte. Pareigūnai man aiškina, kad pati pasidegiau. Sako man: „Patys mušate, patys rėkiate“. Į tuos padegimus niekas nekreipia dėmesio dėl mūsų tautybės“, – emocingai piktinosi Jevdokija.
Kybartų miestelio pakraštyje stovintį trijų aukštų pastatą, vietos gyventojai vadina gulbių namu, mat jo kieme prieš kurį laiką nagingas čigonas iš senų automobilio padangų sumeistravo dvi gulbes.
Jevdokija, jos dukra, marti ir du jų mažyliai gyvena trečiame aukšte. Beveik visi šio namo gyventojai yra čigonų tautybės.
Greta namo esantis Jevdokijos sandėliukas užsiliepsnojo praėjusio antradienio vidurdienį. Medinėje pašiūrėje nebuvo elektros. Liepsnos siūbtelėjo akimirksniu.
Gaisras sunaikino čigonės malkas, bulves bei įvairius namų apyvokos daiktus. Tačiau tai buvo tik bėdų pradžia.
Kitą dieną apie 20 val. užsiliepsnojo buto koridoriuje stovinti drabužių spinta.
Ugnis užkirto kelią į laiptinę. Aitrūs dūmai veržėsi į kambarius.
Moterys iškvietė gaisrininkus, o pačios skubiai gelbėjo vienerių ir dvejų metų mažylius. Juos, įvyniotus į paklodes, virvėmis nuleido žemyn, kai ugniagesiai dar nebuvo atvykę.
Jevdokiją ir abi jaunas moteris, iš kurių viena laukiasi kūdikio, iš degančio buto išvadavo ugniagesiai, iki trečio aukšto iškėlę kopėčias.
Ugnis sunaikino spintą, batų dėžę. Nuo karščio išsilydė laidai, apdegė durys, aprūko butas bei laiptinė.
„Mano daiktai nedrausti, aš jų nepadeginėju. Kokia nauda man būtų iš to? Gerai, kad paklodės nesuplyšo, kai vaikus leidome žemyn. Mes likome basi. Va – kaimynas man davė vyriškus batus apsiauti“, – liejo nuoskaudą Jevdokija.
Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas mano, jog tokiu būdu – padegimais – čigonai, kurių miestelyje vis daugėja, aiškinasi tarpusavio santykius.
„Praėjusiais metais Kybartuose buvo registruota 150 čigonų tautybės asmenų. Šiemet – 200. Tačiau jų yra tikrai daug daugiau, nes kiti atvykėliai nesiregistruoja.
Kybartuose apsigyvena čigonai iš Pagėgių, Marijampolės. Vienas solidaus amžiaus čigonas iš Maskvos vedė jaunutę savo tautietę iš Kybartų. Manau, ši santuoka jam buvo reikalinga dėl to, kad gautų Šengeno vizą.
Socialinių būstų eilė Kybartuose yra labai didelė. Čigonai nuolat reikalauja skirti jiems butą. Ne kartą yra buvę: nuniokoja butą ir reikalauja geresnio.
Šie žmonės yra klajokliai, jiems gėda dirbti. Tik vienintelė čigonė Australija, žinau, augina bulves.
Stengiamės juos integruoti į visuomenę. Didžioji dalis čigonų yra beraščiai, auginantys tokius pat vaikus.
Kybartuose yra dvi čigonų kastos. Vieni – daugiausia persikėlę iš Marijampolės – gyvena gan turtingai ir įspūdingai. Jų butuose tiesiog kvepia švara.
Vietos čigonai verčiasi gan skurdžiai“, – pasakojo seniūnas R.Šunokas.
„Nekovoja jie tarpusavyje. Niekas nežino, kas čia darosi. Laimė, kad spėjo iš gaisro išsigelbėti. Galėjo labai blogai baigtis“, – kalbėjo netoli Jevdokijos namo gyvenantis kybartiškis Kęstutis.
Kitas kaimynas neabejoja, jog tai pačių čigonų surengti išpuoliai: „Jie pešasi. Ypatingai, kai būna girti. Ne visi čigonai yra piktybiniai, tačiau norėtųsi, kad Kybartuose jų nebūtų. Dabar jų – keli šimtai. Čigonus į Kybartus traukia vien tai, kad šiame pasienio miestelyje jie gali užsiimti kontrabanda“.
Jauna čigonė Tamara, auginanti tris vaikus, gyvena Kybartų miestelio dalyje, vietinių vadinamoje Paryžiumi, prie pat pasienio posto.
Vienoje senovinio daugiabučio namo pusėje yra įsikūrusios kelios čigonų šeimos.
Suklypusių Tamaros buto durų rankenos vietoje žiojėja skylė.
Smulkaus sudėjimo, nedidukė čigonė nesutriko, kai į jos butą ketvirtadienį pasibeldė žurnalistai.
Iš mažyčio tamsaus koridoriaus įžengus į ne ką didesnę virtuvę, kurioje ant viryklės kunkuliavo du didoki puodai, per garus vos matėsi žmonės.
Tamaros duktė buvo ką tik grįžusi iš mokyklos, prie spintelės glaudėsi du mažyliai, smalsiai stebėdami, kaip motina pjausto bulves.
Į klausimą: „Kaip gyvenate?“ Tamara atsakė jos tautiečiams būdinga greitakalbe ir tradiciniu Kybartų čigonų sakiniu: „Nieko neduoda“.
Šį teiginį, kaip didžiausią priekaištą, moteris kartojo dešimtis kartų, kol pasakojo apie skurdų savo gyvenimą.
„Neduoda buto, kiek aš vaikščiojau į seniūniją ir savivaldybę. Penkti metai eilėje stoviu. Nieko neduoda. Kaip gyventi su trimis vaikais?
Kai paprašiau buto, tai sakė, kad ir iš šito išmes. Jei šiemet neduos, eisiu ir užimsiu kokį nors.
Šitą butą nuomojuosi. Be elektros gyvename trejus metus. Mergaitė pamokas ruošia prie žvakių. Seniūnijos prašiau, kad įvestų elektrą, bet neduoda, nes ne aš savininkė.
Kambarys nešildomas. Šilumos turime tik tiek, kiek virtuvėje krosnį pakūrename“, – apie savo skurdą šaukte šaukė Tamara.
Ir Kybartų seniūnijoje, ir Vilkaviškio savivaldybėje geresnių gyvenimo sąlygų reikalaujantys čigonai lankosi labai dažnai.
Jų skundus ir reikalavimus išklausantys įvairių lygių valdininkai jau įprato girdėti: „Duokite“. Temperamentingosios tautos atstovai nenori girdėti jokių argumentų, kurie kertasi su jų norais ir reikalavimais.
„Socialinio būsto eilėje mums visi žmonės yra vienodi, neskirstome pagal tautybę“, – teigė Kybartų seniūnijos seniūnas R.Šunokas.
