Pašnekovas ne vienus metus akylai saugojo, prižiūrėjo ir skirtingais maršrutais vežiojo ryškiausius kriminalinius nusikaltėlius. Jam yra tekę vairuoti ne vieną itin prabangų, išskirtinį, pagal specialų užsakymą pagamintą šarvuotąjį banditų automobilį.
Tragiškai susiklostę likimai
Tarp šio asmens buvusių klientų – geležiniu kumščiu kriminalinį pasaulį valdę asmenys. Šiandien kai kurie iš jų sėdi griežtai saugomuose šalies kalėjimuose ir laukia teismų maratono pabaigos. Dar kiti – labai keistomis aplinkybėmis mirę arba žuvę vyrai, praėjusiame dešimtmetyje aršiai kovoję dėl vietos šalies kriminalinėje hierarchijoje.
Povilas – buvęs sovietų desantininkas ir vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos savanorių. Jo vadovaujamai apsaugininkų grupei priklausė trys fiziškai pasirengę vyrai. Jie ne tik profesionaliai vairuodavo bet kokias transporto priemones, taikliai šaudė, bet ir mokėjo žiauriausių grumtynių vienas prieš vieną būdų.
Tačiau Povilo buvusių užsakovų valdymo epocha baigėsi. Jis verčiasi kitais darbais ir netgi siekdamas pradėti naują gyvenimą žada palikti gimtąją šalį. Jau dabar Povilas yra pasitraukęs į pogrindį – šiuo metu gyvena viename nedideliame šalies pajūrio miestelyje.
„Nėra Lietuvoje jokios mafijos. 1990-ųjų pradžioje, visuotinio banditizmo laikais, dar kai kas iš tuomečių nusikaltėlių savo elgesiu priminė mafiozus. Kadangi turėjo supratimą, griežtai laikėsi vidaus tvarkos taisyklių, vertino jais besirūpinančius apsaugininkus.
Tačiau to negalėčiau pasakyti apie pastarųjų laikų grupuočių narius ar vadeivas. Pastaruoju metu čia sukosi tik pavienės nedidelės banditų gaujos. Jos tarpusavyje suko bendrus reikalus, o galiausiai pavieniai jų nariai išsišaudė arba vienas kitą išdavė „mentams“. Juk tokiu principu ir sužlugo ne viena garsiausia pastarojo meto kriminalinė šeima iš Vilniaus, Kauno ar kitų šalies miestų“, – atvirai dėstė Povilas.
Apsaugininkai – lyg prostitutės
Per mūsų pašnekesį Povilas kartkartėmis pasiremia delnu smakrą ir rimtai susimąsto. Biuro tarnautojo išvaizda keistai atspindi jo dvejopą prigimtį. Nors bendrauja ir rengiasi kaip šių dienų gangsteris, šukuosena ir akiniai suteikia jam akademiškumo.
Beveik prieš du dešimtmečius pradėjęs saugoti pirmuosius klientus iš kriminalinio pasaulio, Povilas buvo pirmasis tokio pobūdžio apsaugos darbuotojas Lietuvoje.
Jo žodžiais, asmens sargybinio profesija bene labiausiai išpopuliarėjo 1992 metais, per masinius tarpusavio nusikaltėlių karus. Būtent tuomet tapo madinga Kauno Daktarams, Vilniaus brigados, Klaipėdos Gaidjurginių ar Panevėžio Tulpinių gaujų vyrams samdytis ginkluotus apsaugininkus. Jiems tekdavo ir vairuoti.
Bet nerašyta legenda sako, kad apsaugininkų profesijai ir masiniam saugos įmonių atsiradimui tikrą proveržį suteikė tais pačiais metais buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, masiškai paplitęs Holivudo kino filmas „Asmens sargybinis“. Jame pasakojama apie sargybinį, saugojantį prieš keletą metų nuo kvaišalų perdozavimo mirusios popmuzikos žvaigždės Whitney Houston įkūnytą atlikėją ir aktorę.
„Tai nėra mielas užsiėmimas. Esame lyg prostitutės. Dirbame tam, kas mums moka. Šiame darbe viską išmokau pats, juk Lietuvoje iki šiol nėra asmens sargybinių profesijai rengiančių mokymo įstaigų“, – portalui lrytas.lt sakė Povilas.
Jis teigė, kad gangsterių asmens sargybiniais dirbantiems vyrams kas mėnesį mokamas atlyginimas siekia iki 1500 eurų. „Ir tai ne bet kokiam kriminalinės romantikos mėgėjui skirta profesija. Šį darbą gerai atlikti geba tik drausmingi, patikimi, galvą turintys vaikinai. Tokioje veikloje nereikia streso, muštynių, šaudymo. Tikri profesionalai sudėtingiausias situacijas sprendžia pasitelkdami psichologiją“, – pabrėžė Povilas.
Anot jo, niekas iš klientų kažkodėl nelinkę atsižvelgti į svarbiausią šios profesijos dalyką – juk bet kurią akimirką tiek klientas, tiek jo sargybinis gali būti pašauti arba nužudyti konkuruojančių gaujų ar užsakytų samdomų žudikų.
„Kiekvienas iš klientų, su kuriais man yra tekę dirbti, buvo skirtingi. Bet kartu ir panašūs. Visi jie mėgo reklamą ir demonstruoti savo brangius automobilius, firminius drabužius. O kišenėse turėdavo pluoštus savų ar draugų paskolintų pinigų banknotų, – prisimena Povilas. – Kai kurie iš jų elgdavosi itin žmoniškai. Jiems rūpėdavo, kad apsaugininkai būtų pavalgę ar pakankamai išsimiegoję, kiti – kavinėse liepdavo užsisakyti pigiausius patiekalus arba siūlydavo kaip premiją garsių perkės ženklų pagamintus, bet jau nešiotus džinsus.“
Išvengė žudikų atakos
Atvirai bendravęs buvęs garsiausių Lietuvos nusikaltėlių šulų apsaugininkas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, leidusių laiką šalia garsaus ir iki šiol nenustatytų žudikų nušauto gangsterio, paskutiniais jo gyvenimo metais.
Povilui savo akimis teko matyti du bandymus nužudyti minėtą veikėją dar gerokai anksčiau iki mirties. Pirmieji samdomų žudikų mėginimai nušauti iš kriminalinio pasaulio į legalaus verslo ir sporto pasaulį bandžiusį patekti vyrą vyko autostradoje.
„Mes pajudėjome iš Palangos viešbučio. Mūsų bosas tuomet sunegalavo ir pasakė, kad aš vairuosiu automobilį. Jis atsisėdo priekyje šalia manęs. Tuo metu iš paskos važiavo apsaugos mašina. Pajudėjome autostrados link, pamačiau, kad iš paskos rieda panaši kaip mūsų mašina, – beveik trileriui prilygstantį gyvenimišką atsitikimą pasakojo buvęs sargybinis. – Na, iš pradžių pamaniau, kad gal koks sutapimas, gal taip kokie „pacanai“ ko nors ieško, iš paskos lekia ir nori išvengti baudų už greičio viršijimą.
Tačiau jie iškart krito man į akį. Kai išvažiavome į autostradą, supratau, kad kažkas įvyks. Buvo tokia nuojauta. Kadangi galinis mūsų mašinos langas buvo praviras, netrukus pamatėme automato vamzdį. Supratau, kad bet kada gali pasipilti šūviai. Bet toje mašinoje buvęs asmuo, sėdintis priekyje, turbūt sutriko, kai pamatė, kad ne maniškis klientas vairuoja. O gal jiems pasirodė, kad tai buvęs apgaulės manevras. Aš tuomet, aišku, paspaudžiau akceleratorių, ir mes nuvažiavome.“
Tačiau tuo bandymai užversti vieną garsesnių praeitos epochos Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetų nesibaigė. Maždaug po pusmečio buvo antrasis mėginimas: automagistralėje samdomi žudikai vėl bandė sušaudyti automobiliu važiuojantį anuomet plačiai pagarsėjusio gaujos lyderį.
„Antrasis atvejis buvo labai panašus, – prisimena asmens sargybinis. – Mes grįžinėjome iš Palangos, bet šis įvykis nutiko jau Kauno prieigose, netoli IX forto. Tiktai viena įdomi detalė – mes važiavome šarvuotuoju automobiliu, todėl nesupratau, ką jie norėjo tuo parodyti, nes užblokavo mus lydinčią apsaugos mašiną ir sekė mūsiškį limuziną.“
Toks netikėtai pasirodžiusių užpuolikų veiksmas nustebino ne tik patį mafiozą, bet ir jo ginkluotą palydą.
„Šie veikėjai lyg bandė mus nuo kelio nustumti, bet jiems nepavyko. Toje vietoje buvo kelio susiaurėjimas, bet mes pralaužėme tuos susiaurėjimo ženklus ir nurūkome į Kauną, tiesiai kliento namų link“, – antrąjį bandymą nužudyti garsųjį klientą prisimena buvęs jo palydovas.
Tiesa, praėjus kuriam laikui vis dėlto Povilo saugotas vyras buvo nušautas itin profesionalaus samdomo žudiko ir kone pačiame Vilniaus centre. Daugiau kaip prieš dešimtmetį plačiai nuskambėjęs nusikaltimas neištirtas iki šiol. Povilas dėl to šiandien jaučiasi ramiai, nes lemtingą vakarą šalia savo kliento nebuvo.
Patyrė susišaudymą
Tačiau, ko gero, spalvingiausias buvo kitas, tik laimingo atsitiktinumo dėka pasibaigęs Povilo žygis. Prieš keletą metų viename pakaunės sodų apsaugininkui teko iššaudyti kone visą pistoleto apkabą, kai priešais jo kliento vairuojamą limuziną netikėtai išdygo senas automobilis.
Iš jo iššokę du vyrai ėmė šaudyti „Kalašnikov“ automatais.
„Tą akimirką nespėjau įsidėmėti nei užpuolikų veidų, nei aprangos. Tuo metu svarbiausia buvo atremti šaulių ataką. Džiaugiuosi, kad tai pavyko ir išgyvenau tą siaubingą rytą“, – taip lemtingos dienos įvykius prisiminė pašnekovas.
Tą dieną Povilą į skirtingas kūno vietas kliudė kelios samdomų žudikų paleistos kulkos. Tuo tarpu šalia jo sėdėjęs klientas atsipirko tik dideliu išgąsčiu.
Minėtas išpuolis buvo itin plačiai nuskambėjęs žiniasklaidoje, tačiau tikrieji nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai – iki šiol nenustatyti ir neįvardijami.
Praėjus kuriam laikui vienoje Kauno vietoje buvo aptiktas sudegintas užpuolikų automobilis. Jame gulėjo ir per nusikaltimą panaudoti ginklai. Netrukus buvo surastas ir nuo kitos transporto priemonės nuplėštas registracijos lipdukas. Neabejojama, kad taip pasielgta ne šiaip sau, o siekta suklaidinti nusikaltimo tyrėjus.
Kriminalistai vėliau atskleidė, kad minėtu lipduku buvo pažymėtas kito ne mažiau spalvinga kriminaline biografija garsėjančio kauniečio naudojamas automobilis.
Tačiau šio asmens dalyvavimas tame išpuolyje taip ir liko neįrodytas. Byla taip pat priskirta prie tamsesnių bylų kategorijos, tad panašu, kad artimiausiu metu ir liks neištirta.
Po šio išpuolio Povilui teko kelių mėnesių sunkaus gydymosi reabilitacija. Kurį laiką vyriškis gulėjo policininkų prižiūrimoje palatoje.
„Daugeliui atrodė, kad netgi po išgyventų karų gangsteriai savo apsaugininkus lepina dėmesiu ir pinigais. Tačiau anaiptol, – po šio įvykio sulaukiau vos kelių tūkstančių eurų kompensacijos. Pinigai greitai ištirpo vaistams, gydymosi procedūroms ir pragyvenimui“, – nelinksmai prisimena pašnekovas.
Kadangi vyriškiui reikėjo toliau pragyventi, o po tokių sužalojimų fizinio darbo negalėjęs dirbti, jis toliau buvo priverstas tęsti asmens sargybinio veiklą. Tada jis ėmėsi saugoti vieną spalvingiausių pastarojo meto Kauno nusikalstamo pasaulio asmenų.
„Dažniausiai jam dirbdavau kaip vairuotojas. Sukdavau ratus aplinkui Kauną. Patikėkite, šitie žmonės, pas kuriuos praleidau paskutinius darbo metus, neprisileisdavo arti. Į susitikimus su kitais panašaus plauko veikėjais jie atvažiuodavo, tačiau dažniausiai išlipdavo iš automobilių ir pokalbį pratęsdavo negirdint pašaliniams. Neretai mus, apsaugininkus, jie paleisdavo ir patys persėsdami į akį nekrintančius automobilius leisdavosi į susitikimus kituose miestuose“, – portalui lrytas.lt apie savo paskutinių klientų konspiraciją kalbėjo Povilas.
Persekioja šešėlis
Vyriškis neslėpė, kad praeityje ne kartą yra sulaukęs skambučių bei pasiūlymų bendradarbiauti iš tam tikrų teisėsaugos padalinių.
Prieš keletą metų pareigūnai puoselėjo viltis, kad Povilas taps jų informatoriumi ir suteiks vertingų žinių apie garsiausių nusikaltėlių aplinką, tačiau vyriškis dėl savų principų ir nenoro užsitraukti banditų nemalonę, į tokius pasiūlymus kategoriškai atsakydavo.
„Visame pasaulyje paplitusi nuomonė, kad kartu važinėjantys apsaugininkai bene geriausiai gali nupasakoti gaujų lyderių gyvenimą. Taip, dienotvarkę su tiksliomis valandomis ir maršrutais žinome, – kiek susimąsto dėl nemalonaus klausimo Povilas. – Tačiau apie ką ir su kuo jie šnekasi, to negalime pasakyti, nes paprasčiausiai nežinome. Vieša paslaptis, kad tokioje specifinėje aplinkoje žmonės nuolat keičiasi, migruoja, dažnai kinta susitikimų vietos. Netgi pas juos atvykę žmonės atrieda skirtingais ar bent jau dažnai keičiamais automobiliais.“
Galiausiai vyriškis pervargo ir psichologiškai išseko nuo buvimo šalia nuožmiausių pastarojo meto gangsterių, todėl nutarė savu noru pasitraukti iš tokios veiklos.
Šiandien Povilas skundžiasi sveikatos problemomis ir bene labiausiai kremtasi dėl to, kad kur kas anksčiau nepasitraukė iš organizuotų gaujų veikėjų apsaugininkų gretų.
„Bandžiau įsidarbinti sargu ar vairuotoju į ne vieną valdišką įstaigą. Deja, banditų sargybinio šešėlis lydės dar ilgai. Su tokia reputacija neįmanoma gauti darbo valdžios struktūrų apsaugoje. Be to, kiek žinoma, ir didieji šalies verslininkai nelinkę net vairuotojais samdyti kadaise nusikaltėlius sergėjusių asmenų“, – sako jis, prašydamas daugiau viešai nepriminti jo praeities.
Mano pašnekovas tikisi artimiausiu metu galutinai fiziškai atsigauti ir susigrąžinti jėgas po patirtų sunkių sužalojimų, o galiausiai ir palikti Lietuvą. Jis svajoja įsitvirtinti ir pradėti naują gyvenimo etapą vienoje mažiausiai ekonominės krizės paliestų Europos šalių.
Byloje – apsaugininkų liudijimai
Šių eilučių autoriui teko susipažinti su šiuo metu viename iš šalies teismų tebenagrinėjamos vienos garsiausių pastarojo meto Kauno nusikaltėlių gaujos bylos medžiaga, kurioje liudytojais tapę ir buvę asmens sargybiniai.
„Ką konkrečiai darydavo byloje minėti asmenys, tiksliai nurodyti negaliu, aišku, kokio nors legalaus darbo jie neturėjo, – bylos tyrėjams pasakojo vienas iš apsaugininkų Mindaugas K., – Dažnai konfliktuose dalyvauti neteko. Tik kelis kartus dalyvavau konfliktuose, kai keli grupuotės nariai kabinėjosi prie žmonių, tad reikėdavo juos pačius raminti ir atitraukti nuo žmonių...
Iš spaudos bei pašalinių esu girdėjęs, kad jie verčiasi automobilių vagystėmis bei narkotikų platinimu, bet iš jų pačių nieko negirdėjau. Kai vienas iš jų kalbėjosi telefonu, esu girdėjęs apie kažkokius pristatymus – atvežimus, bet nieko konkretaus. Ne kartą savo akimis mačiau pinigų perdavimus paketais („stopkėmis“) po 500 eurų ir svarais. Mačiau, kad svarai mano klientui buvo perdavinėjami iš krovininių automobilių, atvykusių iš Anglijos. Kartais „stopkės“ buvo iki 10 centimetrų...
Susitikimuose, vadinamosiose „strielkėse“, dalyvavau vieną kartą Karmėlavos automobilių stovėjimo aikštelėje, kur dalyvavo apie 40 žmonių. Apie ką jie tenai kalbėjosi, nežinau, nes man buvo nurodyta būti mašinoje, kaip suprantu tada buvo susirinkę visi savi...“
Kitas apsaugininkas Evaldas R., kuriam prieš keletą metų yra tekę rūpintis minėtos Kauno gaujos narių saugumu, pasakojo, kad darbo valandos jam nebuvo ribotos.
Pasitaikydavo, kad saugomi klientai skambindavo 10 arba 11 ryto, būdavo ir dienų, kad išvis nesikreipdavo.
„Esu saugojęs net kelis šios gaujos vyrus, – pasakojo byloje liudijęs gangsterių asmens sargybinis. – Jų dienotvarkės buvo panašios: nuvažiuodavome į sporto salę, pavalgyti, apmokėti sąskaitų ir pan. Po vieno iš gaujos narių apšaudymo pasakiau, kad jie padidintų atlyginimą, nes už 2000 litų nenorėjau rizikuoti gyvybe. Taigi po to man pakėlė atlyginimą iki 5000 litų. Atlyginimas visą laiką buvo išmokamas grynaisiais.
Kuo užsiimdavo mano prižiūrima kompanija, tiksliai pasakyti negaliu, tačiau ne kartą esu girdėjęs kalbų, kad vieną ar kitą asmenį reikia „sulaužyti“, nes neatiduoda pinigų. Jie visus vadindavo „velniais“, „dūchais“, „daunais“ ir „asilais“. Tačiau po jų kalbų apie „sulaužymus“, neatsimenu, kad kam nors kas nors būtų nutikę. Taip pat jie aktyviai bendraudavo su kalinimo įstaigomis, važinėdavo į Pravieniškių pataisos namus or kitas laisvės atėmimo vietas. Pas ką konkrečiai, negaliu pasakyti. Telefonu su įkalinimo įstaigomis tvarkydavo vidinius nesutarimus, aiškindavosi, kas ir kaip, ką vadindavo.“
Skirta pasiturintiems verslininkams
Savo karjerą kaip šešėlinio pasaulio atstovų apsaugininkas yra pradėjęs ir bene seniausiai Kaune gyvuojančios saugos tarnybos „Eksaras Security“ vadovas Ovidijus Jūronas.
Kadaise sprogmenų išminuotoju antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“ dirbęs vyras nenurodė konkrečių pavardžių ar nusikaltėlių pasaulyje pagarsėjusių pravardžių, tačiau teigė, kad praeityje jiems yra dirbęs vairuotoju ar su ginklu lydėjęs į tam tikras keliones.
O.Jūrono žodžiais, profesionali asmeninė apsauga – nėra pigi ar visiems prieinama paslauga. Dažniausiai vieno asmens sargybinio dienos darbo užmokestis siekia iki 100 eurų, o užsienio svečiams apsaugininko valanda kainuoja 20 eurų.
Profesionaliems apsauginiams vadovaujantis kaunietis teigė, kad mūsų šalyje dažniausiai minėti sargybiniai atlieka klientų vairuotojų, palydovų arba nešulius jų moterims gabenančių asmenų funkcijas.
Neoficialiomis žiniomis, pastaruoju metu Kaune yra keletas viešumo vengiančių verslininkų, kurie naudojasi profesionalių asmens sargybinių palyda. Tarp tokių – ir buvęs garsaus kauniečių nusikalstamo pasaulio vienas lyderių, jau eilę metų viešumoje pasirodančių tik su apsaugos darbuotoju.
O.Jūronas minėjo, kad kriminalinei terpei priskiriami asmenys neretai nelinkę išlaidauti savo apsaugai, todėl dažniausiai samdo neprofesionalus, o mėgėjus apsaugininkus.
O.Jūronas sutinka, kad neretai šešėlinio pasaulio atstovams įspūdingai atrodantys apsaugos vyrai yra labiau būtini pasirodyti prieš aplinkinius, o ne apsisaugoti nuo klastingo priešo kulkos.
Bando suvilioti ekskomisarus
Portalo lrytas.lt šaltinių teigimu, buvo metas, kai Kaune sargybiniais ir vairuotojais dirbo net buvę aukšti policijos komisarai.
Kalbama, kad neseniai stambaus masto narkotikų gamybos istorijoje pagarsėjusio kauniečio Kęstučio Miliausko, pravarde Šramas, šiuo metu dirbančio statybų versle, vairuotoju galimai buvo tapęs net skandalingai iš aukštų pareigų Kauno ekonominėje policijoje atleistas pareigūnas. Minėtas asmuo šiuo metu dirba vienoje kauniečių advokatų kontoroje, – jos klientai yra ir garsiojoje pedofilijos byloje įsipainioję asmenys.
Buvęs Kauno Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) komisaras Zenonas Rimša pasakojo prieš keletą metų sulaukęs pasiūlymo saugoti tarp įvairių miesto grupuočių besiblaškiusį, tačiau jau keletą metų nuo teisėsaugos besislapstantį narkotikų kontrabanda įtariamą Darių Mačianską, pravarde Mačka. Įdomu, kad praeityje D.Mačianskas priklausė Daškinių gaujai, o dirbdamas ONTT Z.Rimša apie ją bene aktyviausiai rinko operatyvinę informaciją.
„Jis siūlė neblogus pinigus ir sakė, kad faktiškai nieko nereikės daryti: tik vairuoti jo prabangųjį BMW X6 visureigį ir prie savęs nuolat turėti legalų ginklą. Aišku, atsisakiau, nes aplinkiniams toks mano poelgis būtų sukėlęs daugiau nei keistų minčių“, – prisiminęs kuriozišką situaciją kalbėjo Z.Rimša.
Neabejojama, kad vyrai iš kriminalinių gaujų savo vairuotojais buvusius pareigūnus siekia įdarbinti ir dėl to, kad sužinotų jiems rūpimą informaciją.
Nušauti apsaugininkų akivaizdoje
Kad patikima apsauga nėra garantas siekiant išsaugoti įtakingo nusikaltėlių autoriteto gyvybę, tai patvirtina netgi garsiausių Lietuvos ir Rusijos mafijos krikštatėvių užsakyti nužudymai.
2001-ųjų lapkričio 24-osios vakarą Vilniaus senamiestyje esančio italų restorano „St. Valentino" tarpduryje nušautas buvęs Daškinių gaujos lyderis, tuometis Lietuvos bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė.
Tą akimirką šalia jo buvo du augaloti apsaugininkai, tačiau jie tik sugebėjo iškviesti netoli įvykio vietos važiavusią medikų brigadą.
Po Daškės mirties jo artimieji prisipažino, kad apsauga kauniečiui buvo savotiškas mados vaikymasis, nes kai kurie jo tuomečiai draugai irgi buvo nusamdę apsaugos darbuotojus. Vakarais sugrįžęs namo jis sargybinius paleisdavo.
„Iš tiesų tie sargybiniai – paskutiniai liurbiai. Dažnai būdavau kartu ir matydavau, kad esant kritiškai situacijai jie nesugebės apsaugoti. Dabar galvoju, kad pati būčiau galėjusi Remigijų išgelbėti“, – taip po Daškės laidotuvių apie asmens sargybinius kalbėjo viena artimiausių R.Daškevičiaus moterų.
2009-ųjų liepą iš pasalų į pilvą pašautas, o po trijų mėnesių Maskvos ligoninės palatoje taip ir neatgavęs sąmonės užgeso bene garsiausiu Rusijos mafijos tėvu laikomas Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas.
Jis buvo pašautas, kai lydimas apsaugininkų išėjo iš Maskvoje veikiančio tailandietiškų patiekalų restorano. Persigandę apsaugininkai pašautą Japončiką iš lauko pernešė į restorano vidų, tačiau sučiupti užpuoliko nesugebėjo.
2013-ųjų sausio viduryje apsaugininkų akivaizdoje nušautas ir Rusijos vagių pasaulio vadeiva Aslanas Usojanas, geriau žinomas kaip Senis Chasanas. Mirtinus šūvius paleidęs snaiperis buvo įsitaisęs ant vieno iš namų Maskvoje, Povarnajos gatvėje (buvusi V.Vorovskio. – Red.), kur nuo prieškario laikų iki dabar yra įvairių užsienio šalių, tarp jų – ir Lietuvos ambasados.
Sovietiniais laikais čia veikė LTSR atstovybė, kurios viešbutyje visada apsistodavo Maskvoje viešintys pogrindžio milijonieriai ir sovietų grietinėlės atstovai iš Lietuvos.
Prieš keletą metų į Senį Chasaną paslaptingo šaulio paleisti šūviai kliudė ne tik jį, bet ir jo asmens sargybinį. Tačiau tąkart Rusijos mafijos veikėjo gyvybė buvo išgelbėta.
