Niekam ne paslaptis, kad ne visi nepilnamečių padaryti nusikaltimai pasiekia mokytojų, tėvų ar pareigūnų ausis. Bausti ar leisti pasitaisyti? – toks klausimas kyla, kai, paaiškėjus nusikaltimo faktui, už jį turintis atsakyti jaunuolis yra dar nepilnametis.
Lietuvos teisės instituto mokslininkai 2013–2015 metais vykdė Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir viktimizacija“, kurio metu buvo atlikti du dideli empiriniai tyrimai.
Tyrimo metu buvo apklausti 2824 12–15 metų amžiaus moksleiviai iš penkių miestų (Vilniaus, Šiaulių, Kretingos, Plungės bei Telšių) pagal tarptautinio tyrimo (angl. International Self-Report Delinquency-3) metodiką.
Apie 18 proc. iš tyrime dalyvavusių moksleivių prisipažino per pastaruosius metus padarę dalykų, už kuriuos galėtų būti baudžiami pagal dabar galiojančius įstatymus, o per visą gyvenimą nusižengę prisipažino net daugiau kaip 26 procentai apklaustųjų.
Polinkis nusikalsti – išaugamas?
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr.Gintautas Sakalauskas konferencijoje kalbėjo: „Prieš dvidešimt penkerius metus imta laikyti savaime suprantama taisykle, kad jaunuolių elgesys, neatitinkantis visuomenės socialinių normų ir vertybių, yra brendimo dalis, ir jie jį tarsi išauga.“
Anot jo, ne visada reikia valstybės įsikišimo, o taikomos įkalinimo bausmės gali duoti visai kitokį efektą nei tikimasi.
„Valstybė turi suprasti, kad tam tikras elgesys yra būdingas tam tikram amžiaus tarpsniui, ir kištis reikia tik tada, kai tai būtina. Brendimo laikotarpiu noras pažeisti taisykles yra normalus“, – kalbėjo G. Sakalauskas. Jo manymu, būtina rasti atitinkamą kalbą su jaunimu ir pagalvoti apie jo turimas teises, užuot aklai prievarta primetant pareigas.
Kolegos nuomonei pritarė ir dr. Svetlana Justickaja: „Jaunimo polinkis nusikalsti – normalus dalykas. Dažnai būna taip, kad kai nepilnamečiai suauga, nusikaltimai nepasikartoja. Tai toks brendimo amžiaus ypatumas, kai jaunas žmogus dreifuoja tarp laisvės ir kontrolės. Tai nereiškia, kad nereikia tirti, pažinti ir domėtis.“
Anot jos, tik tuomet, kai žinosime, kokie veiksniai lemia vienus ar kitus nusižengimus, galėsime griebtis ir tolimesnių sprendimų.
Nusikalsta kas antras jaunuolis?
Mokslininkės teigimu, net 50 proc. jaunuolių prisipažino bent kartą gyvenime nelegaliai iš interneto parsisiuntę muzikos įrašų ar kitos informacijos.
„Grafičiai, vandalizmas, vagystės iš parduotuvių, ginklo turėjimas, prekyba narkotikais – apie šiuos nusikaltimus pasipasakojo jaunimas. Tiesa, tik kas ketvirtas jaunuolis savo gyvenime yra padaręs vieną iš šių pažeidimų“, – sakė mokslininkė. Ji patikino, kad statistika rodo, jog nepilnamečių nusikaltimų nedaugėja, jie nesunkėja, o jaunieji nusikaltėliai nejaunėja. S. Justickajos teigimu, tyrimas parodė, kad tie nepilnamečiai, kurie yra nukentėję nuo nusikaltimų, dažniau juos linkę daryti ir patys.
Argumentai tradiciniai – lėšų trūkumas
Dr. Jolanta Aleknevičienė kalbėdama apie tyrimą pabrėžė, kad bendraujant su specialistais, kurie tiesiogiai susiduria su nepilnamečių nusikalstamumu ir jų justicijos programa, pastebimos gana pesimistiškos jų nuotaikos. „Nepilnamečių problemų sprendimai tarsi neturi politinio palaikymo, ir kartais atrodo esantys už sistemos ribų. Siūlomos formalios priemonės. Šios problemos sprendžiamos padrikai.“
Pranešėjos teigimu, dažniausiai viską bandoma pateisinti lėšų trūkumu. „Galima planuoti daug dalykų, bet galiausiai susiduriama su lėšų stoka. Taip pat kartais trūksta ir iniciatyvos“, – tyrimo rezultatus apibendrino viena iš tyrėjų.
Jaunuolius išgelbės „Pusiaukelės namai“?
Tyrėjų kalbinti specialistai siūlė, ką daryti, kad nepilnamečių nusikalstamumas būtų lengviau suvaldomas.
Viena idėjų – „Pusiaukelės namai“, kuriuose jaunuolis, kurio elgesys ima kelti nerimą, laiku sulauktų specialistų pagalbos.
„Taip jaunas žmogus išvengtų pavojaus patekti į sistemos rankas. Veiksminga priemonė – tiesioginis specialistų bendravimas su jaunu žmogumi. Čia minėtinos psichologų gerosios patirtys“, – kalbėjo pranešėja. Jos teigimu, Lietuvoje yra specialistų, kurie gali ir nori darbuotis šioje srityje.
Renkasi tarp bausmės ir atlaidumo
Pranešimą konferencijoje skaičiusi dr. Laima Žilinskienė teigė, kad Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo padėtis nesiskiria nuo kitų Europos šalių. Anot jos, kalbėdami apie suaugusiųjų ir jaunų žmonių nusikalstamumą negalime vartoti tų pačių terminų.
Netinkamas tėvų elgesys, išsilavinimo stoka, netinkamas laiko leidimas – tokias nusikalsti skatinančias priežastis yra įvardiję praeities mokslininkai.
„Nepilnamečių nusikalstamumui būdingas cikliškumas – baudimas ir atlaidumas. Kai nusikaltimų daugėja, siūloma jaunimą bausti, nes visuomenė nesijaučia saugi, o atlaidumą lemia tai, kad pastebima, jog bausmės nepadeda. Tai ypač aktualu, kai kalbame apie recidyvus“, – kalbėjo L.Žilinskienė.
Gąsdinimas ir sulaikymas – neveiksmingi
Anot jos, darbas su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais duoda geriausių rezultatų iki jiems sukanka keturiolika metų. Nuo šio amžiaus tarpsnio prevencija ima reikalauti daugiau išteklių.
Prevencijos programa turi būti griežta ir struktūruota, veiksmingesnės tos programos, į kurias įtraukiami ir tėvai. L.Žilinskienės teigimu, kompleksinės programos yra gerokai naudingesnės nei pavienės intervencijos. Jaunimo neveikia sulaikymo ar gąsdinimo taktikos, tarkime, ekskursijos į kalėjimus.
Vienas iš tyrimo tikslų buvo nustatyti, kiek nepilnamečių nusikalstamas elgesys paplitęs remiantis ne statistiniais duomenimis ar policijos įvykių suvestinėmis, o taikant pranešimo apie save (angl. – self-report) metodiką, t.y. kai klausiama pačių nepilnamečių, ar jie darė tam tikras nusikalstamas veikas, kiek kartų jie jas padarė per tam tikrą laikotarpį.
