„Lapkričio 27 d. pagalbos į policijos pareigūnus kreipėsi Saviečių kaimo gyventoja R.C. Moteris pranešė, kad lapkričio 25 d. apie 9 val. ryto iš namų išėjo jos dukra Lina Cvilikaitė ir iki šiol negrįžo. Visus, kurie ką nors žino apie šios merginos buvimo vietą, prašoma pranešti Kėdainių rajono policijos komisariatui arba bendruoju pagalbos telefonu“.
Tokį pranešimą policija išplatino 2013 metų pabaigoje. Į pagalbos šauksmą atsiliepęs žmogus nurodė, kad L.Cvilikaitę matė Daumantuose. Pareigūnai ten nuvyko ir ją rado.
Policijos pranešime paskelbta merginos pavardė tada daugumai skaitytojų nieko nesakė. Iš tiesų tai ta pati moteris, kuri tapo žinoma po šių metų sausį Saviečių kaime įvykusios tragedijos. Jos sugyventinis bedarbis A.Beras į šulinį įmetė ir pražudė du mažamečius vaikus – dvejų metų sūnų ir keturių mėnesių dukrelę.
Tame policijos pranešime 2013-aisiais nieko neskelbiama apie vaikus.
Atidžiau pažvelgus į L.Cvilikaitės gimdymo istoriją akivaizdu, kad to dingimo metu ji jau turėjo dvi atžalas, kurioms dabar – šešeri ir ketveri metai. Be to, ji tuo metu jau laukėsi trečiojo vaiko.
Ir tas dingimo faktas, ir dabartinės kaimynės Sigitos liudijimai rodo, kad motina ne staiga „pablūdo“, o turėjo bėdą ir anksčiau.
Todėl dabar dar keisčiau atrodo vietos seniūno ir kitų tikinimai, kad A.Bero ir L.Cvilikaitės namuose Saviečiuose nebūdavo girtaujama, „visada būdavo šilta“, o „vaikai aprengti, pamaitinti, sotūs“. Nors tie namai labiau priminė landynę.
Pasirodo, L.Cvilikaitė buvo gudresnė už jos prievaizdus – buvo puikiai perpratusi jų įpročius. Ji sidrą gerdavo tik po darbo valandų – kai socialiniai darbuotojai ir policijos inspektorius negalėjo užklupti.
Saviečių tragedija sausį aiškiai parodė spragas, kurių yra atsakingų socialinių tarnybų darbe su rizikos šeimomis. Kas gi per du mėnesius pasikeitė?
Motina su dviem vaikais persikėlė į jiems paskirtą socialinį būstą kitame, Jonavos rajone. Ji susitvarkė išvaizdą ir paskelbė, kad nori pradėti naują gyvenimą. Sveikintinas troškimas po tokios žiaurios tragedijos, kokią teko išgyventi Saviečiuose.
Tačiau bėda nedingo. Į naujus L.Cvilikaitės namus net penkis kartus buvo kviesta policija. Ir ne dėl sugyventinio smurto, nes jis – už grotų. Per pastarąjį policijos vizitą apsvaigusi motina į alkoholio matuoklį pripūtė 3 promiles (sunkus girtumas).
Kaimynės liudijimai šokiruoja – motina neprausė savo vaikų, nesuteikė pagalbos ir nekvietė medikų sirgusiam sūnui, palikdavo atžalas, dingdavo, girtuokliavo. Neapsikentusi kaimynė viską paviešino.
Paaiškėjo, kad L.Cvilikaitei trūksta elementarių įgūdžių, kaip auginti vaikus. Kaip pati augo, taip ir savo vaikus augino?
Negi tai matė tik neabejingoji kaimynė? Matė socialiniai darbuotojai, policija, greitosios pagalbos medikai. Tik delsė manydami, kad motina susiims.
Jeigu L.Cvilikaitės atžalos būtų bent lankiusios vaikų darželį, šeima būtų geriau matoma. Ikimokyklinis švietimas kol kas nėra privalomas, bet savivaldybės atstovai galėjo geranoriškai pasirūpinti, kad vaikai būtų vežami į darželį. Būtų sunkiau nuslėpti ir nešvarą, ir girtumą.
Kai kas vis dėlto buvo padaryta. Į kitą rajoną persikėlusi bedarbė buvo aprūpinta pašalpomis. Ar ne iš vaikams skirtų pinigų buvo girtaujama?
Pažerti pinigų nepakanka – svarbu siekti, kad jie būtų naudojami šeimos, vaikų reikmėms. Kai kuriose savivaldybėse jau būtent taip tvarkomasi. Girtaujantiems tėvams į rankas neduodami grynieji pinigai. Šeimai perkami maisto produktai, higienos ir buities prekės, drabužius.
Teko girdėti, kad kai kurie stikliuką pamėgę tėvai sugeba prasisukti – aliejų ar miltus iškeisti į alkoholį. Vis dėlto jeigu kišenėje švilpauja vėjai, yra mažiau galimybių įsigyti svaigalų.
Kai faktai apie motinos girtuokliavimą ir vaikų nepriežiūrą iškilo į viešumą, L.Cvilikaitė užsikodavo. Ar tokiu senoviniu būdu įmanoma užtvenkti upę ir išrauti įsišaknijusią bėdą, medikai abejoja.
Krizės ištiktai moteriai reikėtų gerokai rimtesnės medikų pagalbos. Tai buvo bandoma daryti. Dabar specialistai sunerimę svarsto, ar šįkart „nutrūkimo“ negalėjo paskatinti vaistų ir alkoholio sumaišymas.
Dar vienas sukrėtimas šioje dramatiškoje istorijoje turėtų būti rimtas spyris tarnyboms, atsakingoms už socialinės rizikos šeimas. Jų darbuotojai, užuot dejavę apie mažus atlyginimus, turėtų būti ryžtingesni, dirbti drauge su policijos pareigūnais, medikais.
Juk pareigūnai, pamatę vaikus su girta neadekvačia motina, turi teisę iš karto pasirūpinti jų saugumu.
Jeigu krizės ištiktoms šeimoms būtų padedama bent kažkiek panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje, vaikų gyvenimo dramų ir tragedijų būtų mažiau. Ten reaguojama labai greitai ir po to daug dirbama su tėvais.
Rinkdama medžiagą tyrimui apie iš lietuvių užsienyje paimtus vaikus, kalbinau Londone gyvenančią emigrantę Moniką. Ji man guodėsi, kaip buvo paimta mažametė duktė. Mergaitė neva ožiavosi, tėvas trenkė diržu.
Apie spiegiantį vaiką pranešė kaimynas. Pareigūnai nedelsė – į lietuvių emigrantų namus jie pasibeldė kartu su vaiko teisių apsaugos specialistais ir išvežė smurtavusi tėvą. Mergaitė buvo laikinai paimta iš nesaugios aplinkos. Motina turėjo pasiaiškinti, kodėl negynė dukters.
Su lietuve kelis mėnesius dirbę britai specialistai jai leido lankyti dukrą, pasimatymai vis dažnėjo. Pagaliau jos vėl buvo kartu. O mergaitės tėvas, atlikęs teismo jam skirtą bausmę, negali grįžti gyventi į tuos pačius namus.
Ar pagaliau atsitokės L.Cvilikaitė, ar paaiškės naujų sausio 2-osios nakties tragedijos Saviečiuose aplinkybių, parodys laikas.
Tačiau viena aišku – L.Cvilikaitę ištikusios krizės metu nesuveikė socialinės pagalbos ir vaikų apsaugos mechanizmas.
Matyt, jis turėjo būti įjungtas dar tada, kai motina iš namų dingdavo 2013 metais, turėdama du vaikus ir laukdamasi trečiojo.
Negydomos bėdos savaime nedingsta, o dar labiau aštrėja. Labiausiai nukenčia mažiausieji, kurie negali apsiginti nuo įsiutusių tėvų ir nesuvokia, dėl ko jie taip stipriai susipyko, kad vienam aptemo protas. ˙
