Buvęs policijos vadovas teigė, jog gynėjų ir Sovietų armijos pajėgos buvo nelygios. Dauguma parlamento gynėjai buvo menkai ginkluoti savanoriai.
„Visa laimė, kad aukštai esančioms galvoms užteko proto to šturmo nerengti“, – kalbėjo L.Vasiliauskas.
Ginti parlamento rūmams bei jo prieigoms buvo sukurtas specialus gynybos štabas, tačiau Nepriklausomybės aikštėje tvarką palaikę policijos pareigūnai buvo beginkliai.
„Vienas kitas pareigūnas, taip pat ir aš turėjome tarnybinius ginklus. Jei būtų buvusi būtinybė, kokį šūvį galėjau paleisti“, – pasakojo L.Vasiliauskas.
Buvęs pareigūnas pasakojo, jog tuo metu Sovietų Sąjungos vadovybei buvo labai svarbu įrodyti pasauliui, kad Lietuvoje vietos policija nesusitvarko su savo pareigomis. Svarbiausia mūsų užduotis buvo neduoti preteksto tokiems pareiškimams.
L.Vasiliauskas prisiminė, jog kariai klausėsi policijos radijo ryšio ir tai ypač trukdydavo kelių policijos pareigūnams. „Kita vertus, buvo galima šiek tiek gudrauti. Žinodami, kad mūsų klausosi, galėjome perduoti tokią informaciją, kuri mums buvo naudinga“, – pasakojo L.Vasiliauskas.
Kariai galėjo ne tik klausytis, bet ir blokuoti policijos radijo ryšį. Policijos pareigūnai tuo metu kariškių radijo ryšio nesiklausė.
„Nepriklausomybės pradžioje buvome tarp kūjo ir priekalo. Mes buvome Lietuvos jėgos struktūra, vykdėme Lietuvos įstatymus, bet materialinį aprūpinimą gaudavome iš Maskvos“, – prisiminė pirmasis policijos vadovas.
Jis pasidžiaugė, jog nuo Maskvos struktūros pavyko atsiskirti be didelių skaudulių. VRM tapo pirmąja depolitizuota įstaiga.
