Tokie duomenys pateikiami Lietuvos teisės instituto išleistoje monografijoje „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir nepilnamečių justicijos politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai“. Joje pristatomi 2013-2015 metais pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir viktimizacija“ atlikti du dideli empiriniai tyrimai.
Tirti asocialų elgesį – būtina
Pasak tyrėjų, asocialus jaunimo elgesys yra normalios visuomenės reiškinys. Kitą vertus tai yra ir yra tam tikrų socialinių problemų visuomenėje išraiška. Todėl, tyrėjų nuomone, šio reiškinio tyrimui turi būti skiriamas didelis dėmesys. Rinkti ir analizuoti informaciją apie nepilnamečių padaromus pažeidimus yra svarbu siekiant stebėti tokio elgesio paplitimą, struktūrą ir pokyčius. Monografijos autorių tikslas – išsiaiškinti jaunimo nusikalstamo elgesio tendencijas, formas, patikrinti skirtingų kriminologijos teorijų prielaidas. Taip pat siekta įvertinti nepilnamečių teisingumo politiką Lietuvoje ir atsakyti į klausimą – kiek ji nukreipta į asocialiai besielgiančio jaunimo problemų sprendimą.
Vaikai pasakojo apie save
Vienas iš išskirtinių atlikto tyrimo bruožų yra tai, kad jame buvo siekiama nustatyti, kiek paplitęs nepilnamečių nusikalstamas elgesys remiantis ne statistiniais duomenimis ar policijos įvykių suvestinėmis, o taikant pranešimo apie save metodiką. Tai reiškia, kad pačių vaikų buvo klausiama ar jie yra padarę nusikalstamų veikų, kokių ir kiek jų būta.
Tyrimo metu buvo apklausta beveik 3 tūkst. 12-15 metų amžiaus moksleivių iš Vilniaus, Šiaulių, Kretingos, Plungės bei Telšių. Tyrimo rezultatai palyginti su pagal tą pačią metodiką prieš dešimt metų darytų tyrimu.
Surinkti duomenys parodė, kad 12-15 metų moksleivių nusikalstamo elgesio paplitimo rodikliai nedidėja, jų daromi pažeidimai nėra linkę sunkėti, o pažeidėjų amžius taip pat nejaunėja.
Piratavimas – ne nusikaltimas?
Muzikos ar filmų parsisiuntimas iš interneto – labiausiai paplitęs nusikalstamas elgesys tarp moksleivių. Beveik pusė moksleivių prisipažino piratavę internete. Tačiau tokia tendencija stebinti neturėtų atsižvelgiant į interneto vartojimo mastus. Įdomu, kad į paklausus moksleivių ar jie supranta, kad toks elgesys yra nusikalstamas, daugiau nei 45 proc. atsakė, kad internetiniame piratavime nemato nieko blogo.
Jaunimo nusikalstamų veikų sąraše piratavimui šiek tiek nusleidžia piešimas ant sienų, traukinių, autobusų (troleibusų) ar požeminėse perėjose. Dešimtadalis apklaustųjų teigė kažkada „puošę“ viešąsias vietas nelegaliais piešiniais. Tik ketvirtadalis moksleivių per visą gyvenimą buvo padarę rimtesnio pobūdžio nusikalstamas veikas. Mažiau nei 10proc. moksleivių nurodė vogę iš parduotuvių, dalyvavę grupinėse muštynėse, padarę kūno sužalojimą ar įvykdę kitus pažeidimus.
Viena iš tyrimą atlikusių specialistų teisininkė, kriminologė Svetlana Justickaja sako, kad nusikalstamo elgesio neretai išmokstama namuose. „Vaikai daug pamokų išmoksta namuose, stebėdami, kaip elgiasi tėvai. Dėl to tėvai turi daug dėmesio skirti vaikų auklėjimui“, – teigė S. Justickaja.
Statistika situacijos neatspindi
Tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad vos 7 proc. moksleivių, kurie kada nors per savo gyvenimą padarę nusikalstamą veiką, nurodė turėję kontaktų su policija. Dėl šios priežasties mokslininkai mano, jog statistiniuose duomenyse reali nepilnamečių padaromų nusikaltimų situacija neatspindima.
Siekiant įvertinti nepilnamečių teisingumo politiką Lietuvoje buvo kalbėta vaiko teisių apsaugos institucijų atstovais, teisėsauga, psichologais.
Tyrime dalyvavę ekspertai Lietuvoje vykdomas jaunimo nusikaltimų prevencijos programas vertina kritiškai. S. Justickaja teigia, kad neužtenka pavienių prevencijos akcijų. „“Svarbu, kad toks programos nebūtų toks vienkartinis dalykas. Prevencinės programos turi būti vykdomos nuolat. Būtinai turi būti ir grįžtamasis ryšis“, – kalbėjo pašnekovė.
Anot S. Justickajos, su nusikaltusiu vaiku turi kalbėtis šeima, psichologai. Jis neturi būti iškart siunčiamas į socializacijos centrus, nes tai problemos nesprendžia.
Tyrimą atlikę ekspertai sako, kad nepaisant teigiamų postūmių nepilnamečių teisingumo institucijų veiklos dar negalima vertinti kaip veiksmingai sprendžiančių nepilnamečių nusikalstamumo problemas.
Labiausiai buvo kritikuojama dėl epizodinio, o ne sisteminio požiūrio į nepilnamečių problemas, nepakankamai vykdomos įgyvendinamų priemonių veiksmingumo stebėsenos, menko tarpinstitucinio bendradarbiavimo bei nenuoseklumo.
