Nusikaltimas ištirtas, bet kaltais nepripažinti nei du žmones nušovęs žudikas, nei jį sustabdyti turėję pareigūnai.
Taip baigėsi 2009 metų spalio 5-osios žudynės Kaune, kai buvo nušautas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė.
Su tariamais pedofilais kovojęs Drąsius Kedys liko amžinas įtariamasis, nes po mirties nebuvo teisiamas.
O dėl nesustabdytų žudynių Lietuvos teismuose penkerius metus aiškinosi tuomečiai policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis bei biuro darbuotojai Emilijus Damukaitis, Vitalijus Vitkovskis ir Dariušas Sinkevičius.
Šią savaitę jie buvo išteisinti jau antrąkart. Vilniaus apygardos teismas (VAT) nusprendė, kad pareigūnai neturėjo pakankamai informacijos, kad galėtų užbėgti už akių žudikui.
– Ką iš tiesų prieš Kauno žudynes žinojo policija? – „Lietuvos rytas“ paklausė per šį skandalą posto netekusio ir teisiamųjų suole atsidūrusio 59 metų V.Račkausko.
– Galiu pasakyti pikantišką faktą. 2009 metais beveik visa Lietuva – žurnalistai, Kauno policija, prokuratūra, nemažai Seimo narių, net Prezidentūra – žinojo apie tariamų pedofilų medžioklę Kaune.
Policijos departamentas ir KPB iki pat spalio 5-osios žudynių neturėjo jokio oficialaus dokumento ar kitos rašytinės medžiagos apie šią istoriją.
Po nužudymų paaiškėjo, kad vienintelis departamente pasirodęs šaltinis, kalbėjęs apie pedofiliją, buvo Mindaugas Žalimas. Jis buvo atvykęs rugsėjo 16-ąją ir T.Ulpiui žodžiu išdėstė abstrakčią informaciją apie galimą pedofilijos problemą Kaune ir su ja susijusius asmenis.
– Kodėl buvo aplenkta policija?
– Jei ta informacija būtų patekusi pas mus, mes būtume atsijoję grūdus nuo pelų.
Profesionalūs darbuotojai būtų greitai nustatę, kad vadinamoji pedofilija – melas ir išsigalvojimas.
Tai supratau dar spalio 5-osios vakarą, kai nustatėme, kas Kaune galėjo nušauti du žmones.
– Kad tai galėjo padaryti D.Kedys, paaiškėjo tą pačią dieną. Tai tik tuomet su kitomis tarnybomis pradėjote dalytis informacija?
– Kai po nužudymų išvykau į įvykio vietą Kaune, paaiškėjo, kad įvairios tarnybos, net žiniasklaida, turėjo D.Kedžio pareiškimų. Turėjo visi, išskyrus kriminalinę policiją.
Nurodžiau visus pareiškimus skubiai vežti tuomečiam KPB vadovui Algirdui Matoniui – juk buvo nužudytas teisėjas.
A.Matonis pradėjo skaityti tuose pareiškimuose esančias pavardes – Andrius Ūsas, Laimutė Stankūnaitė, Kęstutis Betingis, kitų prokurorų, teisėjų pavardės.
Tuomet nurodžiau visus pareigūnus, jei dar sveiki ir gyvi, sukviesti į Policijos departamentą, o kitus asmenis vežti į Kauno policiją. Reikėjo juos apsaugoti.
Buvo galima išsaugoti ir V.Naruševičienės gyvybę, bet šiuose pareiškimuose jos pavardės nebuvo. Mes apie ją nieko nežinojome.
Kai buvo rastas V.Naruševičienės kūnas, o netoli jos – ginklas, nustatėme, kad jis savigynai išduotas D.Kedžiui.
Vienintelę mūsų versiją patvirtino ir vaizdo kamerų įrašai, liudytojų parodymai.
Viskas buvo nustatyta per vieną dieną, ir tai didžiulė kriminalinės policijos ir visos tyrėjų bendruomenės sėkmė.
Likimo ironija – informacijos apie tai turėjo visi, o teisiamaisiais tapome mes.
– Tačiau žudiko taip ir nesulaikėte ir dėl to iš visuomenės sulaukėte nemažai priekaištų.
– Dabar jau galiu pasakyti, kad jis slapstėsi labai profesionaliai ir padarė tik keletą klaidų.
Atrodė, kad jį ne tik kažkas globojo, bet ir maitino informacija: nurodinėjo, ko nereikia daryti, kur nereikia būti ir kam neskambinti.
Tai mes jautėme visą laiką.
Jo paieška taip pat buvo itin profesionali, bet operacija sužlugo dėl nutekėjusios informacijos. Bet pastangų buvo įdėta daug.
Aš pats kreipiausi į savo pažįstamus kolegas penkiose Europos valstybėse, du kartus buvau susitikęs su Didžiosios Britanijos diplomatais.
Turėdami pagrįstos informacijos, kad D.Kedys gali būti išvykęs į Londoną, spausdinome skelbimus Didžiosios Britanijos ir Ispanijos spaudoje.
Ieškodami šio bėglio pirmą kartą panaudojome ir vieną naujovę – Kriminalistinių tyrimų centras sukūrė pavyzdį, kaip žmogus gali pasikeisti per penkis mėnesius – kiek užauga jo plaukai, atsiranda raukšlių, kaip jis atrodytų su ūsais ar su barzda.
Vėliau pasinaudojus šia programa buvo sukurtas ir garsiojo bėglio Romo Zamolskio atvaizdas. Neseniai Rusijoje sulaikyto bėglio atvaizdas atitiko vieną kriminalistų pavyzdžių.
– Tačiau byloje buvo tvirtinama, kad M.Žalimas policijos departamente apsilankė du kartus.
Antrasis kartas buvo Kauno žudynių išvakarėse?
– Ar Imuniteto valdybos atstovams ir prokurorams atrodė sveiku protu suvokiama, kad visą gyvenimą svarbius nusikaltimus tyrę ir pavojingose operacijose dalyvavę kriminalinės policijos pareigūnai sugalvojo, kad leis nužudyti teisėją ir niekuo dėtą moterį?
Man pareikštas įtarimas skambėjo taip: „Generalinio komisaro pavaduotojas V.Račkauskas, iš anksto turėdamas informacijos apie rengiamą tam tikrų asmenų nužudymą, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų.“
Ar tai suvokiama sveiku protu? Tai gal pirmiausia reikėjo atlikti mano psichiatrijos ekspertizę ir nustatyti, ar tuo metu aš buvau pakaltinamas ir suvokiau savo veiksmus?
Tuomet iš karto kilo klausimas, o kodėl turėjau taip elgtis? Turėjo būti kažkoks suinteresuotumas, asmeniškumas.
Prokurorai iš karto žinojo, kad jokių įrodymų surinkti nepavyks, bet neužteko profesionalumo ir padorumo, kad tokią bylą nutrauktų. Per ketverius su puse metų buvo surinkti 26 tomai dokumentų, jie virto makulatūra.
Daugybė pinigų ir darbuotojų laiko išleista tuščiai.
– Tai kokią informaciją vis dėlto perdavė į Policijos departamentą atvykęs M.Žalimas?
– Atvykęs į Policijos departamentą, jis kreipėsi į generalinio komisaro pavaduotoją Algirdą Stončaitį.
Apie atvykusį pašnekovą jis informavo mane. Aš jį nusiunčiau į KPB, kurį turėjo sudominti ši informacija.
Kad ir koks skaudus nusikaltimas būtų pedofilija, rūpintis ikiteisminiu tyrimu nėra generalinio komisaro pavaduotojo pareiga. Tai nebuvo grėsmė visai šaliai.
Su M.Žalimu bendravęs T.Ulpis kitą dieną man pasakė, jog svečias kalbėjo lyg per mėnulio pilnatį.
Nepaisant to, pareigūnai nusprendė, kad jo suteiktą informaciją reikia patikrinti, ir kreipėsi į prokuratūrą.
Dėl galimos pedofilijos Kaune ikiteisminį tyrimą tuomet atliko Vilniaus apygardos prokuratūra. Jai pareigūnai ir perdavė šaltinio, kuris tuomet prašėsi visiško slaptumo, informaciją.
Nors kriminalistai prašė leidimo naudoti įvairias sekimo priemones, prokuroras davė leidimą tik elektroninio ryšio kontrolei.
Tuo ir buvo apsiribota.
Apie tai, kad panašiu metu į Generalinę prokuratūrą dėl grasinimų kreipėsi L.Stankūnaitė ir jos sesuo V.Naruševičienė, KPB nieko nežinojo.
Buvo nesusikalbėta, bet dėl to nenoriu nieko kaltinti. Kiekvienas pareigūnas sprendžia, kokius veiksmus jam atlikti.
Beje, KPB pareigūnai buvo suplanavę pasikalbėti su pačiu D.Kedžiu, bet to padaryti nespėjo.
D.Kedys, kaip įtariama, nužudė du žmones.
Jeigu mes anksčiau būtume žinoję apie grasinimus ir pareiškimus, viskas būtų pasibaigę kitaip.
– Visa ši istorija sukasi apie M.Žalimą? Iš kur jis galėjo turėti informacijos, kodėl ėjo į Policijos departamentą, bet apie tai prabilo tik po dvejų metų?
– Aš M.Žalimą pirmą kartą pamačiau teisme.
Apie jį turiu savo nuomonę, bet jei ją pasakysiu, iš manęs bus pareikalauta įrodymų.
Galiu pasakyti tik tai, kas minima byloje.
Jis kilęs iš Plungės, mokęsis vienoje mokykloje su dabartiniu Policijos departamento Imuniteto valdybos vadovu Elanu Jablonsku. Dirbdamas Plungės policijos komisariate E.Jablonskas tyrė M.Žalimo padarytą nusikaltimą.
Prieš penkerius metus Vilniaus 3-iasis policijos komisariatas aiškinosi Baltarusijos politiko sūnaus Viačeslavo Revinskio sumušimą, kuriuo buvo įtariamas M.Žalimas.
Šio komisariato viršininkas buvo anksčiau Imuniteto valdybai vadovavęs Donatas Malaškevičius.
Šią bylą tyrusi prokurorė teisme aiškino, jog buvo surinkusi pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, bet kaip tik tuo metu M.Žalimas pasirodė televizijos laidoje, kur mane apšmeižė ir įsuko visą šią karuselę.
Jis ten pat pareiškė, kad jam buvo pareikšti nepagrįsti įtarimai dėl kūno sužalojimo.
Manau, kad jis savo tikslą pasiekė, – jo pavardė buvo išbraukta iš muštynių bylos ir jis tapo pagrindiniu liudytoju mūsų byloje.
– Iš karto po teismo nuosprendžio minėjote, kad šis tyrimas buvo pradėtas tik dėl jūsų, o kiti keturi pareigūnai į šią istoriją buvo įvelti nepagrįstai.
– Puolimas prieš mane prasidėjo dar prieš šią istoriją, kai Policijos departamente dar nebuvo Imuniteto valdybos.
Tuomet buvo pasklidusios kalbos, kad esu vadinamasis kontrabandininkų stogas ir juos dangstome kartu su vienu aukštu Marijampolės policijos pareigūnu.
Tačiau nė vienas apie mane paskleistas faktas nepasitvirtino, o minėtas pareigūnas buvo visiškai išteisintas.
Didžiulis triukšmas buvo sukeltas ir nuo pat šios bylos pradžios. Tai buvo daroma vien tam, kad kiltų nepasitikėjimas. Tačiau sukeltas triukšmas nė vieno asmens kaltės dar neįrodo.
Viskas subliūško, tik labai gaila, kad dirbtinai sukeltais purslais patikėjo net kai kurie politikai.
Vienoje televizijos laidų aš iš karto visai Lietuvai pasakiau, kad tai yra nesąmonė, melas, išsigalvojimas.
Aš iš karto žinojau, kad tai, kas buvo teigiama, niekada nebus įrodyta.
– Jei jautėtės teisus, kodėl pasitraukėte iš tarnybos?
– Ankstų 2009 metų lapkričio 14-osios rytą į mano kabinetą Policijos departamente atėjo Imuniteto valdybos vadovas D.Malaškevičius ir atnešė šaukimą popiet atvykti į prokuratūrą, kur bus pareikšti įtarimai.
Perskaitęs tokį dokumentą iš karto parašiau prašymą atleisti mane iš pareigų.
Gavęs tuomečio generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio sutikimą, nuvykau pas vidaus reikalų ministrą.
Pasitraukiau, kad Lietuvos policija su įtariamuoju V.Račkausku neturėtų nieko bendro ir mano vardas neterštų visos sistemos.
Mano pareigos buvo nesuderinamos su įtarimais, todėl buvau priverstas išeiti iš darbo.
Atėjęs į apklausą pas prokurorą jau galėjau pareikšti, kad niekur nedirbu.
– Išgirdus išteisinamąjį nuosprendį nekilo minčių grįžti?
– Dar nespėjau – praėjo vos kelios dienos. Manau, kad dabartinis policijos vadovas turėtų apsidžiaugti tokia bylos sėkme.
Galbūt jis ir norėtų, kad tapčiau jo pavaduotoju, nes per penkerius metus teismuose įgijau tiek patirties, kiek jos neturi nė vienas pareigūnas, bet nelinkiu, kad turėtų.
