Tokia istorija nutiko viename Telšių rajono kaime. Redakcijai žinomas kaimas, ūkininkas ir nukentėjusysis.
„K..., tave užmušiu“
Antradienio rytą Petras (vardai pakeisti – red.), eidamas vykdyti ūkininko nurodymų, paslapčia užėjo pas gretimoje sodyboje gyvenančią panašaus amžiaus draugę Janiną. Jie susipažino pavasarį, kai moteris apsigyveno giminaičių sodyboje. Gal širdyje užsidegusi liepsnelė, o gal tik noras pabendrauti kaip lygus su lygiu Petrą vis dažniau atvesdavo į Janinos kiemą. Tačiau antradienis buvo lemtingas.
Nežinia, ar ūkininkas sekė pas jį gyvenantį samdinį ar tiesiog sutapimas, tačiau po pasimatymo vos pro vartelius išėjęs Petras akis į akį susidūrė su savo šeimininku.
Pasak liudininkų, iš automobilio iššokęs ūkininkas užpuolė savo vergą, talžė nesirinkdamas, kur pataikys. Nuo smūgių šiam parkritus ant vieškelio, spardė kojomis šaukdamas: „K..., tave užmušiu“.
Raitėsi iš skausmo ant kelio
Žmogus ant dulkėto žvyrkelio raitėsi iš skausmo. Prilupęs samdinį, ponas liepė lipti į jo automobilį. Tačiau Petras, matyt, nusprendė daugiau nebesitaikstyti su tokiu elgesiu, priešinosi iš visų jėgų.
Ant kelio dar kiek patąsęs žmogų, ūkininkas, matyt, galutinai išliejo savo tulžį. Palikęs gulintį leisgyvį samdinį, nurūko namo.
Pasak tyliai su baime egzekuciją stebėjusių liudininkų, atrodė, kad automobilis pervažiuos ant kelio gulintį vyrą, tačiau išvengta tragedijos. „Taip žmonės nesielgia su gyvūnais, o čia gi žmogus“, – piktinosi kaimiečiai.
Grasino nuvežti į mišką
Atsikėlęs Petras sukaupė paskutines jėgas ir nužingsniavo apsisprendęs išeiti iš sužvėrėjusio darbdavio ūkio. Susirinkęs savo mantą, patraukė link autobusų stotelės ir išvyko pas artimuosius.
Ne pirmą kartą ūkininko skaudų ragavęs vyras neslėpė, kad jam griežtai buvo nurodyta nesilankyti pas kaimynystėje gyvenančią moterį. Tačiau noras bendrauti, nors trumpam pasijusti žmogumi, vyru buvo stipresnis. Tad paslapčia Petras užsukdavo pas Janiną.
Draugiškai pasišnekėdavo, atsigerdavo arbatos. Kartą prie puodelio vyras atvėrė širdį, pasipasakojo norintis išeiti iš baisiojo ūkininko, nes bijantis dėl savo gyvybės. Esą neseniai po sodybą jį gaudęs žemvaldys grasino nuvežti į mišką už tai, kad tas jo neklausantis ir toliau lankantis draugę.
„Tą kartą pavyko pasprukti“, – atviravo Petras.
Vergovė apskritus metus
Ši istorija Lietuvos kaime – ne naujiena. Ūkininkų sodyboje gyvenantys samdiniai neretai neturi jokių teisių ir bijo pasiskųsti teisėsaugai, kaip su jais elgiamasi.
Nelegalus menkai apmokamas darbas, nesuskaičiuojami viršvalandžiai, darbas apskritus metus, be laisvadienių net savaitgaliais ar metinių švenčių dienomis.
Tarsi tokio lažo būtų negana, ūkininkai, kaip įrodė pastarasis pavyzdys Telšių rajone, ima reguliuoti žmogaus asmeninį gyvenimą. Draudimas laisvai bendrauti suaugusiam žmogui – nesuvokiamas ir nepateisinamas.
Vienkiemiuose nuolat smurtaujama ne tik prieš samdinius, bet ir prieš šeimos narius, mušami, spardomi gyvuliai. Deja, žiaurus elgesys lieka paslaptyje. Aplinkiniai tirta iš baimės: „Pranešiu, tai susipyksiu su kaimynu, padegs, sumuš, o gal net įpykęs užmuš“.
