Šiandien – antroji „Lietuvos ryto“ žurnalistės tyrimo dalis, kurioje atskleidžiami labai keisti prokurorų ir policijos pareigūnų darbo epizodai. Pirmąją dalį skaitykite čia.
Prisipažino melavęs
Vilniaus apygardos teismo posėdis įvyko 2010 metų lapkričio 29 dieną.
Pagrindinis ir vienintelis Č.Kuncevičiaus nusikaltimo liudininkas Linas V. buvo atvežtas iš Lukiškių kalėjimo ir įkurdintas su pareigūnais atskirame teismo kambaryje.
Jis sakė nesutinkantis kalbėti viešai: „Tai mano asmeninis reikalas, įsislaptinau, nes man taip buvo pasiūlyta.“ Savo parodymus jis ėmė skaityti per mikrofoną. Bet sutriko, kai gynyba ėmė jo klausinėti.
Paklaustas, kokia buvo pavardė to kalinio, kuriam Č.Kuncevičius esą kiemelyje pasakojo žudęs, liudytojas patylėjęs oriai atšovė: „Atsisakau pasakyti jo pavardę.“
Ir teisėjai su tuo nuolankiai sutiko, nors tas pats teismas yra priėmęs nuosprendį, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistė išduotų savo informatoriaus, papasakojusio apie teisėjų nuodėmes, pavardę.
Dabar kalba buvo apie žmogžudystę, bet, pasirodo, teisėjams tai nebuvo svarbu. Paklausus, kaip kiemelyje jis galėjo nugirsti, kalinys atsakė: „Mes vaikščiojome kiemelyje kartu, kalbėtis galima.“
Paprašius patikslinti, kaip galėjo išgirsti net tokias smulkmenas, kad žudant buvo šlapdriba, kada tiksliai vyko pokalbis, stojo tyla.
Po to liudytojas staiga pareiškė norįs pakeisti parodymus: „Č.Kuncevičius apie žudymą pasakojo ne kalėjimo kiemelyje, o ligoninėje man per unitazo vamzdį.“
Manote, teisėjai sureagavo, kad vienintelis pagrindinis liudytojas melavo, kad iškėlė naują versiją, kuri galbūt vėl melaginga? Ir užvertė bylą, nes liudytojas pagal įstatymą griežtai negali keisti savo parodymų.
Nieko panašaus! Net nemirktelėję jie išklausė dar vieną neįtikėtiną istoriją, kurią, matyt, kaip atsarginį variantą liudytojui buvo paruošę tyrėjai.
Sugalvojo išvietės vamzdį
Dabar situacija kita – kiemelio nebėra. Yra tik Č.Kuncevičius 17-ojoje ligoninės kameroje ir liudytojas Linas V. 16-ojoje.
Veiksmas, kaip pasakojo liudytojas, vyko taip. Č.Kuncevičius, prigulęs prie savo kameros tualeto vamzdžio, kokią valandą garsiai šaukdamas jam pasakojo, kaip žudė, ką turėjo už tai gauti, koks tuo metu buvo oras, kur išmetęs ginklą, SIM kortelę ir panašiai.
Č.Kuncevičius negalėjo žinoti, kam atlieka išpažintį, nes nežinojo, kas yra kaimyninėje kameroje. Tiesiog jam užėjo noras prisipažinti.
Liudytojas nematė, bet žinojo, kad tai Č.Kuncevičius, kuris esąs „180 cm ūgio, ilgų garbanotų plaukų, nuskeltu dantimi, sublogęs“. Teismo paklaustas, iš kur žino, kad kalbėjo Č.Kuncevičius, paaiškino: „Aš Č.Kuncevičiaus veido nemačiau, nes neįmanoma kalbant į unitazą matyti veido.“
O ar galima buvo girdėti? – paklausė teisėjai. „Švariai, nešvariai girdėjosi pokalbis, negaliu pasakyti, bet man buvo žinoma“, – atsakė Linas V.
Reikia tik stebėtis Č.Kuncevičiumi, kuris, prigulęs prie atviro dvokančio, matyt, niekada nevalyto vamzdžio, kuriuo plaukioja kalinių fekalijos, sugebėjo šaukdamas net papasakoti, koks buvo oras, kai jis žudė! Ir to jo pasakojimo stebuklingai nenugirdo nė vienas pareigūnas koridoriuje.
Teismui abejonių nekilo
Teismui nebuvo pateikta daugiau jokių kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų tiesioginių įrodymų, jog R.Statkų nužudė Č.Kuncevičius.
Bet teismui daugiau nieko ir nereikėjo – užteko tokio vieno liudytojo ir kitų įrodymų visumos.
Nė nesuabejoję, ar pasakojimas apie kanalizacijos vamzdį yra tiesa, nuosprendyje net neužprotokolavę, kad liudytojas posėdžio metu melavo ir iš esmės pakeitė parodymus staiga prisiminęs kanalizacijos vamzdį, teisėjai Arūnas Kisielius, Audronė Kartanienė ir Teresėlė Kazlauskienė trinktelėjo nuosprendį Č.Kuncevičiui – 15 metų kalėjimo!
Nors Baudžiamojo kodekso 301 straipsnio 2 dalis nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik anoniminio liudytojo parodymais.
Šį teisėjų kolegijos sprendimą „Lietuvos ryto“ žurnalistei pakomentavo daug metų dirbantis teisėjas, paprašęs nerašyti jo pavardės: „Teisėjai, vadovaudamiesi kitais šalutiniais įrodymais, linkę nenuteisti. Net jei mano, kad nusikaltimas įvykdytas, bet įrodymų tam nepakanka. Net jeigu išteisinimas jiems kelia abejonių. Mes, teisėjai, išgyvename ne vieną nemigo naktį.
Antra vertus, visada galima atnaujinti procesą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių.“
Teko rengti eksperimentą
2014 metų lapkričio 14-ąją bylą atvertęs Apeliacinis teismas vis dėlto nurodė patikrinti, ar įmanoma buvo per kanalizacijos vamzdį papasakoti žudymo istoriją.
Kalėjimo ligoninės 16-ojoje ir 17-ojoje kamerose buvo atliktas pusvalandžio trukmės eksperimentas (jo įrašą redakcija turi), kuriame dalyvavo Č.Kuncevičius, jo advokatas, prokuroras N.Kozliakas, tyrėja ir du statistai pareigūnai. Girdėti šuns lojimas, per kanalizacijos vamzdį bėga vanduo.
Vieni šešis kartus skaitė tekstą 17-ojoje kameroje į kanalizacijos vamzdį, kiti gretimoje kameroje prie vamzdžio klausėsi.
Pirmas tekstą skaitė N.Kozliakas prieš tai pranešęs, jog skaitys Baudžiamojo kodekso 10 straipsnį, 16-ojoje kameroje tyrėja esą išgirdo, kai prokuroras šaukė garsiau, kiti – be nuomonės. Vaizdo įraše girdėti pavieniai duslūs žodžiai.
Antrą kartą prokuroras tyrėjai liepė skaityti Baudžiamojo kodekso 13 straipsnį
Prokuroras patvirtino: „Girdėjau. Juk skaitėte 13-ąjį straipsnį?“
„Taip“.
Advokatas teigė, kad garsą girdėjo, bet teksto nesuprato.
Trečią kartą vėl skaitė prokuroras, o pareigūnai ir advokatas patvirtino, kad garsą girdėjo, bet turinio nesuprato.
Ketvirtą kartą skaitė advokatas. „Skaitykite 23 straipsnį“, – nurodė prokuroras. Tyrėja, pareigūnai pareiškė, kad teksto nesuprato.
Prokuroras tvirtino: „Aš girdėjau 23 straipsnį.“
Penktą kartą advokatas skaitė 17 straipsnį.
Prokuroras girdėjo ir suprato.
Pareigūnai teigė teksto nesupratę.
Šeštą kartą advokatas skaitė niekam nenurodytą tekstą – normaliu tonu, garsiau ir šaukdamas.
Prokuroras: „Nieko negirdėjau, nesupratau turinio.“
Pareigūnai: „Girdėjome atskirus žodžius, turinio esmės nesupratome.“
Eksperimentas baigtas. Ir nors jo dalyviai patvirtino, kad nesuprato per kanalizacijos vamzdį skaitomo net trumpo teksto (kelis kartus suprato tik prokuroras), teismui tai nebuvo svarbu.
2014 metų sausio 27 dieną Apeliacinis teismas paliko kaltinamąjį nuosprendį, kažkodėl jį sušvelninęs iki 12 metų. Tiesa, atmetęs svarbų faktą – nužudymo įrankį. Nes neįrodyta, kad buvo šauta būtent iš to ginklo.
Atmetė nužudymo motyvą
Aukščiausiasis teismas 2014 metų spalio 18 dieną tik pakartojo Apeliacinio teismo išvadas, bet pažymėjo, kad „nėra duomenų, jog R.Statkus buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų, nes net jo mirties atveju J.Statkienė negalėjo pretenduoti į jo turto dalį“.
Taip dingo ir ginklas, ir pagrindinis nužudymo motyvas. Tačiau Č.Kuncevičius liko už grotų.
„Reikėjo žudiko? Tikau aš“
– Jūs niekada neprisipažinote nužudęs R.Statkų. Bet byloje netrūksta šalutinių jūsų nusikaltimo įrodymų. Tuo metu ten buvote, keitėte parodymus, nusikaltimo metu daug kartų kalbėjotės su J.Statkiene, kaitaliojote telefonų SIM korteles. Kodėl taip elgėtės? – Pravieniškių pataisos namuose paklausiau Č.Kuncevičiaus, kuriam liko kalėti 8 metai.
– Aš tyrėjams paaiškinau ir dėl SIM kortelių, ir dėl mano matytų aplinkybių, ir kodėl keičiau parodymus. Ir jie patys mane ragino keisti, esą greičiau paleis.
Sakiau pareigūnams ir teisybę, bet ji jiems nebuvo reikalinga. Jiems reikėjo arčiausiai nusikaltimo vietos buvusio žmogaus, o tai buvau aš. Po 22 mėnesių, kai buvau visą laiką laikomas vienutėse, rūsiuose, mušamas, šantažuojamas, vienu metu psichologiškai palūžau.
Tegu bus, kaip jie nori, man tas pat, jų versijų nebeneigiau. Tik niekada neprisipažinau, nes to nepadariau.
– Tardymo mėnesiais patyrėte ir fizinio smurto?
– Mane nuolatos vežiojo po įvairias areštines. Tardė tie patys du Policijos departamento pareigūnai. Vienas jų, M.M., buvo ypač žiaurus. Nuolat dvokiantis degtine, apsvaigęs, neprognozuojamo elgesio.
Veždami iš vienos areštinės į kitą jie sustodavo pamiškėje ir provokuodavo: „Bėk, duodam tau valandą, pasislėpsi ir gyvensi.“
Per vieną tardymą M.M. liepė išsižioti, įkišo purviną nagą man giliai į burną ir suraižė visą gomurį – kad nesimatytų žaizdų. Yra davęs virvę, vadinamąjį „arklį“. Pasakė: duosiu gerą patarimą – kai karsies, išmuilink, kad užsiveržtų, tai kitiems iš pirmo karto nepavyksta.
Kitą kartą taip plojo suglaustu delnu per ausį, kad sprogo būgnelis, lūžo ausies pertvara, dėl to gulėjau ligoninėje.
Gulėjau ir dėl to, kad nebeištvėręs prisirydavau varžtų, pjoviausi venas. Vos nepalūžau, kai dešimčiai dienų už grotų uždarė 18-metį mano sūnų – man grasino, kad pavers jį „gaidžiu“. Bet ištvėriau viską.
– Jūsų versija – esą pusseserė J.Statkienė nuvežė jus prie R.Statkaus namo fotografuoti?
– Taip buvo. Tai paliudijo ir draugė, iš kurios skolinausi „Cannon“, ir visas Čižiūnų kaimas matė, kaip mes važiavome. Nesislapsčiau. Pusseserė visą laiką zyzė, kad tramdyčiau jos buvusį vyrą. Bet jis buvo mano geras bičiulis, man autoritetas, aš jį gerbiau, ne vieną taurelę esame kartu išlenkę.
Šlykštu buvo važiuoti ten ir tykoti, kokios intymios scenos įvyks tarp buvusių sutuoktinių. Tą kartą pasakiau – viskas, paskutinis kartas. Aš ir fotografuoti tokiu aparatu nemokėjau, tad pasakiau, kad tik per langą pagąsdinsiu su blykste. O išėjo, kad tapau nusikaltimo liudininku.
– Keistas sutapimas, kad vieno žmogaus tuo pačiu laiku tykojo du vyrai?
– Per savo kvailumą atsidūriau ne tuo laiku ne toje vietoje.
– Tyrėjams kaltas neprisipažinote, bet viską po metų esą išklojote nežinia kam ligoninės kameroje, prigulęs prie kanalizacijos vamzdžio?
– Tas esą atsiradęs anonimas buvo vienintelis prokuroro šansas. Per 18 sulaikymo mėnesių neatsirado jokio mano nusikaltimo liudininko. Kad toks anonimas yra, buvau nuolat gąsdinamas.
Net iki jo atsiradimo man jau buvo pasakyta, ką jis „paliudys“, jei neprisipažinsiu.
Taip ir buvo padaryta.
– Bet perskaičius jūsų bylą kyla nemažai įtarimų, kad žudėte jūs. Kur tikroji teisybė, kas vis dėlto žudė? Atrodo, kad pasakote ne viską. Kodėl jūs laukėte prie sodybos, jei J.Statkienė grįžo atgal, – juk nebebuvo ką fotografuoti? Kodėl J.Statkienė, išgirdusi, kad nužudytas vyras, neatvažiavo pati, o liepė viską sutvarkyti jums?
– Nebenoriu nieko aiškinti. Nurašykite taip, kaip yra byloje.
– Gyvenote įdomų gyvenimą. Vaidinote Holivudo, „Discovery“, „National Geographic“ filmuose, lietuviškuose serialuose, beveik 20 metų dirbote kaskadininku. Turbūt net atlikdamas pavojingiausius triukus nemanėte, kad būsite nuteistas kaip žudikas?
– Ką jūs. Manau, žudiko vardo jau jokiose Lietuvos instancijose nebepavyks atsikratyti. Paskutinė viltis – generalinis prokuroras, kuriam apskųsime prokuroro N.Kozliako veiksmus.
Ir Lietuvoje kartais nutinka stebuklų, kaip nutiko šiauliečių porai, nepelnytai sėdėjusiai kalėjime kelerius metus už esą narkotikų platinimą.
Pokalbis kiemelyje – neįmanomas
– Ar gali Lukiškių kalėjimo pasivaikščiojimo kiemelyje nuteistasis iki gyvos galvos vaikščioti ir kalbėtis su kitais kaliniais? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus Viktoro Davidenkos.
– Jokiu būdu. Nuteistieji iki gyvos galvos atvedami pasivaikščioti po vieną arba su tokiu pat asmeniu, jei jie kartu vienoje kameroje.
– Ar jie turi kokią galimybę kitur pasikalbėti?
– Ne. Iš kameros jį išveda pareigūnas, parveda, užrakina, tada išvedamas kitas.
– Ar turi galimybę nuteistasis arba nuteistasis iki gyvos galvos kiemelyje susitikti ir kalbėtis dar su nenuteistu, o tik su įtariamuoju asmeniu?
– Ne. Įtariamieji yra griežtai izoliuoti, dažnai laikomi vienutėse. Jie į kiemelius taip pat atvedami po vieną. Jei kameroje yra du įtariamieji, jie išvedami pasivaikščioti drauge. Joks jų susitikimas su nuteistaisiais neįmanomas.
– Ar Lukiškių kalėjime yra buvęs toks faktas – viename kiemelyje vaikščiojo, kalbėjosi ir nuteistas iki gyvos galvos, ir įtariamasis?
– To nesu girdėjęs. Jei būtų įvykęs toks nusižengimas, būtų buvęs atliktas tyrimas, parašytas raportas. To niekada nebuvo.
Prokuroras: byloje padėtas taškas
– Prokurore, kaip galėjo atsitikti, kad toks liudytojas, kuris esą vaikščiodamas kalėjimo kiemelyje išgirdo Č.Kuncevičiaus prisipažinimą, pakliuvo į teismą? Juk Linas V. negalėjo ten vaikščioti, nes yra nuteistas iki gyvos galvos, ir tokie asmenys vaikšto tik po vieną. Po to melavo – esą nugirdo per vamzdį ligoninėje? – „Lietuvos rytas“ paklausė prokuroro N.Kozliako.
– Toks liudytojas byloje nefigūruoja, jis įslaptintas. Aš negaliu komentuoti įslaptinto liudytojo parodymų.
– Bet jo pavardė paviešinta teismo posėdyje.
– Paviešino pats Č.Kuncevičius. (Protokole užfiksuota, kad Č.Kuncevičiui paprašius į kitą teismo posėdį pakviesti liudytoją, kuris esąs Linas V., prokuroras atsakė: „Jei jau žinoma, su kuriuo liudytoju atlikti procesiniai veiksmai, kam jį dar kviesti.“)
Aš to nežinau, kur kas vaikšto. Man domėtis tuo nereikia. O dėl ligoninės Apeliacinio teismo iniciatyva buvo tikrinama, ar liudytojas galėjo girdėti per tualeto vamzdį.
Teismas, o ne prokuroras įvertino. Eksperimento rezultatai užfiksuoti byloje, ir yra ne tokie, kaip interpretuoja Č.Kuncevičius.
– Bet aš pati turiu to eksperimento vaizdo įrašą. Ten jūs teigiate tai girdėjęs, tai negirdėjęs, o pabaigoje aiškiai pasakote: „Nieko negirdėjau.“
– Kaip ši medžiaga pateko į viešumą, būtų įdomu žinoti. Aš nenoriu komentuoti nieko, kas yra byloje. Joje padėtas taškas.
Man tikrai viskas aišku. Č.Kuncevičius sukūrė gal 4–5 versijas, niekada iki galo negalėjo visko paaiškinti. Jo pozicija suprantama – žmogus nenori kalėti.
