Pirmiausia Lietuvos kriminalinės policijos biuro pastangomis dauguma nekarūnuotus miestų karalius vaizduojančių nusikaltėlių buvo sutupdyti už grotų, bet jų vykdytos kraupios žmogžudystės, nenusakomas žiaurumas, tyčiojimasis iš visuomenės iki šiol neišsitrynė žmonėms iš atminties.
Šių gaujų nusikaltimus dar karštais pėdsakais aprašė spauda, atspindėjo televizija ir radijas, o reportažai iš teismo salės parodė galiausiai atėjusias atpildo dienas.
Yra išleistos ir kelios žurnalistų parašytos dokumentinės knygos, jau kuriamas dokumentinis serialas.
Tačiau nei lietuvių kinas, nei literatūra dar nepanaudojo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio ir šio amžiaus pradžios kriminalinio pasaulio realybės meniniams vaizdiniams, siužetams ir scenarijams, nors ji kraupumu pranoko net lakiausią vaizduotę. Gal meno pasaulis vengia atsigręžti į šiuos įvykius, nes pernelyg dar gyvas siaubas, pasėtas tokių įvykių kaip tėvo ir sūnaus Kiesų bei jų vairuotojo nužudymas?
Vis dėlto jaunai Lietuvos valstybei pavyko susidoroti su nebaudžiamais pasijutusiais, nužmogėjusiais banditais ir tai didžiulis iki šiol kukliai finansuojamos kriminalinės policijos pareigūnų nuopelnas.
Jie nusipelnė ir kino bei literatūros kūrėjų dėmesio. Lietuvoje populiarūs užsienio šalių kriminalistų veiklą vaizduojantys romanai, televizijos serialai, bet mūsų šalies pareigūnų drąsa ir sumanumas, jų tirtų nusikaltimų pavojingumas neretai net pranoksta užsieninius fantazija grįstus siužetus.
Tuo įsitikino Kriminalinės policijos biuro pareigūnus kalbinę „Lietuvos ryto“ žurnalistai – šie pasakojimai prašyte prašosi perkeliami ir į knygas, ir į kino ar televizijos ekranus.
Pynė – iš realių įvykių
Skaitytojams siūlome kriminalistų pasakojimų pagrindu parašytą vaidybinio filmo scenarijų, kuris supintas iš realių įvykių, paaiškėjusių tiriant daugiausia vienos Panevėžyje siautėjusios banditų gaujos nusikaltimų istoriją.
Bet tai nėra tikslus dokumentinis bylos atkūrimas, o tik laisva faktų interpretacija pasitelkiant kai kurių kitų nusikaltimų detales, galimas įvykių ir motyvų versijas, vaizduotę, todėl ir veikėjų pavardės bei pravardės pakeistos.
Nuo ko pradėti?
Komisaras spoksojo į priešais, anapus stalo, užimančio pusę jo ankšto kabinetėlio, sėdintį režisierių. Retsykiais čia jam atveda kokį pasiskųsti ar apskųsti norintį žmogelį.
Pasitaiko, kad įsileidžia ir kurį nors žurnalistą. Patikimą.
Režisierius sėdėjo čia pirmą kartą. Apie tokius kaip šis sakoma: plikas kaip tilvikas.
Kokių keturiasdešimties metų, gal vyrėlesnis, o akys žvitriai laksto po kabinetą, tarsi kažką šniukštinėdamos.
„Kam leidausi į šią avantiūrą?“ – tarsi sakė entuziazmu nešvytinčios komisaro akys. Bet pats generalinis prašė susitikti. Kaip atsisakys?
– Tai nuo ko pradėti? – pertraukė jau kiek nejaukią tylą komisaras. Paprastai jis mėgsta laukti, kol pirmas pradeda kalbėti pašnekovas, bet šis atvejis ne toks – atrodo, tardomas bus jis.
– Gal prisiminkite kokį nors jus labiausiai sukrėtusį įvykį. Būtų gerai pradėti filmą kuo drastiškiau, žinote, kad žiūrovas neperjungtų kanalo ar išvis nepabėgtų nuo televizoriaus...
– Dieve, ką čia... Daug visko buvo...
– Ką nors jaudinančio... Asmeniškai...
Kažkodėl atminty tarsi iš miglų išnyra tas rytas (prisimena, tada buvo gatves nugulęs rūkas) prieš keletą metų Vilniuje...
Sulaukė baisaus keršto
Vilniaus Liepkalnio gatve rieda automobilis. Prie vairo sėdi į penktąją dešimtį įkopęs plačiapetis, tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio, trumpai kirptais plaukais, skvarbių akių vyriškis. Vilki tamsų kostiumą. Šalia ant priekinės sėdynės įsitaisęs kokių keturiolikos metų paauglys. Atrodo apsimiegojęs.
Už automobilio langų šmėžuoja ūkanų gaubiama gatvė, bėga blausūs namų fasadai.
Dar palyginti ankstyvas rytas, nors jau šviesu.
Staiga drioksteli sprogimas. Vyriškis krūpteli.
„Tėti! Na, ir trenkė! Kažkas turėjo išlėkti į orą!“ – šaukia paauglys.
Vyriškis, nieko nesakydamas, stabdo automobilį.
Girdėti, kaip pradeda kaukti kelkraštyje stovinčių mašinų signalizacijos.
„Bet ir dėjo! Čia bomba, ar ne?“ – šūkčioja paauglys.
Automobilis apsisuka, važiuoja atgalios.
Pro priekinį stiklą matyti kylantis juodų dūmų stulpas, artėjant išnyra vidury gatvės liepsnojantis automobilis. Šalia ant grindinio tyso žmogus.
Sustoję autobusai, lengvieji automobiliai, žmonės išlipę žiūri į degančią mašiną, bet artyn neina.
Aplink įvykio vietą kelių dešimčių metrų spinduliu – tuščia erdvė, lyg dykynė.
Vyriškis stabdo automobilį. „Lik čia“, – valdingu, komanduoti įpratusiu balsu sako paaugliui.
„Tėti, kur tu eini?“ – sunerimęs klausia jis.
„Nelipk iš automobilio“, – pakartoja vyriškis, o pats išlipa.
Į tuščią erdvę apstoję lanku spokso dešimtys žmonių. Vyriškis artėja prie žmogaus, sudribusio ant gatvės grindinio. Papilkėjęs nuo suodžių, bet matyti, kad veidas blyškus, po jo kūnu juoduoja didžiulis kraujo klanas.
Vyriškis pasilenkia prie, regis, be gyvybės ženklų tysančio žmogaus. Šis atmerkia akis.
„Ar girdi mane?“ – klausia.
„Taip, – šnabždesiu atsiliepia sužeistasis ir šnabždesys pereina į pratisą dejonę: – Aaa.“
Vyriškis išsitraukia mobilųjį telefoną, skambina:
„Čia vyriausiasis tyrėjas Rimas Stašauskas. Liepkalnio gatvėje susprogdintas automobilis, sužeistas žmogus... Atrodo, tai – mums žinomas Vadimas Ryžovas. A, jums jau skambino...
Policijos ekipažas jau važiuoja? Ir greitoji važiuoja? Paraginkite, kad paskubėtų. Sužeistas sunkiai – visas užpakalis nuneštas.“
Tyrėjas pasilenkia prie sužeistojo. Apžiūri žaizdas. Vyras dejuoja, bet pro dejones iškošia: „Tu – mentas. Kažkur esu tave matęs...“
„Ir aš tave atpažinau. Mūsų klientas, Vadimai“, – atsiliepia mentu pavadintas Rimas.
„Sakyk, šiknos visai neliko?“ – skausmo grimasos surakintu veidu pasiteirauja sužeistasis.
„Nedaug...“ – pripažįsta dar sykį žvilgtelėjęs į sužeistojo apačią Rimas.
„Nušauk, načialnik! Padėk! Nušauk!“ – sugeba švokščiančiu balsu išrėkti Vadimas.
„Negaliu, net jei ir norėčiau. Neturiu ir iš ko. O tu pataupyk jėgas. Tuoj atvažiuos greitoji ir tau padės“, – meta repliką Rimas.
„Šūdą padės! Niekas nepadės. Chana!“ – purtydamas galvą sušvokščia Vadimas.
Jau girdėti artėjantis sirenos kauksmas. Į tuščią gatvės erdvę įlekia policijos automobilis ir sustoja netoli jau silpniau liepsnojančio „Mercedes“.
Iš automobilio iššoka du policininkai ir prieina prie Rimo. Jis prisistato, policininkai pagarbiai pasako savo laipsnius bei vardus ir klausia: „Kas atsitiko?“
„Patys matote, – atšauna Rimas. – Kur greitoji?“
„Sakė, važiuoja...“
„Skambinkite dar, tegul lekia kuo greičiau. Ir prižiūrėkite tvarką. Neleiskite niekam čia važinėti, kol neatvyks kriminalistai.“
„Vandens, prašau, vandens“, – lemena sužeistasis.
„Kuris nors atneškit vandens“, – paliepia policininkams Rimas. Pats vėl pasilenkia prie sužeistojo, prisiliečia. Sužeistasis sudejuoja.
Bėgomis grįžta policininkas su puodeliu vandens. Paduoda Rimui, šis, kilstelėjęs sužeistojo galvą, girdo. Sužeistasis godžiai nuryja kelis gurkšnius, pramerkia akis, bet vėl užsimerkia ir atleidžia raumenis, visai suglemba.
„Velnias! Praranda sąmonę... – sumurma Rimas. – Vadimai, kalbėk! Ar girdi? Kalbėk, tau negalima prarasti sąmonės. Kur, velniai rautų, ta greitoji? Kiek laiko jai reikia atvažiuoti?“
„Ką kalbėti? – vėl lyg atsigavęs sumurma sužeistasis. – Vis vien man jau chana.“
„Dar ne chana, pagyvensi. Tik turi kalbėti“, – sako Rimas.
„Ką?“ – sušnabžda sužeistasis.
„Na, kas čia tave taip patvarkė? – mesteli Rimas. Nusivelka švarką, sulankstęs pritupia ir pakiša sužeistajam po galva. – Kas, Vadimai?“
„Man jau vis tiek chana... Čia Aguoniniai padirbėjo“, – pro sukąstus dantis iškošia Vadimas.
„Už ką?“
Sužeistasis sudejuoja, kažką sušnabžda. Rimas pasilenkia, dar ausį pakreipia prie pat jo lūpų.
„Už ką jie tave šitaip? Ko nepasidalijot?“ – teiraujasi dar kartą.
„Kažką čia rengia Vilniuje, – trūkčiojančiu balsu ima pasakoti sužeistasis. – Vis atvažiuoja, dairosi. Pirko iš mūsiškių policininkų uniformų. Tiksliai pasiūta.“
„Vadinasi, padedi jiems. Kas jiems blogai?“ – įsiterpia Rimas.
„Načialnik, man įtarimas, kad jie norės ant manęs jus užvesti. Bet man dabar jau tas pat.“
„Nelaidok savęs, dar pagyvensi. Tik, po velnių, kur ta greitoji?“ – Rimas apsidairo.
Gatvėje susirinkę dar daugiau žmonių, nutįsusi ilga sustabdyto transporto vora. Priešais žmones, atitvėręs juos nuo įvykio vietos, vaikštinėja policininkas.
Minioje išsiskiria vienas sportinio sudėjimo treninguotas jaunas vyras trumpai kirptais plaukais, plačia boksininko nosimi. Įsitempęs stebi, kas vyksta prie jau baigiančio degti automobilio. Staiga išsitraukia mobilųjį telefoną ir fotografuoja.
„Tai ką gi jie ketino daryti ir dėl ko jūs nesutarėte?“ – toliau klausinėja sužeistąjį Rimas.
„Nežinau...“ – sušnabžda Vadimas.
„Ko nežinai? Ką ketino daryti?“
„Kažką rengia. Turbūt Vilniuje. Įsigijo policijos uniformų, važinėja čia...“
„O ko jiems iš tavęs reikia? Kuo užkliuvai?“
„Nušvilpė mano džipą. Žinau, kad jie. Manau, kad patvarkę reikalą mano BMW kur nors paliks, kad rastumėte ir įtartume mane, načialnik. Sučiupau vieną jų ir vyriškai pakalbėjome. Viską papasakojo. Tą jie jau užvertė. Lavonas. O dabar – ir aš.“
„Tu dar ne. Tuoj atvažiuos greitoji.“
„Ko taip ilgai važiuoja?“
„Velniai rautų! Gal kokie kamščiai. Bet tuoj. Tu, Vadimai, kalbėk.“
„Cha cha, gudrus esi, načialnik, – lyg ir mėgina drebančiu balsu nusijuokti sužeistasis. – Man jau tas pat, tik nenoriu, kad ant mano vyrų suverstų.
Jei kas įvyks, žinokite, tai – ne maniškiai, o Aguoniniai. Jie todėl ir mano mašiną nušiko. Dar visai nauja... Ir štai mane patvarkė...“
„Kaip manai, kas ten iš jų šiam reikalui vadovauja?“
„Pats Bizonas viską tvarko“, – leisgyviu balsu ištaria sužeistasis.
„Parazitai! Kada jie atvažiuos? – sako Rimas, stebėdamas akis vėl užmerkusį ir sąmonę praradusį sužeistąjį. – Ei, ar girdi? Kalbi apie Bizoną – Juodišių?“
„Koks kitas dar gali būti...“ – iškošia pro dantis akimirkai prasimerkęs ir tuoj vėl užsimerkęs sužeistasis.
Transporto eismas sustingęs. Žmonės tebestovi kelkraštyje ir žiūri į baigusį degti automobilį, šalia jo gulintį sužeistąjį.
Greitosios pagalbos sirena jau čia pat. Gatvės viduriu mašina privažiuoja prie įvykio vietos. Pirmiausia iššoka policininkas, netrukus išlipa ir vairuotojas.
„Pats pagavau greitąją, o iškviesta dar neatvyko. Ši važiavo pro šalį, tai ir sustabdžiau. Bet daktaro nėra – tik vairuotojas. Ką darome? Ar lauksime daktarų?“ – klausia policininkas.
„Nėra kada laukti – smarkiai kraujuoja. Vežame, – stodamasis sako Rimas. – Ar neštuvai yra?“
„Atsiras“, – atsiliepia vairuotojas ir sugrįžęs prie greitosios pagalbos automobilio ištraukia neštuvus.
Rimas su policininku suėmę už pažastų mėgina atkelti nuo grindinio sužeistąjį. Prišoka vairuotojas, čiumpa už kojų.
Nukentėjusysis, gulėjęs jau be gyvybės ženklų, vėl sudejuoja.
Mėginę kelti jį vyrai sustingsta, bet tuoj jų laikomas kūnas suglemba – sužeistasis akivaizdžiai prarado sąmonę. Vyrai nedelsdami užkelia jį ant neštuvų ir įstumia į greitosios pagalbos automobilį.
„Ar važiuosite kartu?“ – klausia Rimo policininkas.
„Ne, mašinoje mano vaikas paliktas vienas, turiu jį nuvežti. Tu palydėk.
Kuo greičiau lėkite į artimiausią ligoninę“, – atsako Rimas.
Greitoji vėl įsijungusi sireną pajuda iš vietos, lėtai iriasi tarp į gatvę išėjusių žmonių.
Įtemptu žvilgsniu įvykius stebėjęs treninguotas skustagalvis staigiai apsisuka, išeina iš minios ir išsitraukęs telefoną, vis aplinkui dairydamasis, kažkam skambina.
Tyrėjas grįžta prie savo automobilio. Praveria vairuotojo dureles...
„Kas ten įvyko? Ar dar gyvas tas žmogus? Kas jis?“ – greitakalbe pažeria klausimų paauglys.
„Sprogimas, pats matai, – pavargusiu balsu atsako Rimas. – Banditas. Kariauja jie tarp savęs.“
„Tu jį pažįsti?“ – klausinėja paauglys.
„Asmeniškai – ne, bet jis mums žinomas. Nuotrauką esu matęs. Kitaicu jį vadina“, – tarsi nenoromis, bet stengdamasis kalbėti kantriai aiškina Rimas.
„O kodėl jam tokią pravardę davė?“ – neatstoja paauglys.
„Gal todėl, kad akys siauros. Matyt, turi azijietiško kraujo“, – atsidūsta Rimas.
„O ar jis dar gyvas? Ar gyvens?“
„Nežinau... Sunkiai sužeistas... Nieko gero, jeigu tokie gyvena, tačiau dabar būtų geriau, kad gyventų. Turi ką mums papasakoti. Gal pavyktų prakalbinti“, – atsako Rimas ir rankos mostu parodęs sūnui, kad patylėtų, išsitraukia iš kišenės mobilųjį telefoną.
„Čia Rimas. Turbūt jau girdėjote, kas nutiko Liepkalnio gatvėje? – sako kažkam. – Tai, va, jau budėtojui raportavau, kad seną mūsų klientą išsprogdino – Vadimą Ryžovą. Taip, Kitaicą.
Kaip ten atsidūriau? Nepatikėsite, atsitiktinai važiavau pro šalį su sūnumi... Ir būtent tiksliai tuo metu... Taip, taip, geri farai visada atsiranda reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku“, – kažkam dėsto Rimas.
„Gyvas, bet vargu ar gyvens. Išvežė jau be sąmonės. Šiknos, galima sakyti, visai nelikę – tik skylė. Sprogmenys turėjo būti po vairuotojo sėdyne.
Smarkiai kraujuoja, o greitoji per pusvalandį taip ir nesugebėjo atvykti. Patrulis pagavo pro šalį atsitiktinai važiuojančią, bet be daktaro, tik su vairuotoju. Nuvežė į ligoninę.
Bet svarbiausia: Kitaicas, gulėdamas man beveik ant rankų, kaip per išpažintį daug išklojo. Sakė, jį patvarkė Aguoniniai... Taip, taip, Aguoniniai... Nežinia, ko jiems čia, Vilniuje, reikia, ko nepasidalijo su Ryžovu. Gal, sakau, plečiasi į sostinę?
Kitaicas prarasdamas sąmonę vis aimanavo, kad jo džipą nušiko. Bet įdomiausia: Aguoniniai įsigijo policininkų uniformų!
Jis mano, kad jie kažką rengia Vilniuje, tik nežino – ką. O gal nesako“, – pasakoja Rimas.
Tęsinys – kitą savaitę
