Tą patį bando įrodyti ir gerai Lietuvoje žinomas kaskadininkas Česlovas Kuncevičius, Pravieniškėse atsidūręs dėl, kaip teigia prokurorai ir teismas, pusseserės vyro nužudymo. Įdomu tai, kad pagrindiniu argumentu sodinti Č. Kuncevičių už grotų tapo pasakojimas, neva išgirstas per kameros išvietės vamzdį.
Laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – pokalbis su už žmogžudyste nuteistu Č. Kuncevičiumi.
– 2011 m. Vilniaus apygardos teismas Jums ir Jūsų pusseserei skyrė po 15 metų laisvės įkalinimo bausmės, vėliau bausmė buvo sušvelninta iki 12 metų. Kiek laiko jums dar liko kalėti?
– Apie 8 metus.
– Ar tikitės anksčiau išeiti į laisvę?
– Nesitikiu. Tiek padaryta, tiek pastangų įdėta. Jeigu būčiau koks V. Uspaskichas – galbūt, turėdamas tokius įrodymus, kurių nereikia įrodinėti, bet vis tiek jų niekas neskaito, nemato, viską atmetinėja. Nematau šansų.
– Kodėl visuomenė turėtų Jumis tikėti? Turbūt 95 proc. tų, kurie atsiduria įkalinimo įstaigoje, sako, kad jie nekalti.
– Kaip Jums paaiškinti? Aš neįrodinėsiu, kad aš nekaltas. Aš jau įrodinėjau. Man niekas neįrodė, kad aš kaltas. Mane sufabrikuotai pasodino, slėpdami savo darbų brokus.
– Teigiate, kad Jus pakišo?
– Mane pakišo prokurorai. Beje, ne pakišo, jie padarė nusikaltimą ir tiek.
– 2008-ųjų gruodžio 4-osios vakarą Trakų rajono Aukštadvario profesinės mokyklos mokytojas 52 metų Rimantas Statkus iš savo vienkiemio Čižiūnų kaime išėjo pasivaikščioti ir buvo nušautas. Jūs, kartu su pussesere, R. Statkaus žmona Janina Statkiene, esate apkaltinti žmogžudyste. Kai vyko žmogžudystė, buvote šalia namo, slėpėtės po pastoge, nes turėjote nufotografuoti, kaip Jūsų pusseserės vyras su ja negražiai elgiasi. Kai supratote, kad nušovė žmogų, puolėte skambinti pusseserei.
– Nu, taip. Mano versija buvo: praėjo 8 metai, kai jo visi kolegos grįžo iš kalėjimo. Jis nesėdo, buvo pasienio užkardos viršininkas. Niekas netyrė tos versijos. Buvo asmeniniai negeri reikalai su vienu vaiku. Jam kaip ir atleido, bet galėjo keršyti. Didžiausias jo priešas buvo jos brolis. Byloje yra Rimanto ranka rašytas puslapis iš dienoraščio, kur jis rašo datomis, valandomis, minutėmis, kada jis pas jį atėjo, grasino, kai į jį metė kirvį, šakes. Niekas to lapelio nežiūrėjo.
– Jūs juk paslėpėte tą šautuvą. Kam Jūs tai darėte?
– Nepaslėpiau, išmečiau. Todėl, kad ji manęs paprašė.
– Kaip Jūs nepagalvojote, kad tą šautuvą paimdamas, paslėpdamas, būdamas toje vietoje pats susikuriate aplinkybes, dėl kurių ir esate čia?
– Aš susikūriau. Čia yra labai daug kas sukurta. Aš neturėjau kur dingti, buvau atkirstas nuo artimųjų, advokatų, nuo visų. Mane spaudė, man siūlė visokias versijas.
– Yra argumentų ne Jūsų naudai: teismas, kuris turėjo vykti po kelių dienų po žmogžudystės dėl tam tikrų turtinių reikalų tarp Jūsų pusseserės ir jos vyro.
– Ši versija buvo sugriauta į šipulius. Ar jis žūtų, ar nežūtų, mirtų ar išvažiuotų, visas turtas liktų vaikams. Jai jokių šansų nėra.
– Jūsų pusseserė nekentė savo vyro?
– Nekentė ir to neslėpė niekados. Žinau vieną – manęs ji nepakištų. Aš įsitikinęs 100 proc. Jeigu ji norėtų, jai reiktų pasakyti tik vieną sakinį. Jai reiktų būti paskutinei durnelei. Visi mano namuose žinojo, kur aš važiuoju, tai buvo ne pirmas kartas, gi ėmiau fotoaparatą. Tik klausiau, kaip padaryti blyksnį, nes nemoku fotografuoti.
Padariau klaidą – buvo užfiksuotas skambutis, kad mano sūnus atvažiavo manęs pasiimti. Tiesiog nuėjau tiesiai, jis buvo tik gavęs teises, pasakiau – kažkur pakeliui, prie baro, nes tiesiai yra labai arti. Ir aš nuėjau. Jis mane sutiko ant kelio, buvo ne vienas. Jie man pasakė: „Gerai, tylėk, sėdėsi čia, o mes tavo sūnumi užsiimsime, jis ten irgi buvo pagal telefoną“. Man sūnus yra viskas. Kai jie pamatė mano Achilo kulną, pradėjo viską vartyti. Čia nebuvo procesas, tardymai, nes per 22 mėnesius su manimi neatliktas nė vienas procesinis veiksmas.
– Tuo metu, kai pamatėte, kad jį nušauna, kodėl iš karto neskambinote į policiją?
– Nežinau. Pasielgiau nepilietiškai, kaip man sakė prokuroras ar teisėjas. O jūs paskambintumėte? Šioje istorijoje blogai padariau tai, kad pradėjau kalbėti tai, ką mačiau. Jeigu būčiau nekalbėjęs, su jumis nekalbėčiau ir būčiau pamiršęs seniausiai. 3 mėnesius atsėdėčiau maksimum, o už telefoninį skambutį manęs niekas nepatrauktų baudžiamojon atsakomybėn.
– Ar tai, kad neskambinote nei policijai, nei greitajai, yra nepilietiškumas ar bandymas kažką nuslėpti?
– Jūs mano pirmos bylos nežinote? Gindamasis svetimame name peršoviau žmogų, parašyta, kad nesunkus kūno sužalojimas. Galėjau jam išlupti kulką, kuri buvo išlindusi, nes jam praėjo pro ranką, nei sunkus sužalojimas, nieko, ir būtų viskas baigta, jis to neįrodytų. Ginklo panaudojimo taisyklės reikalauja padaryti kuo minimalesnį sužeidimą, iškviesti policiją, greitąją. Viską padariau ir man už tai davė tris metus. Net manęs neklausė. Daviau parodymus, kokie kirviai, peiliai, bet likau kaltas.
– Jūsų byloje yra parodymų kaitaliojimas, SIM kortelių naikinimas.
– Aš turiu teisę. Jūs paimkite pačią pradžią ir užduokite prokurorui klausimus. Kodėl nebuvo rasta SIM kortelė, kur aš parodžiau? Iš kur atsirado antra tūtelė? Iš kur, galų gale, atsirado tašė, kai mes radom šautuvą, su maišeliu ir šoviniais? Pradžioje daviau parodymus, juos priėmė, pasakiau tik apie šautuvą be jokių šovinių, be nieko. Viduje turėjo būti tūtelė. Kodėl jie to netyrė? Kodėl netyrė, kai Janina prisipažino, neva ji padarė? Aš daviau parodymus, sūnus patvirtino.
– Ką ji padarė?
– Kad ji gindamasi nušovė ir aš mačiau.
– Jūsų pusseserė tai prisipažino?
– Ji ėmė ant savęs, nes siūlė mums kažkokių bomžų. Pusseserė pasakė, kad nebijo imti ant savęs, nes tas žmogus visą gyvenimą sugriovė, jai vienodai. Sako: „Jei turėčiau ginklą, neprašyčiau nei pusbrolio, nei mamos, nei brolio, nieko, nueičiau ir nušaučiau vidury baltos dienos ir nesislėpčiau“. Pareigūnai visi žino, prokuroras žino.
– Gal Jūsų pusseserė ir pasamdė žudiką?
– Nepasamdė, ji manęs tikrai nepakištų. Jei norėtų mane pakišti arba būtų pasamdžiusi, ji paklausytų savo advokatų. Jai reiktų pasakyti tik vieną sakinį, kurio iš jos reikalavo. Ji galėjo pasakyti, kad man paverkė, aš nuvažiavau, neišlaikiau ir padariau tokią nesąmonę. Ji to nepasakė nei karto. Pirmame teisme man užsikirto kalba, aš mikčiojau, labai ilgai kankinau teismą, kol papasakojau, kaip mane sumušė KPZ pareigūnas. Jis mane iš teismo penktadienį vėl vežė į KPZ ir man sako: „Viskas tau. Arba iki pirmadienio prisipažinsi, arba jau bus amen. Teisme parodei, kad tu durnelis , o KPZ pareigūnai nemėgsta kaziolų“. Aš išsigandau, persipjoviau veną ir kažkokių varžtų pririjau. Mane eilinį kartą sudaužė.
– Kodėl taip darėte?
– Kad manęs nelaužytų, išvežtų į ligoninę. Čia normalus veiksmas. Gelbėkis, kaip gali. Pagalvojau, kad persipjausiu veną, prisirysiu varžtų, gal išveš į ligoninę ir pagyvensiu iki pirmadienio, kol advokatas atvažiuos. Ne, mane prirakino, apipylė šaltu vandeniu ir pasakė, kad aš simuliuoju. Tie patys pareigūnai pirmadienį mane nuvežė į greitąją pagalbą, daktaras pasakė, kad reikia operuoti. Jie sako: „Gerai, mes Lukiškėse išoperuosim“.
– Pakalbėkime apie anoniminį liudytoją, kurio parodymai ir lėmė teismo sprendimą. Recidyvistas, už 4 žmogžudystes, tarp jų už trimetės mergaitės išžaginimą bei nužudymą nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Lukiškių kalėjime garsėja tuo, kad dažnai liudija bet ką už cigarečių pakelį ar lengvatas. Per posėdį jis maišėsi parodymuose, galiausiai juos pakeitė ir sakė, kad apie žudynes kitam kaliniui papasakojote ne kalėjimo kiemelyje, o šaukdamas per unitazo vamzdį.
– Mums paskelbė, kad rytoj bus apklausiamas įslaptintas liudytojas, jie teisme vadinami „vokais“. Jis per kolonėles duoda parodymus kitame kambaryje. Pirmas procedūros pažeidimas: mano draugai mato, kaip jį atveda tie patys operai, kurie tardo mane. Jie neturi teisės ten būti. Jie varto lapus ir jam pasakinėja. Tiek to, teismas nieko negirdi. Mano pirmas įpareigojimas prokurorui buvo jį įspėti, kad jis yra žinomas, kad jis toks ir toks. Teisėjas pasižiūrėjo, linktelėjo galvą, tipo įspės. Mane į 17-ą kamerą atvedė labai geras žmogus Lukiškėse, korpuso vadas. Atvedė ir parodė į 16-ą – nekalbėk, parodė, kad klausoma ir kad sėdi ožys. O kad jis Linas Venckevičius, žinojau pačioje pradžioje. Jis visus psichologus, kunigus – visus įdavinėja. Prieš pareigūnus, kurie jį pagal taisykles nubaudžia, duoda parodymus. Jis toks yra.
– Bandėte ginčyti situaciją, kad neįmanoma susikalbėti per išvietės vamzdį?
– Kai klausė, ar sutinku su eksperimentu, pasakiau, kad nesutinku, nes tai yra cirkas, su niekuo per klozetą nekalbėjau. Antra, kas žino, kada tas pokalbis buvo? Teisėjas nepaklausė, nors turėjo išklausinėti. Teisėjas turėjo sustabdyti posėdį ir pasakyti, kad tai yra įstatymo pažeidimas. Aš galiu keisti, man yra inkriminuojamas parodymų keitimas. Sulyginkit mano sąlygas ir to asilo.
– Kaip Jūs įsivaizduojate savo gyvenimą po kalėjimo? Buvote garsus, vaidinote Holivudo filmuose, lietuviškuose serialuose.
– Nežinau. Man dabar nėra svarbu, man svarbu sūnus. Tuose serialuose pastoviai saugojai kažkieno gyvybę, Holivudo aktoriams negalima patiems net joti. Sėdi ant motociklo, už jį griuvinėji, laužaisi, plėšaisi. Turėjau labai daug auklėtinių, vaikų, gydžiau neįgaliuosius. Nežinau, kaip prieš juos atrodau, man tai svarbu. Teisėjai, prokurorai – jie visi yra padarai.
– O kaip yra čia?
– Niekam netrukdau, man niekas netrukdo. Čia galima gyventi. Visur galima gyventi. Esu jau senas, lapkričio 29 d. man bus 50 metų. Čia yra viskas tas pats, ko mane mokė mama, tėvas – už ką mane baudė, tik čia reikia to laikytis.
– Tačiau čia yra žmonių už labai žiaurius nusikaltimus.
– Jie čia yra niekas, nesvarbu, kokį nusikaltimą padarė. Ten jo bijojo žmonės, o čia atsisėda ir supranta, kad jei padarė prievartą prieš vaiką, šeimoje, jam čia nėra šansų gyventi ramiai. Čia tai netoleruojama. Čia nekenčia pedofilų, prievartautojų, tų, kurie muša savo žmonas.
– Jums 50 metų, dar sėdėsite 8 metus. Įsivaizduojat, kiek gyvenimo bus praėję?
– Mano gyvenimas jau praėjo. Neturiu nieko. Mano žmona laukia, bet nenoriu, kad ji lauktų. Už pasiaukojimą, viską ją labai gerbiu, myliu. Nežinau kito tokio žmogaus, nežinau, kas galėtų su manimi elgtis taip, kaip ji. Niekaip nerandu atsakymo kodėl, nes nieko neturiu. Praradau viską. Vienintelis mano turtas – sūnus.
