Žuvęs taikos metu. Taip ilgamečiai policijos pareigūnai kalba apie Telšių rajone prieš savaitę nužudytą kelių policijos pareigūną 36 metų Liudą Šimkų.
Kai Lietuvoje buvo žudomi policininkai, kūrėsi ir tarpusavyje kovojo nusikaltėlių grupuotės, o kriminalistai su ginklais nesiskirdavo net naktimis.
„Dabar situacija visai kita nei 1994–1995 metais, kai per metus buvo nužudyti 525 žmonės. Telšių policininkas žuvo tuomet, kai nužudymų skaičius per metus sumažėjo iki 150“, – pažymėjo buvęs ilgametis policijos pareigūnas Visvaldas Račkauskas.
Tarnyboje – tarsi kare
Gal vis rečiau į sunkių nusikaltimų vietas vykstantys policijos pareigūnai jau pamiršo, jog pavojai tyko ir jų pačių?
V.Račkauskas prisiminė, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais policininkams reikėjo saugotis ne tik Lietuvoje siautėjusių nusikaltėlių grupuočių, bet ir su jais ryšius palaikančių savo kolegų.
Juodžiausi metai policijos istorijoje buvo 1995-ieji, kai per metus buvo nužudyti keturi policijos pareigūnai.
V.Račkauskas tuo metu dirbo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoju ir, kaip ir dauguma aukštas pareigas turinčių pareigūnų, su ginklu nesiskirdavo nei dieną, nei naktį.
„Tuo metu Lietuvoje galiojo ir Prevencinio sulaikymo įstatymas – nusikaltėlių grupuotėms priklausę asmenys buvo sulaikomi ir uždaromi į areštinę.
Tai kėlė didžiulį nusikalstamo pasaulio pasipiktinimą, todėl buvo daugybė pasikėsinimų į policijos pareigūnus – padeginėjami automobiliai, butų durys“, – pasakojo buvęs pareigūnas.
Kėdes klibindavo dažnai
Politikų dėmesys po Telšių policininko L.Šimkaus nužudymo V.Račkausko nestebina – panašios nelaimės didžiulio politikų dėmesio sulaukdavo ir tuomet, bet aistros ir diskusijos ilgai nesitęsdavo: „Tarp visų sprogdinimų ir penkių šimtų nužudymų tai buvo tik lašelis jūroje.“
Po kiekvieno pareigūno žūties tuomečiai policijos vadovai išgirsdavo raginimų trauktis, tačiau savo darbo vietas išsaugojo.
„Visi šie nužudymai buvo atskleisti, o policijos galimybės ir autoritetas sustiprėjo.
Pareigūnams tai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos, kad turime treniruotis, ginkluotis, mokėti tą ginklą panaudoti ir jį naudoti“, – teigė V.Račkauskas.
Tuometis generalinio komisaro pavaduotojas pripažino, jog ne vieno pareigūno žūties priežastis iš tiesų buvo policijos darbo brokas – budėtojai nepastebėdavo, kad sulaikytieji ardo areštinių sienas, patruliai nespėdavo į pagalbą užpultiems kolegoms.
Griovė areštinių sienas
Toks aplaidumas kainavo gyvybę Zarasų rajono policijos komisariato pareigūnui 43 metų Leonui Aruliui.
1995 metų balandžio 25-ąją areštinės sienoje išardęs skylę bandė pabėgti už vagystę sulaikytas vyras.
Įlindęs į kitą patalpą, vagis užpuolė areštinėje budintį policininką – ištraukęs iš lovos metalinį strypą pareigūnui smarkiai sužalojo galvą.
Kol į pagalbą atbėgo kolegos, L.Arulis nuo sunkių sužalojimų mirė, tačiau žudiką pavyko sulaikyti.
Tų pačių metų liepą senoje ir apleistoje Klaipėdos areštinėje laikomi nusikaltėliai šaukštais nugrandė betoną ir išėmę plytas sienoje pasidarė skylę.
Per ją pabėgo vienuolika suimtųjų. Tarp jų buvo ir Klaipėdos policininką Zigmą Renkę nužudę Sigitas Norkus ir Aleksejus Poškus.
Visi bėgliai, išskyrus S.Norkų, netrukus buvo sulaikyti.
Tuomet policija už bėglio suradimą siūlė 4 tūkstančių litų premiją, bet per valstybės sieną pasprukęs nusikaltėlis nesurastas iki šiol.
Pareigūnų turimais duomenimis, jis slapstosi Rusijoje.
Nušovė ir pardavėją
Nusikaltėlio pabėgimas tuomet nebuvo skaudžiausias smūgis policijai. Pareigūnų bendruomenę dar labiau sukrėtė tai, jog Z.Renkės žudikai taip pat buvo policininkai.
Z.Renkė dirbo apsaugos policijoje, kurios pareigūnai tuo metu saugodavo parduotuves ir privačias įmones.
Jis budėdavo Klaipėdos centre esančioje juvelyrinių dirbinių parduotuvėje „Deimantas“, kurią kovo 23-iosios naktį sumanė apiplėšti tuomet policijoje dirbę S.Norkus ir Aleksejus Poškus.
Į parduotuvę įsiveržus kaukėtiems plėšikams, ginkluotas ir uniformuotas Z.Renkė bandė jiems priešintis, bet buvo nušautas. Nuo kulkų žuvo ir kūdikio besilaukianti 25 metų pardavėja Edita Skrinskienė.
Žudikais tapo kolegos
V.Račkauskas pripažino, jog tuo metu policininkų atranka nebuvo vykdoma labai kruopščiai, todėl į tarnybą pateko ir tuomet darbo ieškoję S.Norkus su A.Poškumi.
Buvęs generalinio komisaro pavaduotojas prisiminė, jog šie du vyrai problemų kėlė nuo pat tarnybos pradžios, abu buvo ne kartą bausti.
Tikėdamiesi greito ir didesnio uždarbio nei policijoje, jie ryžosi apiplėšti parduotuvę, nors puikiai žinojo, kad ją saugo ginkluotas kolega.
„Kai žudikais tapdavo buvę ar esami kolegos, buvo skaudžiausia. Nemažai į policijos gretas patekusių vyrų peržengė ribą bendraudami su nusikaltėlių pasauliu. Tie, kurie ją peržengė, anksčiau ar vėliau atsidurdavo nusikaltėlių pusėje“, – kalbėjo V.Račkauskas.
Sūnūs tapo nusikaltėliais
Po tėvo žūties nusikaltėlių pasaulis pasirodė patrauklesnis ir Z.Renkės sūnums.
Marius Renkė jame vietą rado dar būdamas nepilnametis, o po poros metų jo pavardė jau mirgėjo policijos suvestinėse. Jis buvo įtariamas automobilių vagystėmis, plėšikavimu, reketu.
Vėliau į Didžiąją Britaniją išvykęs jaunuolis įsivėlė į ginklų ir šaudmenų kontrabandą ir už tai sulaukė griežtos bausmės – 18 metų nelaisvės.
Po 4 metų parvežtas į Lietuvą M.Renkė išmeldė Vilniaus apygardos teismo skirti jam švelnesnę – 10 metų nelaisvės – bausmę. Į laisvę jis buvo išleistas 2011 metų pavasarį, neatlikęs visos bausmės, tačiau netrukus vėl įkliuvo už bandymą pavogti automobilį.
Didžiojoje Britanijoje ilgai slapstėsi ir vyresnysis Z.Renkės sūnus Saulius Renkė, tačiau vėliau pats grįžo į Lietuvą.
Už turto prievartavimą, jo sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu bei dalyvavimą nusikaltėlių grupuotėje jis buvo nuteistas kalėti ketverius metus.
Nužudė šventoje vietoje
Nuo buvusio kolegos rankos tais pačiais metais žuvo ir Šiaulių rajono viešosios policijos policininkas 22 metų Tomas Naumovas.
Jis iš pasalų buvo nušautas Kryžių kalne. Saugoti Kryžių kalną policija ėmėsi po Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, kai į maldininkų pamėgtą vietą įsisuko metalo vagys.
Rugsėjo 26-osios naktį šiame poste budėjęs jaunas apsaugos policininkas turėjo automatą „Kalašnikov“ ir dėtuvę su šoviniais.
Tokio ginklo panoro ir šiaulietis, buvęs kelių policininkas Alfredas Bendikas. Iš pasalų užpuolęs buvusį kolegą, A.Bendikas iš jo pagrobė automatą, o T.Naumovą nušovė kitu ginklu.
Šis nusikaltimas buvo atskleistas beveik po dvejų metų, kai savo įtarimais su prokurorais pasidalijo dvi šiaulietį pažinojusios merginos.
A.Bendikui pavyko išvengti kalėjimo, nes teismo medicinos ekspertai pripažino, jog jis serga paranoidine šizofrenija.
V.Račkauskas prisiminė, jog šis įvykis sulaukė itin didelio visuomenės dėmesio: „Buvo nužudytas pareigūnas, saugojęs šventą vietą, į kurią ieškoti dvasinės ramybės atvykdavo šimtai tūkstančių žmonių.“
Po šio nusikaltimo į Kryžių kalno postą pareigūnai būdavo išleidžiami neginkluoti, kad daugiau niekam nekiltų pagundų grobti ginklų.
Netrukus į postą nuvesta ir telefono linija, nes tik po šios nelaimės buvo susizgribta, kad poste nėra net telefono.
Po kelerių metų policija visai atsisakė saugoti Kryžių kalbą.
Tragiškos brolių gaudybės
Praėjus vos savaitei po T.Naumovo nužudymo, Mažeikių rajone buvo sunkiai sužeistas ir po kurio laiko ligoninėje mirė Plungės rajono kriminalinės policijos vyresnysis inspektorius 45 metų Jonas Dačkauskas.
Kriminalistas buvo nužudytas, kai bandė sulaikyti du vagiliaujančius brolius.
Vagių pėdsakus aptikęs pareigūnas užėjo į sodybą ir tikrino kambarius. Tuo metu iššoko vienas ieškomų brolių ir ėmė šaudyti į pareigūnus.
Sunkiai sužalojęs abu policininkus, nusikaltėlis sugebėjo pasprukti.
Tuo metu ant kojų buvo sukelti viso regiono – Plungės, Šiaulių pareigūnai.
Ginkluoti automatais jie šukavo visą teritoriją, kol po penkių dienų vienas bėglių buvo aptiktas ir apsuptas Plungės rajone esančioje sodyboje.
Supratęs, kad pasprukti nepavyks, nusikaltėlis nusišovė tuo pačiu pistoletu, kuriuo sunkiai sužalojo du policininkus.
Gintis – privaloma
Visi neramiausiais metais žuvę pareigūnai buvo ginkluoti. Ar jie galėjo apsiginti? – tas pats klausimas policijos vadovams užduodamas ir po Telšių pareigūno L.Šimkaus žūties.
Generalinis komisaras Linas Pernavas suskubo aiškinti, jog pareigūnams šiemet išdalinta 800 neperšaunamųjų liemenių.
V.Račkauskas įsitikinęs, jog liemenės gali apsaugoti tik tuomet, jei jos yra lengvos, tinkamo dydžio ir netrukdo pareigūnams dirbti.
Prieš dvidešimtmetį policijos komisariatai turėdavo tik po kelias liemenes, kurios buvo tokios sunkios ir nepatogios, kad jas panešiojus porą valandų reikėdavo daryti pertrauką. Jos buvo visiškai nepritaikytos policijos darbui – trukdė ir bėgti, ir grumtis. O kada panaudoti ginklą?
Policijos vadovai aiškaus atsakymo nerado nei tuomet, nei dabar. „Jei sulaikomas pažeidėjas yra ginkluotas ir grasina, gintis reikia. Tai yra aksioma, kuri nesikeičia visais laikais“, – tvirtino V.Račkauskas.
Dažniausiai pareigūnai žūsta avarijose
* Nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tarnybos metu žuvo 33 policijos pareigūnai.
* Daugiausia – 17 pareigūnų – žuvo avarijose vykdami į iškvietimų vietas.
* Tarnybos metu buvo nužudyta 13 pareigūnų. Net keturi skirtingose tarnybose dirbę policininkai 1991 metų liepos 31-ąją buvo nužudyti Medininkų pasienio poste. Keturi skirtingų miestų pareigūnai nuo nusikaltėlių rankos žuvo 1995 metais.
* Didžiausią atgarsį sukėlęs nusikaltimas – Pasvalio rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovo S.Piskunovo nužudymas. 2000 metų lapkričio 5-ąją šį pareigūną nušovė Tulpinių grupuotės nariai.
* Dar du policijos pareigūnai tarnybos metu žuvo gelbėdami skęstančius žmones.
* Vienos jaunos policininkės gyvybę nusinešė nelaimingas atsitikimas. 1996 metų sausio 4-ąją netikėtai iššovus tarnybiniam ginklui, žuvo 20-metė Vilniaus policijos Patrulių rinktinės policininkė L.Ašmėnaitė.
