Teismų maratonas, didžiausios išlaidos ir jokios galimybės apsigyventi bute, kurį nusipirkai už didžiulius pinigus.
Į tokią situaciją pakliuvę vilniečiai dabar jau gali ramiau atsikvėpti – du kartus parduotame bute neteisėtai gyvenusi 64 metų L.Barkuvienė šią savaitę buvo iškraustyta. Kad tai įvyktų, prireikė net šešerių metų.
Buto, į kurį naujieji savininkai negalėjo taip ilgai įžengti, pardavimo istorija prasidėjo dar 2010 metais, kai šeimos pagausėjimo sulaukusi Arvydo šeima nusprendė pasiieškoti didesnio būsto.
Pažįstamas prasitarė, kad pažįsta moterį, kuri parduoda erdvų butą naujos statybos name prestižinėje sostinės vietoje – M.K.Čiurlionio gatvėje.
Butas vilniečio šeimai tiko – keturi kambariai, didžiulė terasa, vos už keliolikos metrų – Vingio parkas.
Sąlygas nuolat keitė
Vėliau paaiškėjo, kad butas priklauso ne pačiai L.Barkuvienei, o jos 23 metų sūnui Antanui Barkui, kuris buvo parašęs motinai įgaliojimą rūpintis jo turtu.
Derėtis su buto šeimininko motina, kaip dabar prisimena pirmasis būsto pirkėjas Arvydas, buvo sunku. Nors buvo sutarta, kad jis butą perka už jos prašomą kainą – daugiau kaip milijoną litų (apie 300 tūkst. eurų), L.Barkuvienės nuomonė keitėsi vos ne kasdien.
Tai ji butą parduoda, tai neparduoda, tai pageidauja sudaryti normalią buto pardavimo ir pirkimo sutartį, tai kelia sąlygas, kad joje būtų įrašyta, jog ji po kurio laiko galės perpirkti sūnaus butą.
Buvo parengtos kelios skirtingos preliminarios buto pirkimo ir pardavimo sutartys, tačiau po ilgų derybų 2010 metų liepą notaras patvirtino tik vieną – 211 kvadratinių metrų ploto buto su 60 kvadratinių metrų terasa bei dviem automobilio stovėjimo vietomis po namu esančiame garaže savininkais tapo Arvydas ir jo žmona.
Tą dieną laimingi buvo visi – ir erdvų butą savo šeimai nupirkęs Arvydas, ir iš finansinės bedugnės ištraukta iki ausų prasiskolinusi L.Barkuvienė.
Prieš pasirašant sutartį pardavėjai per banką buvo pervesti ir į rankas paduoti rankpinigiai – per 100 tūkst. litų.
Likusius pinigus į L.Barkuvienės nurodytą jos asmeninę sąskaitą bei jos sūnaus A.Barkaus sąskaitą „Parex“ banke, kuriam jie buvo skolingi, tiesiogiai pervedė bankas, iš kurio Arvydas su žmona pasiėmė paskolą šiam butui pirkti.
Vaidino buto savininkę
Tačiau į butą „Kapitono namais“ vadinamame name M.K.Čiurlionio gatvėje nei Arvydas, nei jo žmona taip niekada ir neįsikėlė.
Gavusi pinigus už butą, L.Barkuvienė lyg niekur nieko ir toliau gyveno šiame išskirtiniame būste. Požeminiame pastato garaže ji laikė du prabangius išsimokėtinai įsigytus automobilius – „Mercedes-Benz SLK“ ir „Honda Legend“.
Nors lizingo kompanijai L.Barkuvienė beveik jokių įmokų nemokėjo ir nuolat sulaukdavo raginimų grąžinti automobilius, to nepaisė ir toliau jais važinėjo.
Tuo pačiu metu ji vis ieškojo, iš kur galėtų gauti pinigų. Norėdama įtikinti, kad yra patikima ir solidi partnerė, ji žmones, iš kurių galėtų pasiskolinti, kviesdavosi į jau parduotą butą ir aiškindavo, kad yra jo šeimininkė.
Kad atrodytų dar įspūdingiau, pridurdavo, jog yra klinikos Kijeve bendraturtė. Nė vienas kreditorių net negalėdavo pagalvoti, kad prabangiais automobiliais važinėjanti ir prestižiniame bute gyvenanti moteris neatiduos paskolos.
Tebeieškojo pirkėjų
Kalbama, kad ant L.Barkuvienės kabliuko galėjo užkibti ir ne vienas šio prabangaus buto pirkėjas. Mat moteris, jau pardavusi butą, toliau internete skelbė, kad ieško jam pirkėjų.
Ji į namus pasikviesdavo šiuo butu susidomėjusius žmones ir toliau vaidindama savininkę pasakojo, kaip gera ir solidu čia gyventi.
Rimtesni pirkėjai Registrų centre patikrindavo, kad buto savininkai yra visai kiti žmonės, ir toliau bendrauti su apsimetėle nebenorėdavo.
Tačiau kalbama, kad buvo žmonių iš Baltarusijos ir Rusijos, kurie patikėjo solidžiai atrodančia, mokančia įtikinamai pakalbėti moterimi ir net buvo davę nemažą avansą už šį butą.
Buvo apkaltintas, kad nupirko
Tai, kad už nugaros pardavinėjamas jo butas, nugirdo ir Arvydas.
Vilnietis paprašė, kad L.Barkuvienė pasiaiškintų, kas čia vyksta.
Tačiau, užuot pasiteisinusi, moteris užsipuolė ir apkaltino patį naująjį buto savininką.
Ji teigė, jog buvo apgauta: neva pasirašant sutartį pas notarą kabinete buvo ekstrasensas, kuris ją užbūrė.
Panašiai kalbėjo buvęs buto savininkas – jos sūnus Antanas, kurį L.Barkuvienė pristatinėdavo kaip mirtiną ligonį. Jo gyvybė esą tokia trapi, kad net saulėje negalima būti.
Vaikinas visiškai rimtai įrodinėjo, kad pagal jo įgaliojimą butą parduodančiai motinai notaro kabinete į jos geriamą kavą buvo įberta psichotropinių vaistų. Tad jų paveikta ji pasirašė sau nenaudingą pardavimo sutartį.
Teko kreiptis į teismą
Supratęs, kad su tokiais veikėjais susitarti nepavyks, Arvydas pasiūlė paprastą išeitį – jeigu jie jaučiasi tokie apgauti, gali grąžinti jo pinigus ir pasiimti butą.
Buvę savininkai to daryti nenorėjo. Pinigų negrąžino, bet ir neišsikraustė.
Motina su gerokai jaunesniu gyvenimo draugu liko gyventi prabangiame bute, o sūnus Antanas vėl išvyko į Ispaniją.
Arvydui nieko kito neliko, kaip kreiptis į teismą dėl priverstinio iškraustymo. Pasirodo, pagal Lietuvos įstatymus net ir į savo butą jėga negali įeiti – būsi apkaltintas savavaldžiavimu.
Netylėjo ir L.Barkuvienė. Ji kreipėsi į teismą reikalaudama, kad būtų pakeistos pardavimo sąlygos ir jai leista dar pagyventi.
Tuometis Vilniaus antrasis apylinkės teismas ieškinį priėmė nagrinėti, o butą areštavo.
Praėjo beveik pusė metų, kol pavyko teismą įtikinti, jog L.Barkuvienė niekada net nebuvo ginčijamo turto savininkė ir net neturėjo teisės kreiptis į teismą.
Tuomet į procesą jau įsitraukė jos sūnus A.Barkus, kuriam visur pagal įgaliojimą atstovavo motina.
Jai pavykdavo teismus įtikinti, kad A.Barkus – nepagydomas ligonis, neturi jokių pajamų, tad jis lengva ranka būdavo atleidžiamas nuo didžiulių žyminių mokesčių.
Negana to, jam, kaip visiškam vargšui, buvo suteikta valstybės mokama teisinė pagalba.
Slapstėsi ir skundėsi
Taip prasidėjo proceso vilkinimas, kuris truko kelerius metus. Jo schema buvo gudri, nors ir labai paprasta.
A.Barkaus pasirašytą ieškinį gavęs teismas taip ir negalėdavo pradėti posėdžių.
Mat į juos ieškovas net neatvykdavo. O neatvykdavo dėl to, kad niekaip nepavykdavo jam įteikti šaukimo.
Nors savo ieškinyje A.Barkus nurodydavo, kad gyvena minėtame bute Vilniuje, niekas jo ten nerasdavo. Šaukimą bandė įteikti ir teismo kurjeriai, ir Arvydo pasamdyti antstoliai, tačiau niekas į namus neįsileisdavo.
L.Barkuvienė namo laiptinėje net iškabino skelbimą, kuriame buvo prašoma neieškoti jos sūnaus, nes jis išvažiavo į užsienį.
Taip pavyko pratempti kelis mėnesius, kol trūko teisėjų kantrybė ir jie priėmė sprendimą palikti ieškinį nenagrinėtą.
Tačiau A.Barkus šį sprendimą apskundė Apeliaciniam teismui – įrodinėjo, kad jam niekas nepranešė apie teismo procesą.
Nors skundas buvo atmestas, vėl pavyko laimėti kelis mėnesius.
Visą tą laiką, kol buvo vilkinamas procesas, L.Barkuvienė gyveno jau parduotame bute.
Gyveno ir už nieką nemokėjo – visos sąskaitos: už bendriją, šildymą, vandenį – buvo siunčiamos Arvydui. Ir jis buvo priverstas jas apmokėti – kitaip pačiam grėsė ieškiniai.
Visą tą laiką teko mokėti ir didžiules palūkanas bankui už paimtą paskolą.
Butą pardavinėjo ir toliau
Kol vyko teismai, L.Barkuvienė toliau pardavinėjo jau parduotą butą. Jį nusižiūrėjęs verslininkas Romualdas susitiko su moterimi ir sutarė, kad pirks.
Nors savininke apsimetusi veikėja bandė vyriškį įtikinti, kad šis paliktų avansą, Romualdas buvo apdairus. Jis nutarė prieš tai Registrų centre pasitikrinti, kas yra buto savininkas. Ir paaiškėjo, kad tai – Arvydas.
Nutraukęs derybas su L.Barkuviene, Romualdas susirado Arvydą ir pasiūlė parduoti butą.
Arvydas papasakojo apie susidariusias problemas su L.Barkuviene ir net pasiūlė planą, kaip būtų galima jas išspręsti – apgaule, apsimetus pirkėjais, patekti į butą ir ten apsigyventi.
Tačiau verslininkas nepanoro taip elgtis.
„Aš tikiu mūsų teisėsauga, tikiu teismais, viską greitai sutvarkysiu teisiškai“, – tąkart buvo įsitikinęs Romualdas, kurį viliojo šis butas, nes tame pačiame name gyvena jo duktė.
Vilnietės apetitas didėjo
Pasinaudojęs proga, kai teismas laikinai panaikino areštą, Arvydas butą pardavė Romualdui.
Tapęs teisėtu savininku Romualdas iškart nuskubėjo pas L.Barkuvienę ir paprašė jos išsikraustyti.
Kad tai būtų padaryta kuo greičiau, kaip kompensaciją net pasiūlė sumokėti 200 tūkst. litų.
Tačiau L.Barkuvienei šis pasiūlymas netiko. Ji pareikalavo nupirkti dviejų kambarių butą toje pačioje M.K.Čiurlionio gatvėje statomame name.
Vos netapo įtariamuoju
Dėl tokio pasiūlymo Romualdui vėliau teko ir pasigailėti. Mat dviejų kambarių buto M.K.Čiurlionio gatvėje neišprašiusi L.Barkuvienė kreipėsi į policiją, jog Romualdas grasino ją nužudyti.
Nors pareiškime policijai buvo surašyti akivaizdžiai absurdiški faktai, jog L.Barkuvienę nuolat seka tamsūs visureigiai, pareigūnai ėmėsi tyrimo.
Buvo apklausta daugybė liudininkų, patikrinti vaizdo kamerų įrašai, iškviestas pats Romualdas.
Ir tik tuomet policija priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Kol visa tai vyko, L.Barkuvienė toliau gyveno jau dukart parduotame bute.
Teismus užvertė pažymomis
Vėl prasidėjo teismai. Pagal Lietuvos įstatymus net ir tuo atveju, kai dėl piktybiško posėdžių nelankymo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, niekas netrukdo tam pačiam vilkintojui iš naujo paduoti tokio pat ieškinio. Tuo ir pasinaudojo Barkai.
Maža to, be kitų bylų, A.Barkus pradėjo dar vieną procesą. Jis teismui pateikė ieškinį, kad aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčią jo motiną, kuri 2008 metais kandidatavo į Seimą, kankina psichikos problemos, todėl ji galėjo nesuprasti, kokią sutartį 2010 metais pasirašė su Arvydu.
Ir vėl teisėjai buvo graudinami ta pačia L.Barkuvienės pasakojama istorija, kad jos sūnus serga nepagydoma liga. Tai, kad yra ligonė, tikino ir L.Barkuvienė.
Vos tik būdavo paskiriamas posėdis, ji atsiųsdavo pažymą, kad gydosi ligoninėje. Bet vos tik posėdis pasibaigdavo, ji – šast ir vėl šeimininkauja Romualdo bute.
Galiausiai trūko teisėjų kantrybė: nors L.Barkuvienė toliau siuntė pažymas iš ligoninių, teisėjai nutarė bylą nagrinėti be jos.
Melavo apie sūnaus ligą?
Romualdo pasamdyti sekliai po to išsiaiškino, kad L.Barkuvienės pateiktos pažymos apie jos gydymą ligoninėse gali būti abejotinos, nes tuo pačiu metu ji buvo užfiksuota vaikščiojanti po miestą.
Detektyvai nustatė, kad esą mirtina liga sergantis ir vos galą su galu suduriantis L.Barkuvienės sūnus Antanas kuo puikiausiai gyvena prabangiame kotedže Ispanijoje, turi ten dvi statybos įmones, mėgaujasi prabanga, dažnai atvažiuoja į Lietuvą, dalyvauja kazino pokerio turnyruose ir net nesirengia mirti, kaip teigė jo motina.
Į faktus nekreipė dėmesio
Romualdas nuotraukas ir dokumentus apie A.Barkaus prabangų gyvenimą Ispanijoje pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kad ši paaiškintų, kodėl A.Barkui suteikiama nemokama teisinė pagalba, kodėl jis atleidžiamas nuo žyminio mokesčio. Tačiau aiškaus atsakymo taip ir negavo.
Verslininkas taip pat nesužinojo, kodėl gydymo įstaigos L.Barkuvienei išduoda galbūt fiktyvias pažymas apie jos gydymąsi.
Nepadėjo ir nuolatiniai prašymai Barkams skirti baudas už piktybinį teismų vilkinimą. Nė vienas teisėjas taip ir neišdrįso nubausti akivaizdžiai procesą vilkinti siekiančių ieškovų. Tad teismų maratoną iš Arvydo perėmęs Romualdas dar penkerius metus turėjo vaikščioti po posėdžių sales.
Dabar jam teko mokėti ir L.Barkuvienės skolas už naudojimąsi butu. Maža to, verslininkas kasmet buvo priverstas valstybei mokėti ir 3 tūkstančių eurų brangaus nekilnojamojo turto mokestį už butą, į kurį negalėjo net kojos įkelti.
Tarė galutinį žodį
Kol buvo nagrinėjami Barkų pareiškimai, Arvydo pradėta, o Romualdo tęsiama byla dėl iškeldinimo būdavo sustabdoma.
Prieš pusmetį po daugiau kaip šešerius metus trukusio bylinėjimosi Apeliacinis teismas galutinai konstatavo, kad tarp L.Barkuvienės ir Arvydo sudaryta buto pirkimo ir pardavimo sutartis buvo teisėta.
Dar po trijų mėnesių įsiteisėjo ir sprendimas, pagal kurį L.Barkuvienė užimtame bute gyvena neteisėtai ir iš jo turi būti priverstinai iškraustyta.
Tačiau net ir turint tokį sprendimą tai padaryti nebuvo lengva.
Pirmiausia L.Barkuvienei reikėjo įteikti antstolio parašytą raginimą išsikraustyti, tačiau ji užsidarė bute ir įsileisdavo tik pažįstamus, atnešančius jai maisto.
Romualdui teko griebtis gudrybių. Jis vėl pasisamdė privačius seklius, jie įrengė slaptas kameras ir stebėjo, kada L.Barkuvienė išeis iš buto, o antstolis galės jai įteikti raginimą.
Tokia proga pasitaikė daugmaž prieš mėnesį, kai sutemus L.Barkuvienė slapčia per garažą išėjo iš namų ir patraukė į kavinę.
Nors buvo jau naktis, sekliai pažadino antstolio padėjėją. Šis šoko iš lovos ir nuskuodė į kavinę. Prie vaišių stalo su draugėmis besilinksminanti L.Barkuvienė net išbalo pamačiusi antstolio padėjėją. Tačiau trauktis jau nebuvo kur – teko pasirašyti raginimą.
Pasitiko pusnuogė „atstovė“
Šį antradienį buvo nuspręsta L.Barkuvienę iš savavališkai užimto buto pradėti iškraustyti nuo ankstaus ryto. Dalyvavo ne tik antstolis su savo padėjėjais, bet ir policininkas, perkraustymo bendrovės darbuotojai, spynų meistras.
Visai delegacijai pakilus į aukštą, kuriame gyveno L.Barkuvienė, durų niekas neatidarė. Tačiau antstoliui davus nurodymą jas atidaryti avariniu būdu, iš buto išlindo moteris vienais apatiniais, pareikalavo netriukšmauti ir vėl jas užtrenkė.
Po poros minučių ji dar kartą pusnuogė pravėrė duris ir, pakartojusi savo reikalavimą, vėl jas uždarė.
Praėjus dar maždaug penkioms minutėms moteris išlindo jau apsirengusi ir pareiškė, kad L.Barkuvienė dėl apsinuodijimo vaistais ir dėl širdies sutrikimų paguldyta į ligoninę, o ji yra jos atstovė, ir kyštelėjo kompiuteriu surašytą ir jos bei L.Barkuvienės pasirašytą atstovavimo sutartį.
Antstolio įsileisti nenorėjo
„Esu Lina Černeckytė iš tarptautinės organizacijos“, – prisistatė ji. Vėliau paaiškėjo, kad tai Lina Helstein, save vadinanti Tarptautinio prigimties teisės tribunolo atstove.
L.Helstein iškart pareiškė, kad antstolis neturi teisės vykdyti teismo sprendimo, nes dar nebaigtas teismas dėl L.Barkuvienės veiksnumo nustatymo, be to, ji pirmadienį teismui įteikė skundą, kuriame prašoma sustabdyti teismo sprendimo vykdymą dėl iškeldinimo.
Nors L.Helstein nenorėjo įleisti antstolio ir jį atlydėjusių asmenų į buto vidų, grasino iškviesianti policiją ir nuolat kartojo, kad jie turi palaukti, kol L.Barkuvienė pasveiks, antstolis nusprendė iškraustymo nestabdyti.
Grasino nemalonumais
Užėjus į butą paaiškėjo, kad L.Helstein bute buvo ne viena.
Kraustytojus pasitiko dar viena moteris. Ji irgi piktinosi, kad pareigūnai neturi sąžinės, nes iš ligoninės grįžusi L.Barkuvienė neturės kur gyventi. Buvo matyti buvusios puotos pėdsakų: ant stalo stovėjo taurelės, ant šaldytuvo – nugertas butelis degtinės.
Kol buvo kraunami L.Barkuvienės daiktai, L.Helstein vis kažkam skambinėjo ir reikalavo įsikišti į sprendimo vykdymą. „Skambinau į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą“, – porą kartų pasigyrė ji ir pažadėjo antstoliui didelių moralinių ir finansinių nemalonumų.
L.Helstein ir jos draugę iš buto pavyko iškrapštyti tik maždaug po dviejų valandų, kai antstoliui trūko kantrybė ir jis pareiškė, kad abi moterys bus sulaikytos ir nuvežtos į policiją.
Dalis daiktų iš buto dingo
L.Barkuvienę iškrausčius prasidės nauji teismai, o šios moters kitam sūnui Tomui Barkui gresia ir baudžiamoji byla, nes antstoliui užėjus į butą paaiškėjo, kad dalis jame buvusių areštuotų daiktų kažkur dingo.
Areštas visam bute buvusiam L.Barkuvienės turtui buvo skirtas 2013 metais, kai Arvydas dėl jam padarytų nuostolių kreipėsi į teismą.
Turto prižiūrėtoju buvo paskirtas moters sūnus Tomas. Dabar jis turės ir atsakyti už dingusius daiktus.
Atlyginti nuostolius reikalaus ir Romualdas, kuris ne vienus metus negalėjo gyventi savo bute ar jį nuomoti, bet privalėjo mokėti už jį visus mokesčius, nes bute gyvenusi ir viskuo besinaudojusi L.Barkuvienė mokėjo tik už elektrą, nes bijojo, kad ji bus išjungta.
Įžvelgia įžūlaus sukčiavimo schemą
* Arvydo ir Romualdo istoriją išgirdęs žinomas advokatas Adomas Liutvinskas negalėjo patikėti, kad tai galėjo įvykti teisinėje valstybėje: „Tai akivaizdus proceso vilkinimas ir piktnaudžiavimas civiline teise.“
* Jo nuomone, šioje situacijoje labiau turėjo pasistengti vyrų advokatai. Buvo galima kreiptis į Nacionalinę teismų administraciją, į teismų pirmininkus, į Aukščiausiojo teismo vadovą, kad jie įvertintų situaciją ir panagrinėtų, kodėl L.Barkuvienės iškeldinimo procesas taip ilgai užsitęsė.
* „Būtų nustatytos objektyvios aplinkybės ir, manau, procesas būtų pajudėjęs greičiau“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Liutvinskas.
* L.Barkuvienė Vilniaus universitete yra baigusi teisės specialybę, dirbusi milicijoje, tuomečiame Vilniaus miesto Spalio rajono (dabar Vilniaus miesto apylinkės) teisme, todėl, A.Liutvinsko nuomone, turi puikiai žinoti, kad pasirašytas sandoris įgijo įstatymo galią, kurios nuginčyti neįmanoma.
* „Aiškinimai, kad ji buvo apgauta, kad nesuprato, ką pasirašo, atrodo neįtikinamai, nes sutartis pasirašyta pas notarą“, – kalbėjo advokatas.
* L.Barkuvienės veiksmuose A.Liutvinskas įžvelgia sukčiavimo požymių ir mano, kad nuo jos nukentėję asmenys turėjo kreiptis į generalinį prokurorą ir prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
* Advokato nuomone, tokioje situacijoje principingiau turėjo elgtis ir teismai. Jei skundą dėl pirkimo ir pardavimo sutarties panaikinimo padavusi L.Barkuvienė nesirodė teismuose, jos skundai turėjo būti atmesti, o bylos nutrauktos.
* „Teismas turėjo pasielgti taip, kad nekliudytų savininkui naudotis savo turtu, nes tas turtas yra jo“, – įsitikinęs A.Liutvinskas.
* Arvydas ir Romualdas teigė, kad visi A.Liutvinsko nurodyti veiksmai buvo atlikti. Dėl proceso vilkinimo rašyti skundai, prašyta L.Barkuvienės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Tačiau skundai jokių rezultatų nedavė.
Liko kreiptis tik į Strasbūro teismą
Vytautas Nekrošius
Teisininkas, Civilinio proceso kodekso rengėjas
„Kiek trunka vilkinimo procesas, dažnai priklauso nuo to, kaip teismai naudojasi priemonėmis, kurias jiems suteikia įstatymas. Mano tvirtu įsitikinimu, matant, kad viena šalis nesąžiningai vilkina procesą, šiandien yra pakankamai priemonių, kad tai būtų nutraukta, o byla išnagrinėta. Bet teismai tuo nesinaudoja, nes bijo, ką po to pasakys aukštesnės instancijos teismas.
Žmogaus iškeldinimas iš buto yra labai jautrus dalykas, atsiranda įvairių baimių, todėl teismai elgiasi neryžtingai. Be to, kita pusė vis rašo skundus, o skųstis neuždrausi.
Greitai išnagrinėti tokias bylas teismams trukdo ir požiūris, kad skolininkas yra auka, o tas, kuriam jis skolingas, – kraugerys.
Jei žmogus pardavė butą ir dėl kažkokių priežasčių nenori išsikelti, kitų akyse jis yra vargšas. O tas, kuris nupirko, sumokėjo pinigus, – kažkodėl neteisus.
Nežinau, kaip šį požiūrį pakeisti, bet, manau, reikia pradėti kitaip žiūrėti ir į tą žmogų, kuris ateina į teismą ir prašo apginti jo teises. Juk jis ne dėl to ateina, kad jam labai patinka čia vaikščioti, o dėl to, kad nusipirko namą, butą ar dar kai ką ir neturi galimybių naudotis savo nuosavybe.
Šiuo atveju buto pirkėjams patarčiau pareikšti L.Barkuvienei ieškinį dėl patirtų nuostolių, o dėl užsitęsusio iškeldinimo pamąstyti apie kreipimąsi į Europos žmogaus teisių teismą, jei buvo išnaudotos visos kitos galimybės dėl bylos išnagrinėjimo per protingą laiką.“
