Nors kriminogeninė situacija Lietuvoje gerėja, ypač daug nerimo kelia narkotikų prieinamumas.
Pirmadienį pristatydamas pagrindines viešojo saugumo tendencijas Lietuvoje laikinasis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas teigė, kad neseniai atlikta apklausa parodė, jog net 40 proc. jaunuolių, kurių amžius – 15–29 metai, nurodė, kad galėtų įsigyti narkotinių arba psichotropinių medžiagų.
„Jei aš čia per metus neatsigausiu, nusižudysiu“, – reabilitacijos centro „Naujasis gyvenimas“ vadovui Marijui Balčiūnui pareiškė jaunas Utenos gyventojas.
Jis, kaip ir dar trys jo likimo draugai, šiandien atrodo lyg sustingę – narkomanams sunku ištarti žodį, sunku judinti rankas ir kojas.
Šie žmonės greičiausiai jau niekada negalės gyventi visaverčio gyvenimo ir atrodys lyg marionetės iš lėlių teatro, kurių niekas netampo už virvučių.
Tai naujojo Lietuvoje plintančio narkotiko – aktifedo – vartojimo pasekmės.
Tokį pavadinimą narkotikas gavo nuo kiekvienam laisvai prieinamų vaistų „Actifed“, kuriais gydoma sloga.
Šie apie 6 eurus kainuojantys medikamentai parduodami ir kaip sirupas, kaip ir tabletės.
Juos narkomanai skiedžia vandeniu, įdeda tam tikrų priedų ir susileidžia.
„Tada tarsi jaučiamas malonumas, kuris užtrunka apie dvi valandas. Tačiau to malonumo pasekmės ir labai sunkios, ir skausmingos – išsivysto hidrocefalija, kaukolėje pradeda kauptis vanduo, o visas kūnas tampa lyg sukaustytas“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Balčiūnas.
Šie narkotikai labai greitai žmogų paverčia ligoniu.
Reabilitacijos centre gydomas uteniškis su draugais šiais pačių pasigamintais kvaišalais mėgavosi vos pustrečio mėnesio, o normaliai judėti greičiausiai nebegalės visą likusį gyvenimą.
„Ukrainoje teko sutikti vyrą, kuris aktifedo nevartoja jau 20 metų, bet jis taip ir neatsigavo – sunkiai kalba, vaikšto lėtai, judesiai panašūs į roboto.
Man labai gaila tų žmonių, kurie tampa šių narkotikų vergais“, – kalbėjo M.Balčiūnas.
Jis kadaise pats vartojo narkotikus, tačiau sugebėjo atsitiesti ir dabar padeda priklausomybę turintiems žmonėms.
– Iš kur į Lietuvą atkeliavo šie narkotikai, kas pasakė receptą, kaip pasigaminti?
– Europoje apie šiuos kvaišalus esu girdėjęs ir anksčiau, net mačiau, kaip Helsinkyje jų vartojusi mergina ėjo ir parkrito.
Apie juos pasakojo ukrainiečiai, bet Lietuvoje šie narkotikai – naujovė.
Jų banga tik dabar pasiekė mus ir dėl to labai liūdna, nes narkotikų pasigaminti labai lengva.
Vaistai „Actifed“ parduodami be receptų, todėl baisu, kad šie narkotikai nebūtų pradėti vartoti masiškai.
Pasekmės būtų itin skaudžios – turėtume daug neįgalių jaunų žmonių, kurių smegenys veikia, o kūnas neklauso.
– Nuo ko pastaruoju metu miršta narkomanai Vilniaus čigonų tabore?
Ar ten irgi atsirado kokių nors naujų narkotikų?
– Anksčiau narkomanai, čigonų tabore įsigiję kvaišalų, mirdavo, nes juose būdavo per didelis kiekis gryno heroino.
Dabar narkotikuose, kurie parduodami kaip heroinas, jo beveik nėra – tik įvairios priemaišos, tarp jų ir karfentanilis.
Tai sintetinis opioidas, naudojamas stambiems gyvūnams, tokiems kaip meškos, drambliai, užmigdyti. Net ir maža šio preparato dozė žmonėms labai pavojinga, veikia žaibiškai, todėl jie krinta kaip lapai.
Jeigu žmogus nemiršta, jį paralyžiuoja. Kartais visą, o kartais – iki pusės.
Neseniai iš Lazdynų ligoninės į reabilitacijos centrą pasiėmiau vieną jaunuolį.
Jis nuvažiavo į čigonų taborą, nusipirko narkotikų, sugrįžęs jų susileido namo, kuriame gyveno, laiptinėje. O po pusvalandžio buvo paralyžiuotas iki pusės.
Tas jaunuolis dvi dienas pragulėjo 12-ojo aukšto koridoriuje, po to kažkaip nušliaužė iki antrojo aukšto, kur gyvena jo pažįstamas, pasibeldė, tas iškvietė greitąją pagalbą.
Prieš keletą dienų iš ligoninės pasiėmiau dar vieną jaunuolį. Susileidęs narkotikų jis po pusės valandos pajuto, kad staigiau šoktelėjo temperatūra.
Vaikinas du mėnesius gulėjo ligoninėje, temperatūra buvo 41,8 laipsnio. Be to, leisdamasis narkotikus jis užkrėtė kraują, buvo pažeistas širdies vožtuvas, kurį dabar reikės keisti.
Šie du žmonės vos ne vos liko gyvi. Štai tokie narkotikai dabar pardavinėjami čigonų tabore.
– Ar narkomanams patiems nebaisu, kad tiek daug jų miršta arba tampa invalidais?
– Kai kuriems jau pasidarė baisu. Bet kiti į viską numoja ranka, nes priklausomybė nuo narkotikų yra stipresnė net už baimę mirti.
Jie gal ir norėtų keisti gyvenimą, bet negali. Juos „laužo“ viduje, jie priklausomi morališkai.
Dėl to ir reikia reabilitacijos centro.
Čia gyventojai atribojami nuo jiems įprastos aplinkos, užsiima įvairia veikla, bendrauja su psichologais, vyksta dvasinės paskaitos, skaitoma Biblija, dirbama, sportuojama.
– Ar visiems reabilitacija padeda? Kiek ji trunka?
– Trunka metus ir ilgiau. Vieniems padeda, kiti sugrįžta prie ankstesnio gyvenimo.
Neretai būna, kad neatlaikę griežtos dienotvarkės narkomanai pabėga iš reabilitacijos centro, bet apie 95 procentus jų grįžta.
Esame sukūrę vieną taisyklę: jei žmogus išeina iš mūsų bendruomenės, tris mėnesius sugrįžti atgal negali.
Taip elgiamės norėdami, kad ir kiti matytų – jei išėjai, ne taip lengva grįžti.
Tegul prieš žengdami tokį žingsnį jie sudeda visus pliusus ir minusus, įvertina situaciją, paklausia visos bendruomenės nuomonės.
Reabilitacija yra toks periodas, kai vyksta nuolatinė kova su savo mąstymu.
– Ar tarp tų, kurie mirė nusipirkę kvaišalų čigonų tabore, buvo jūsų centro gyventojų?
– Buvo toks vaikinas. Jis išėjo iš bendruomenės, tačiau po kiek laiko paskambino ir pareiškė norintis sugrįžti. Pasakiau – gerai, grįžk.
Nudžiugęs jis ištarė: „Nuvažiuosiu dar paskutinį kartą į taborą ir grįšiu.“ Nuvažiavo. Susileido narkotikų ir mirė.
– Niekam ne paslaptis, kad jaunimas vakarėliuose ir klubuose rūko marihuaną, vartoja amfetaminą arba ekstazį.
Tačiau jie įsitikinę, kad tai nepakenks ir niekada neteks važiuoti į čigonų taborą ieškoti kvaišalų. Kaip yra iš tikrųjų?
– Viskas taip ir prasideda. Atrodo, nieko baisaus, nekalta „žolytė“, amfetaminas, ekstazis. Jokių pasekmių lyg ir nematyti, bet tai tikrai veda heroino link. O tada, kaip aš sakau, paskutinė stotelė – čigonų taboras.
Čia heroino galima įsigyti bet kuriuo paros metu beveik kiekviename name.
Jaunimas, kuris turi pinigų, į taborą nevažiuoja.
Ko jam ten? Ten policija, ten jie gaudomi, patys narkomanai su peiliais vaikšto ir gali bet kada apiplėšti.
Jie svaiginasi savo rate, bet metai bėga, patenkama į sintetinių narkotikų pinkles, norisi vis aštresnių pojūčių, naujesnių narkotikų.
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai pabando heroino, o tada patenka į tą ratą, iš kurio ištrūkti neįmanoma, todėl ir važiuoja į taborą.
Jauniausiam narkomanui, kurį teko gydyti, buvo 16 metų.
Jis, kaip ir kiti, iš pradžių rūkė „žolę“, o ji neretai būna sintetinė – apipurkšta kažkuo, kad veiktų stipriau.
Neįsivaizduojate, kiek dabar jaunimo reabilitacijos centre gydoma nuo „žolės“. Nuo jos suserga šizofrenija, kraustosi iš proto, prasideda haliucinacijos.
– Dažnas mano, kad narkotikai – tik asocialių žmonių problema. Ar įklimpsta ir tie, kurie kilę iš gerų šeimų, turi gerą darbą?
– Didelė dalis narkomanų, kuriuos pažįstu, atrodo tvarkingi žmonės, turi gerą išsilavinimą, moka užsienio kalbų.
Į juos žiūrėdamas nepasakysi, kad tai narkomanas ar narkomanė, atrodo normalus vaikinas ar normali mergina.
– Ką jie patys pasakoja? Kokios priežastys paskatino juos griebtis narkotikų?
– Istorijos – įvairios. Vieno gyvenime įvyko tragedija, mirė kas nors iš artimųjų, kitas išsiskyrė, trečią kamavo vidinės problemos – jautėsi nevisavertis, niekam nereikalingas, kai kuriuos svaigintis pastūmėjo draugai.
Jie ieškojo ko nors, kas juos patenkintų. Ir rado.
– Ar jie pripažįsta, kad dėl sugadinto gyvenimo kalti patys?
– Aišku, kad ne. Jie kaltina viską – tėvus, draugus, aplinkybes.
Mūsų tikslas – skatinti, kad jie pripažintų priklausomybę. Tada mes galėsime padėti.
– Pats esate ne kartą lankęsis tabore. Gal žinote, iš kur čigonai gauna narkotikų ar to paties karfentanilio?
– Kažkas jiems pristato, dabar už pinigus bet ko gausi.
Čigonai dabar patys narkotikų neparduoda. Jie randa narkomaną, kuris už dvi, tris ar keturias dozes jais prekiauja. Jis surenka iš narkomanų pinigus, perduoda jiems narkotikus, o visas pajamas neša čigonui.
Todėl kai policija praneša, kad sugavo narkotikų prekiautoją, tai reiškia, kad sugavo tik nuo kvaišalų priklausomą žmogų.
Ačiū Dievui, jau pradėti griauti tie taboro nameliai, dabar apie pusę jų jau sunaikinta.
Čigonai kraustosi į butus, namus, kai kurie išsinuomoja pigų viešbutį, pabūna ten dvi dienas, paprekiauja ir keičia vietą, kad jų nesulaikytų.
Tikiu, kad šis baisus verslas greitai išnyks. Čigonų pačiame mieste padaugės, bet čia juos bus galima greičiau demaskuoti – pamatys kaimynai, kad prie namo ar buto būriuojasi įtartini asmenys, ir praneš policijai.
