Teismas nusprendė, jog pareigūnas neviršijo įgaliojimų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs kasacinę bylą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulio Audrius Ulozas įgaliojimų viršijimo, konstatavo, kad policijos pareigūnas turėjo teisę sulaikyti Augustiną Žemaitį ir nepažeidė policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų.

Teismas nusprendė, jog pareigūnas neviršijo įgaliojimų.<br> A.Vaitkevičiaus asociatyvi nuotr.
Teismas nusprendė, jog pareigūnas neviršijo įgaliojimų.<br> A.Vaitkevičiaus asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 3, 2017, 2:29 PM, atnaujinta May 3, 2017, 2:37 PM

Kaip rašoma LAT pranešime, Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjant įgaliojimų viršijimo bylas, būtina nustatyti, ar pareigūnas turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat ar atliekant juos, ypatingai jei buvo taikoma prievarta, buvo laikytasi proporcingumo reikalavimų.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai ir kitiems įstatymams neprieštaraujančią policijos veiklą. 

Dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui.

Taigi, jei byloje nustatoma, kad policijos pareigūno veiksmai yra neteisėti, t. y. atlikti viršijant įgaliojimus, asmens sveikatos sutrikdymas paprastai turėtų būti vertinamas kaip didelė žala.  

Tačiau šioje byloje pripažinus, kad policijos pareigūno veiksmai buvo teisėti, būtini ir proporcingi, neturi teisinės reikšmės klausimas dėl padarytos asmens sveikatai žalos pripažinimo - didele žala.

Policijos veiklos įstatyme nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. 

Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. 

Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. 

Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Taip pat, įstatyme nurodyta, kad, prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.
  
LAT teisėjų kolegija išaiškino, kad pareigūno įgaliojimų viršijimas turėtų būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad veiksmai, darantys žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, kuriuos asmuo nors ir turėjo teisę atlikti, tačiau pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimi arba nebuvo būtini.
 
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas atliko išsamią policijos pareigūnų įgaliojimus reglamentuojančių norminių aktų analizę ir motyvuotai pripažino, kad A. Ulozas pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo teisę vykdyti sulaikymą, kuris buvo būtinas šioje situacijoje:

policijos pareigūnai buvo informuoti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukė keturi asmenys (pagal nustatytas byloje aplinkybes, A. Ulozas su kitu pareigūnu, pirmi atvykę į įvykio vietą, patys matė, kad keturi asmenys pasitraukė nuo automobilio), ir ėmėsi priemonių juos rasti bei sulaikyti. 

Pastebėjęs A. Žemaitį netoli įvykio vietos, nurodęs jam sustoti ir pamatęs, kad jis bėga tolyn, policijos pareigūnas A. Ulozas ne tik turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti, tačiau ir privalėjo tai padaryti, nes, kaip numatyta Policijos veiklos įstatyme, „policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, <...> privalo  sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką“. 

Ta aplinkybė, kad, kaip vėliau paaiškėjo, A. Žemaitis nebuvo susijęs su asmenimis, kurie galimai padarė teisės pažeidimą, nepaneigia policijos pareigūnų veiksmų, siekiant jį pasivyti ir sulaikyti, teisėtumo ir būtinumo. 

Kasaciniame skunde nurodomos priežastys, dėl kurių A. Žemaitis bėgo (išgąstis, nesupratimas, kad jį vejasi policijos pareigūnas), neturi teisinės reikšmės vertinant, ar pareigūnas turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti. 
 
Nagrinėjant panaudotos sulaikymo metu fizinės prievartos proporcingumą, byloje nustatyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas nemažiau kaip dvidešimt dviem  trauminiais poveikiais. 

Iš bylos duomenų matyti, kad iš minėtų dvidešimt dviejų trauminių poveikių septyniolika trauminių poveikių buvo sukelti antrankių uždėjimo, du trauminiai poveikiai -nukentėjusiojo griuvimo ant žemės ir trys trauminiai poveikiai būdingi smūgio sudavimui ranka, kumščiu arba spaudimui rankos pirštu.

Išanalizavęs trauminių poveikių kiekį ir pobūdį, sugretinęs juos su nustatytomis sulaikymo aplinkybėmis (tai, jog nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, kad jis dviejų pareigūnų buvo laikomas prispaustas prie žemės, siekiant, kad jam iš po pilvo būtų ištrauktos rankos ir uždėti antrankiai), apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad specialisto išvada dėl trauminių poveikių pobūdžio nepaneigia, kad nežymūs nubrozdinimai ant A. Žemaičio kūno yra jo sulaikymo metu vykusių grumtynių ir panaudotų kovinių imtynių (pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo) pasekmė. 

LAT teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš bylos duomenų negalima spręsti, jog trauminiai poveikiai A. Žemaičiui buvo padaryti jį mušant, o ne sulaikant ir dedant antrankius. 

Taip pat LAT pažymėjo, kad nukentėjusysis, būdamas įsitikinęs, kad sulaikymo metu jis patyrė žalos, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Prokuroro ir nukentėjusiojo kasaciniai skundai buvo atmesti ir paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, LAT nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų  ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. 

Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. 

Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. 

Remiantis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.