Muitinės kriminalinės tarnybos (MKT) pareigūnai narkotikų kontrabandininkams šiemet jau pridarė apie 60 milijonų eurų nuostolių. Tokia šiais metais Lietuvoje muitinės kriminalistų sulaikytų apie 1,5 tonų narkotikų vertė.
Dar apie 1,2 milijono eurų planavo uždirbti Mažeikių rajone, Viekšnių seniūnijoje, nelegalų fabriką įkūrę cigarečių gamintojai, bet buvo sulaikyti.
Tokius skaičius vardijo šiandien savo profesinę šventę – Kriminalistų dieną – minintys MKT pareigūnai.
Ši specialioji Lietuvos muitinės įstaiga jau nuo 2002 m., taikydama kriminalinės žvalgybos veiksmus ir priemones, kovoja su kontrabandininkais.
Apie svarbiausius šių metų tyrimus „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su MKT direktoriumi Mantu Kaušilu.
– Muitinės pareigūnams dažniausiai įkliūva kontrabandinių cigarečių gabentojai, bet spalį aptikote pogrindinį cigarečių fabriką. Nelegalioje rinkoje – naujos tendencijos?
– Nelegalus cigarečių fabrikas Lietuvoje – retas dalykas. Tai šeštas mūsų aptiktas fabrikas per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Tačiau kuo toliau į Vakarus nuo Lietuvos, tuo jų daugiau. Vien Vakarų Lenkijoje kasmet aptinkama daugiau nei po dešimt tokių fabrikų.
Rytinėse ES valstybėse, arčiau Kaliningrado srities, Baltarusijos sienos, cigaretės gabenamos kontrabanda.
Tačiau kas 3–5 metus atsiranda žmonių, bandančių nelegaliai gaminti cigaretes.
– Kokių priemonių reikia tokiai veiklai?
– Pirmiausia reikia rasti ir įsigyti stakles. Jos dažniausiai atgabenamos iš Ukrainoje, Rusijoje, Kinijoje anksčiau legaliai veikusių fabrikų ir paprastai būna jau nusidėvėjusios.
Norėdami tokių staklių atsigabenti į Europos Sąjungos šalis nelegalaus verslo sumanytojai klastoja dokumentus, pavadindami jas, pavyzdžiui, makaronų, gamybos, medžio ar metalo apdirbimo įranga. Vėliau jos nugabenamos į kokią nors uždarą teritoriją.
Taip buvo veikiama ir Mažeikių rajone, kur pareigūnai aptiko naujausias stakles iš visų mums žinomų nelegalių fabrikų.
– Kaip kontrabandininkams sekėsi dirbti šia įranga?
– Verstis tokia veikla nusprendę žmonės tikisi, kad atsiveš stakles ir iš karto iš nelegalios veiklos gaus didžiulį pelną. Tačiau paprastai pritrūksta kokios nors detalės, o rasti dalių senoms staklėms – sunku.
Mūsų kriminalistai ilgai stebėjo šio fabriko įkūrėjus, bet suderinti tų staklių ir pradėti cigarečių gamybos per metus jiems taip ir nepavyko.
– Kur buvo įrengtas ir kaip atrodė šis fabrikas?
– Nelegaliai veiklai buvo panaudotos buvusios sovietinės fermos patalpos, kur veikė lentpjūvė. Pirmiausia ten buvo atvežtos staklės, vėliau atgabenti keturi nameliai ant ratų – jie buvo paruošti cigarečių gamintojams gyventi.
Jie buvo Ukrainos piliečiai. Darbininkai buvo uždaryti toje teritorijoje ir niekur iš jos neišeidavo. Siekdami apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo fabriko šeimininkai iš jų paimdavo mobiliuosius telefonus ir kitas ryšio priemones.
Nors darbininkai nebuvo išleidžiami į laisvę, jų gyvenimo sąlygos buvo puikios. Kiekvienas turėjo savo namelį ant ratų, į juos buvo atvesta elektra. Jiems buvo įrengtos papildomos poilsio patalpos, valgomieji, tualetai.
Kiek nustebino tai, kad slaptame fabrike buvo griežtai laikomasi higienos reikalavimų, – naudoti labai galingi dulkių siurbliai, oro filtrai. Tiek investavus buvo ruošiamasi veikti ilgai.
– Į lentpjūvę reikėjo atsigabenti nemažai įrangos ir žaliavų. Negi metus niekas nepastebėjo, kad joje vyko kažkas nelegalaus?
– Net jei kas nors būtų užėjęs į lentpjūvę, nelabai būtų supratęs, kad ten gali veikti toks fabrikas.
Cigaretėms gaminti skirtos patalpos buvo užmūrytos. Kad neprasiskverbtų nei garsas, nei kvapai, sienos buvo susandarintos akmens vata ir celofanu. Aplinkiniai gyventojai nieko nei girdėjo, nei užuodė.
Buvo investuota ir į kontržvalgybą – naudota moderni techninė įranga, aptinkanti ir blokuojanti elektroninę sekimo įrangą. Fabriko aplinka stebėta vaizdo kameromis.
Šio fabriko įkūrėjai jau žinojo, kad tokią veiklą lengva susekti pagal didžiulį kiekį suvartojamos elektros, todėl išsinuomojo labai galingą elektros generatorių. Nors pradėti veiklos jiems ir nesisekė, už generatoriaus nuomą jie sumokėjo didelius pinigus.
– Kas buvo tie fabriko įkūrėjai?
– Uždarbiu iš nelegalios veiklos susigundė asmenys, kurie turėjo legalų verslą. Vieni supirkinėjo miškus ir prekiavo mediena, kiti pardavinėjo statybines medžiagas, teikė transporto paslaugas, ir jiems neblogai sekėsi.
Sulaikytieji – du vilniečiai, du Mažeikių rajono gyventojai ir keturi ukrainiečiai darbininkai.
Turime duomenų, kad organizuojant šią veiklą galėjo prisidėti ir daugiau asmenų.
– Nelegaliame fabrike rasta ir jau pagamintos produkcijos. Kiek cigarečių jiems pavyko prisukti?
– Per kratas rasta apie šimtą dėžių jau pagamintų cigarečių. Akivaizdu, kad net savo išvaizda jos neprimena kokybiškų cigarečių. Ant jų nepavyko išspausti jokio prekės ženklo.
Patalpose aptikta ir 500 tūkstančių popierinių „Marlboro“ pakelių ruošinių. Jei visi šie pakelių lankstiniai būtų buvę panaudoti, į juos būtų galima supakuoti daugiau kaip 10 milijonų vienetų cigarečių. Tokiu kiekiu galima užpildyti visą vilkiką.
– Gal žinote, kur buvo planuojama parduoti cigaretes?
– Praktika rodo, kad nelegaliai pagamintos cigaretės retai lieka vietos rinkoje. Paprastai jos išvežamos į Vakarų Europą.
Nustatėme, kad Mažeikių rajone buvo bandoma gaminti „Marlboro“, „Regal“, „Vogel“ cigaretes. Kai kurie šių ženklų visiškai nepopuliarūs Lietuvoje, bet mėgstami Didžiojoje Britanijoje, kur gyvena nemažai Lietuvos piliečių.
– Minėjote, kad tai jau šeštas Lietuvoje aptiktas slaptas cigarečių fabrikas. Ar kam nors yra pavykę įsukti nelegalų verslą?
– Penktasis mūsų aptiktas fabrikas buvo Vilniaus pakraštyje, Avižieniuose. Jį taip pat užklupome pačioje veiklos pradžioje. Visada stengiamės suspėti, kad suklastotos cigaretės nepatektų į rinką.
Dar keletas lietuvių per bendras pareigūnų operacijas buvo sulaikyti Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje ir Olandijoje veikusiuose fabrikuose.
– Rugpjūčio mėnesį Klaipėdos jūrų uostą pasiekė rekordinė – 610 kilogramų – kokaino siunta, tačiau tikrinti šį krovinį ryžtasi ne iš karto. Kokia tai buvo situacija?
– Atgabenus šį krovinį buvo sukurta legenda, kad kažkur bus statoma kamštelių liejimo gamykla, kad į Lietuvą atkeliaus didžiulės investicijos ir bus įdarbinta daugybė žmonių.
Advokatai mums ilgai aiškino, kad nauja gamykla – tik investicijų pradžia. Vėliau esą turėjo atplaukti dar daug laivų ir atgabenti daugiau įrangos, o gamykla valstybei duotų didžiulį pelną.
Buvome įspėti, kad jei sulaikysime šį krovinį ir pažeisime tam tikras ertmes, investuotojai atsisakys savo planų ir muitinei pareikš milijoninius ieškinius.
– Kas vis dėlto nulėmė sprendimą gręžti įrenginius ir juose ieškoti narkotikų?
– Tai ir yra kriminalisto darbas – įvertinti daugybę kriterijų, nujausti ir atspėti.
Daug metų dirbantys kriminalistai atidžiai išnagrinėjo visus brėžinius ir įžvelgė, kad jie negalės veikti taip, kaip buvo planuojama.
Įtartina atrodė tai, kad krovinys buvo siunčiamas iš Ekvadoro ir kad jį priimti turėjusioje įmonėje dirbo vos keli darbuotojai, o jos vadovas – ne Lietuvos pilietis.
Visa tai ir nulėmė, kad skelbėme konkursą, samdėme įmones, kurios savo technika gali pragręžti storą metalą.
Į maišelį su kokainu buvo pataikyta jau per pirmą gręžimą. Paaiškėjo, kad nelegalaus krovinio vertė – 49 milijonai eurų.
Tai buvo išskirtinis atvejis ir dėl narkotikų kiekio, ir dėl slėpimo būdo, ir dėl mums daromo spaudimo.
