Teismų sprendimai kelmiškei sukėlė dvejonių, ar teisėjai yra raštingi

Nors šeimai buvo išmokėta dėl kariškio žūties priklausanti kompensacija, tai nepalietė tikrųjų šios tragedijos kaltininkų, jai priklausančios teritorijos neprižiūrėjusių Šiaulių miesto savivaldybės valdininkų. 

Manėme, kad tiesą galime rasti teisme, tačiau buvome naivūs. Jau šešti metai vyksta teismų procesai. 

Galiausiai buvo pripažinta, kad Šiaulių miesto savivaldybė kalta dėl teritorijos, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nepriežiūros. 

Teismo sprendimu A.Belskio dukrai, mano anūkei, iš Šiaulių miesto savivaldybės buvo priteisti 1123 eurai neturtinei žalai atlyginti. 

Tėvo netekties įvertinimas tokia suma – tai pasityčiojimas iš jo dukters. Juolab kad net po teismo sprendimo tikrieji šios tragedijos kaltininkai taip ir neatsiprašė.

Dar vieno smūgio sulaukėme šį teismo sprendimą apskundę aukštesnės instancijos teismams. 

Papiktino ne tik tai, kad mūsų skundai buvo atmesti, bet ir tai, kad analogiškoje byloje Lietuvos teismai priėmė priešingą sprendimą. 

Tai dabar ir liko neaišku, kodėl tie patys įstatymai vieniems Lietuvos piliečiams galioja, o kitiems ne“, – neslėpdama nuoskaudos portalui lrytas.lt pasiguodė Kelmėje gyvenanti 73 metų Regina Augustienė. 

Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas jaunesnysis puskarininkis A.Belskis žuvo 2009 metų balandžio 20-osios vakare gesindamas karinio aerodromo pašonėje kilusį didelį gaisrą. 

Su ugniagesių komanda į gaisro apimtą dykvietę atskubėjęs A.Belskis įkrito į vieną šulinių, kuriuos aerodromo prieigose iškasė, o po to likimo valiai paliko į gruntą įsigėrusį aviacinį žibalą rinkti įsigudrinę verteivos. 

Žemyn galva į šulinį įkritęs A.Belskis šansų išsigelbėti neturėjo. 

Gaisravietėje į šulinį įkritusį vadą rado jo pasigedęs ir ieškoti suskatęs porininkas. Iš šulinio ištrauktą A.Belskį dar bandyta gaivinti, tačiau pastangos buvo bevaisės.

Ekspertai nustatė, kad galva į vandenį paniręs ugniagesys nuskendo. 

„Tądien Aviacijos bazėje budėjęs Artūras prieš pat nelaimę su žmona dar pasikalbėjo telefonu. Baigdamas pokalbį jis pranešė, kad vyks gesinti gaisro, kuris artinasi prie aerodromo teritorijos. Atsisveikindamas jis žmonai pasakė: „Aš tau nebeskambinsiu – susitiksime rytą.“

Tačiau rytą, o teisingiau dar naktį, mano dukra Ligita susitiko ne su Artūru, o su bazės vadais, atvykusiais pranešti apie jo žūtį. 

Man dukra šią skaudžią žinią pranešė rytą atvykusi į namus. Prieš pasakydama, kad Artūro nebėra, ji man liepė išgerti raminamųjų vaistų. 

Dukra su Artūru santuokoje pragyveno 18 metų – jie labai vienas kitą mylėjo, augino du savo ir du Artūro sesers vaikus. 

Artūras buvo pašarvotas Tytuvėnų bažnyčioje. Laidojimo išlaidas padengė valstybė“, – skaudžią netektį prisiminė R.Augustienė. 

Žuvus tarnybos pareigas atliekančiam kariškiui jo šeimai turi būti išmokėta 120 jo tarnybinių  atlyginimų dydžio kompensacija.  

Ši kompensacija A.Belskio artimiesiems buvo išmokėta po jo žūties prabėgus keliems mėnesiams.

Žuvusiojo motinai, žmonai, dukrai, sūnui ir abiem globotiniams atiteko po 51 tūkstantį 933,33 lito (15 tūkstančių 40 eurų).

Dukters šeimos tragedijos prislėgta kelmiškė sakė, kad klausimas, kas iš tiesų kaltas dėl Artūro žūties, jiems visada nedavė ramybės. 

Galimas tragedijos kaltininkas buvo įvardintas jau po A.Belskio žūties surašytame darbo metu įvykusio nelaimingo atsitikimo akte.

Akte buvo nurodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybei priklausančioje teritorijoje, kur gesindamas gaisrą žuvo A.Belskis, buvo iškasta apie 300 viena nuo kitos 7–10 metrų nutolusių nuo dviejų iki šešių metrų gylio duobių. 

Šios duobės nebuvo uždengtos, nepažymėtos, viršutinėje iškasų dalyje nebuvo bent 15 centimetrų nuo jų viršutinės dalies išsikišusių sutvirtinimų. 

Nelaimingo atsitikimo akte  įvardyta, kad šie pažeidimai ir sudarė prielaidas gaisrą gesinusiam ugniagesiui įkristi į neuždengtą, neaptvertą ir nepažymėtą iškasą.

Šiaulių Kuveito palikimas   

Duobes Zoknių oro uosto pašonėje verteivos ėmė rausti vos tik iš čia veikusios bazės išsikraustė sovietų kariškiai, kurie nepanaudotą aviacinį žibalą tiesiai ant žemės pildavo cisternomis. 

Tyrimus atlikę užsienio specialistai nustatė, kad buvo išlieta tūkstančiai tonų aviacinio žibalo. Balomis telkšantį žibalą imta semti ir naudoti namams šildyti. Po to imta kasti šulinius, į kuriuos iš grunto subėgdavo žibalas. 

Šiaulių Kuveitu pramintoje dykvietėje darbavosi ne tik pavieniai vertelgos, bet ir kelios individualios įmonės. 

Apie tris šimtus šulinių iškasę žibalo sėmėjai čia triūsė kelerius metus, o išsekus teršalų atsargoms išraustus šulinius, kurie netruko apaugti žolėmis, paliko likimo valiai. 

Pavojų keliančia teritorija jos šeimininkė, Šiaulių miesto savivaldybė, nesirūpino. 

„Kadangi dėl tokio valdininkų aplaidumo nelaimė įvyko Šiaulių savivaldybei priklausančioje teritorijoje, mano dukra ir anūkė dėl neturtinės žalos atlyginimo 2011-ųjų rugsėjį su gerybiniu prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją. 

Šis prašymas buvo užregistruotas. Po kiek laiko gavome atsakymą, kad savivaldybė dėl A.Belskio žūties nekalta. 

Tada nusprendėme teisybės ieškoti teisme“, – sakė R.Augustienė.

2012 metų balandžio 19 dieną A.Belskio duktė Ugnė kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą prašydama jai atlyginti dėl tėvo žūties patirtą  500 tūkstančių litų (144 tūkstančių 810 eurų) neturtinę žalą. 

Kadangi buvo nuspręsta, kad ši byla teisminga žemesnės instancijos teismui, ji 2012 metų gegužės 10 dieną buvo persiųsta į Šiaulių apylinkės teismą.  

Tų pačių metų rugsėjo 18 dieną Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą – U.Belskytės prašymo netenkino. 

„Šis sprendimas buvo apskųstas aukštesnės instancijos teismui ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teismų karuselė jau sukasi šeštus metus“, - sakė R.Augustienė. 

Nuo pirmojo sprendimo šioje byloje praėjus beveik trejiems metams, 2015-ųjų gegužės 28 dieną, Šiaulių apylinkės teismas pagaliau U.Belskytės ieškinį tenkino iš dalies. 

Nors Šiaulių miesto savivaldybės administracija tvirtino, kad nelaimė įvyko ne savivaldybės, o tuo metu laisva buvusioje valstybinėje žemėje, teismas pripažino, kad atsakovo kaltė pasireiškė savivaldybei priklausančios teritorijos nepriežiūra. 

„Tačiau teismas akcentavo, kad A.Belskio artimiesiems jau buvo išmokėta kompensacija, nors kompensacija dėl kariškio žūties neturi nieko bendro su jo artimųjų ketinimu išsireikalauti neturtinę žalą iš tragedijos kaltininko“, - sakė R.Augustienė. 

Sprendžiant neturtinės žalos dydį teisėja atsižvelgė į teismų praktiką. Kadangi nebuvo galimybių vadovautis Lietuvos teismų praktika visiškai analogiškose situacijose, buvo atsižvelgiama į priteistinos neturtinės žalos dydžius priimtus bylose dėl darbuotojo žūtimi pasibaigusio nelaimingo atsitikimo. 

Sprendimą byloje priėmusi teisėja nurodė, kad tokiose bylose kasacinis teismas sąžiningu, teisingu ir protingu atlyginimu laiko 4344-20420 eurų (15 tūkstančių – 70 tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą. 

Iš dalies U.Belskytės ieškinį tenkinęs teismas jai iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteisė 1123 eurus neturtinei žalai atlyginti. 

„Tai pasityčiojimas iš vaikų, kai tėvo gyvybė įvertinama tokia suma“, - jos anūkės atžvilgiu priimtą teismo sprendimą komentavo R.Augustienė. 

Žuvusiojo dukrą netenkinęs teismo sprendimas buvo apskųstas, tačiau skundą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą.  

Sulaukęs pilnametystės į teismą dėl neturtinės 200 tūkstančių eurų žalos atlyginimo kreipėsi ir A.Belskio sūnus Justas Belskis. 

Pernai liepos 11-ąją Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo neveikimu, jai priklausančios teritorijos nepriežiūra, sudarė sąlygas pareigūno žūčiai. 

„Mano anūko ieškinį tik iš dalies tenkinęs teismas vietoj prašytų 200 tūkstančių eurų neturtinei žalai atlyginti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteisė 5 tūkstančius eurų. 

Šis teismo sprendimas buvo apskųstas Šiaulių apygardos teismui, bet kaip ir U.Belskytės atveju aukštesnės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą“, - sakė R.Augustienė. 

Nesutikęs dėl jam priteistos neturtinės žalos dydžio J.Belskis kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT). 

Tėvo netekęs vaikinas tvirtino, kad jam priteista 5 tūkstančių eurų neturtinė žala yra nepagrįstai maža. 

J.Belskis sakė pasigedęs teismo motyvų, kodėl jam buvo priteista vos keliais šimtais eurų didesnė suma nei teismų praktikoje dėl darbuotojo žūties priteistina 4344-20420 eurų suma neturtinei žalai atlyginti.

Į Aukščiausiąjį Teismą kreipęsis J.Belskis tvirtino, kad net ir teismų praktikoje minimos sumos negali atlyginti skausmo ir išgyvenimų, kuriuos jis patyrė dėl tėvo netekties. 

J.Belskio netenkino ir tai, kad jam priteistos žalos dydį ir pirmos ir antros instancijos teismai susiejo su jam dėl tėvo žūties išmokėta kompensacija.    

Su J.Belskio kasaciniu skundu susipažinusi LAT teisėjų kolegija šiemet kovo 15 dieną nutarė, kad kasaciniame skunde akcentuotas „netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas byloje, skundo argumentais nepagrįstas“.

Todėl J.Belskio kasacinį skundą LAT teisėjų kolegija priimti atsisakė. Ši Aukščiausiojo Teismo nutartis tapo galutine ir neskundžiama. 

„Toks Aukščiausiojo Teismo sprendimas mus šokiravo, juolab, kai pasiaiškinę su advokatais sužinojome, kad analogiškoje byloje tas pats Aukščiausiasis Teismas priėmė priešingą sprendimą“, - piktinosi R.Augustienė. 

Kelmiškė sakė, kad jų dėmesį patraukusi byla buvo teismo procesas dėl jaunos policininkės žūties.

Antrą mėnesį pareigūne dirbusią dvidešimtmetę Ligitą Baniulytę 2015 metais naktį į rugsėjo 4-ąją Radviliškyje parbloškė ir mirtinai sužalojo girto Pakruojo rajono gyventojo 39 metų Gintaro Badausko vairuojamas vilkikas DAF.

2 val. 29 min. nakties, kai L.Baniulytė tikrino sustabdyto lengvojo automobilio vairuotojo dokumentus, į šį automobilį įsirėžė G.Badausko vairuojamas vilkikas. Sunkiasvorė mašina nusviedė lengvąjį automobilį ir parbloškė dokumentus tikrinančią L.Baniulytę.

Mirtinai sužalotą pareigūnę vilkikas tempė dar apie 900 metrų, kol buvo sustabdytas jį pasivijusių L.Baniulytės kolegų.

Vilkiką vairavusiam G.Badauskui buvo nustatytas 2,01 promilės girtumas. 

Vienturtės dukters netekusiems K.Baniulytės tėvams Policijos departamentas vadovaudamasis vidaus tarnybos statutu sumokėjo 64 tūkstančių eurų kompensaciją. 

Tragišką avariją sukėlusį G.Badauską Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 metų gruodžio 11 dieną nuteisė penkeriems metams nelaisvės. 

Žuvusios policininkės tėvams iš bendrovės, kurioje vairuotoju dirbo avarijos kaltininkas, teismas priteisė 60 tūkstančių eurų neturtinei žalai atlyginti.  

Tokį Radviliškio teismo sprendimą šios bendrovės vadovai apskundė aukštesnės instancijos teismui. Galiausiai ir ši byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą.

Kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui pateikę civiliniais atsakovais pripažinti G.Badausko darbdaviai prašė jiems priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 6 tūkstančių eurų. 

Kasatoriai prašė jų skundą tenkinti, kadangi žuvusios policininkės šeima jau gavo kompensaciją, kurios sąvoka, jų manymu, apima ir neturtinės žalos atlyginimą. 

Tačiau Aukščiausias Teismas konstatavo, kad pagal vidaus statutą atlyginta žala kalto asmens atsakomybei reikšmės neturi ir žuvusios policininkės šeimai iš kaltininko darbdavių priteisto neturtinės žalos dydžio nesumažino. 

Negana to, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad dar Apeliacinis teismas savo nutartyje atskleidė socialinės išmokos pagal Vidaus tarnybos statutą ir neturtinės žalos prigimties skirtumus ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti nukentėjusiems priteistą neturtinės žalos atlyginimą vien dėl jiems išmokėtos kompensacijos.  
  
„Šį teismo sprendimą kartu su advokatais perskaitėme kelis kartus, bet taip ir nesupratome, kodėl mūsų atveju buvo pasielgta kitaip“, - stebėjosi R.Augustienė. 

Kartu su anūkais visuose teismo procesuose dalyvavusi kelmiškė sakė, kad eidami į teismą jie tikėjosi sulaukti teisingumo. 

„Apie kokį teisingumą galima kalbėti, kai įstatymas vienas, o juo besivadovaujančio teismo sprendimai – skirtingi. Reiškia - vieniems įstatymas galioja, o kitiems ne. 

Kodėl policininkės žūties byloje Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad neturtinės žalos atlyginimo dėl jau išmokėtos kompensacijos negalima mažinti, o mūsų atveju nuspręsta, kad valstybės išmokėta išmoka dėl A.Belskio žūties atlygino ir dalį neturtinė žalos, todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracija nebeturi atlyginti pilnos žalos?

Visa tai labiau panašu į vaikų žaidimus, o ne elementarų į teisingumą, kurio žmonės tikisi sulaukti kreipdamiesi į teismus. 

Jokio pateisinimo aš tam nerandu: jei įstatymas yra vienas, o sprendimai skirtingi, tai kažkas negerai ir su teismais, ir su valstybe“, - sakė R.Augustienė. 

Kelmiškė sakė jau nebesitikinti rasti teisybės. 

Moterį skaudina ir tai, kad tragedijos kaltininke pripažintos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovai dėl A.Belskio žūties jo šeimos taip ir neatsiprašė, ant kapo neuždegė nė vienos žvakutės.

„Galiu tik pasidžiaugti, kad Artūro tarnybos draugai ir vadai nepamiršo nei jo, nei jo šeimos. 

Kariškiai ir per Artūro gimtadienį, ir jo žūties dieną, ir Visų Šventųjų dieną, ir minėdami Kariuomenės dieną visada aplanko jo kapą ir uždega čia žvakutę. 

Pagalbos ranką kariškiai ištiesė ir be maitintojo likusiai šeimai – Artūro našlei buvo suteiktas darbas“, - sakė R.Augustienė.