Vilniaus pataisos namuose dirbusiai 40-metei psichologei grėsė laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų, tačiau teismas įvertino moters šeiminę padėtį ir tai, kad ji nusikalto pirmą kartą.
Vilniaus pataisos namuose nuteistiesiems psichologinę pagalbą teikusi moteris į įkalinimo įstaigą per kelis kartus įnešė apie 200 mililitrų anabolinių steroidų, keturis itin mažus telefonus „Long-CZ“ bei keturias SIM korteles.
Už šį nusikaltimą VAT J.Kuzmickaite-Pedersen skyrė 5650 eurų baudą. Teismas buvo numatę skirti jai 8550 eurų baudą, tačiau teisiamoji visiškai pripažino savo kaltę, byla buvo išnagrinėta supaprastinta tvarka, todėl bausmės dydis sumažintas trečdaliu.
J.Kuzmickaitė-Pedersen buvo prašiusi dar mažesnės bausmės. Ji teigė galinti sumokėti tik 1900 eurų, tačiau net moters finansinę situaciją įvertinęs teismas su tuo nesutiko.
„Įkalinimo įstaigoje dirbusi psichologė puikiai žinojo jai keliamus reikalavimus, teisme ji nurodė suprantanti, kad mobiliuosius telefonus kaliniai naudoja sukčiavimui. Tokie jos veiksmai nėra menkaverčiai, tai išties pavojinga veikla“, – aiškino teisėjas E.Rimšelis.
Į tris vaikus auginančios moters situaciją ir jos pajamas atsižvelgęs teismas J.Kuzmickaitei-Pedersen baudą leido sumokėti per dvejus metus.
Trijose Vilniaus gydymo įstaigose dirbanti J.Kuzmickaitė-Pedersen teigė iš viso uždirbanti apie 800 eurų, ji skiriasi su vyru, išlaiko tris vaikus išlaikanti ir moka vartojimo paskolą už automobilio remontą.
Jei sumokėti baudos moteris neišgalės, ji gali būti pakeista viešaisiais darbais. Jei paaiškės, kad mokėti baudą ji vengia piktybiškai, jai grės areštas.
Trijose Vilniaus gydymo įstaigose dirbanti J.Kuzmickaitė-Pedersen teigė iš viso uždirbanti apie 800 eurų.
2015-ųjų gruodžio pabaigoje Vilniaus pataisos namuose Rasų gatvėje įsidarbinusiai psichologei buvo patikėta bendrauti su Ignu Valavičiumi, kuris dėl polinkio žalotis ilgą laiką buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.
Grąžintas į bendrą korpusą, psichologės kabinete jis ėmė lankytis vis dažniau. J.Kuzmickaitė-Pedersen prisiminė, kad reikalauti įvairių daiktų kalinys ėmė po kelių mėnesių bendravimo.
„Neatlaikiau psichologinio spaudimo“, – dėl nuteistajam suteiktų paslaugų bandė teisintis kalinius turėjusi konsultuoti psichologė.
Medikė pasakojo, kad pirmiausia I.Valavičius pradėjo reikalauti anabolinių steroidų. Kalinys žadėjo preparatą vartoti ne tik pats, bet ir parduoti kitiems nuteistiesiems.
J.Kuzmickaitė-Pedersen kategoriškai neigė norėjusi nelegaliai užsidirbti, tačiau su kaliniu ėmė tartis dėl atlygio. Derybų rezultatas – 150 eurų už 200 mililitrų draudžiamo preparato.
Ieškoti dopingo psichologei nereikėjo, I.Valavičius nurodė jų turinčios moters telefono numerį. Su ja Grigiškėse susitikusi moteris gavo supakuotą paketą ir netrukus jį nusinešė į pataisos namus.
Nors į įkalinimo įstaigą einantiems psichologams būtina patikra, J.Kuzmickaitė-Pedersen tikino ją perėjusi be vargo. Lauknešėlį I.Valavičiui ji perdavė savo kabinete. Dopingas buvo supiltas į rutulinio dezodoranto flakoną.
Jo turėjo būti 90 mililitrų, tačiau siuntinio gavėjas pasiskundė, kad atidarant pakuotę dalis skysčio išsilaistė, todėl už jį sutiko sumokėti tik 60 eurų. Bijodama sukelti įtarimų psichologė nurodė pinigus pervesti į savo nepilnametės dukters banko sąskaitą.
Kitą kartą iš tos pačios moters J.Kuzmickaitė-Pedersen paėmė ne tik keturias dėžutes su anabolinių steroidų ampulėmis, bet ir tris telefonus bei švirkštą.
Grįžusi namo moteris išardė originalias preparatų pakuotes, o skystį iš ampulių supylė į aliejaus buteliuką. Šį buteliuką ji nunešė I.Valavičiui, tačiau teigė daugiau pinigų negavusi.
Dopingo gavęs kalinys iš psichologės ėmė reikalauti mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių. Itin mažus telefonus „Long-CZ“ medikė paėmė iš I.Valavičiaus bičiulio, kuriam yra teikusi pagalbą Vilniaus pataisos namų skyriuje, esančiame Sniego gatvėje.
