Kol kas įtarimai yra pareikšti tik prodiuseriui Ričardui Pinikui, su kuriuo manekenė Klaipėdos viešbutyje leido laiką. Jam pareikšti įtarimai dėl privedimo prie savižudybės, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis.
Tačiau pasak advokato, tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, kad įtariamiesiems būtų pareikšti įtarimai dėl kur kas sunkesnių nusikaltimų.
„Įrodymų, kurie yra byloje, manyčiau, pakanka apkaltinti mažiausiai du asmenis, kad galima būtų inkriminuoti nužudymą, išžaginimą, prekybą žmonėmis, narkotinių medžiagų platinimą“, – sako G.Černiauskas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Černiausko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Černiauskai, beveik metai praėjo po to, kai Klaipėdoje mįslingomis aplinkybėmis žuvo manekenė D.Didžiūnaitytė. Keistoka, kad per metus byla beveik nepasistūmėjo. Kaip jūs tai aiškinate?
– Negalima vertinti, kad nelabai pasistūmėjo. Bendrom pastangom mums pavyko surinkti gana nemažai įrodymų, kaltinančių įtariamuosius, kurie galėjo padaryti labai sunkius nusikaltimus. Tačiau finalinės stadijos mes niekaip nepasiekiame, o kodėl nepasiekiame, yra mįslė man.
– Kas yra finalinė stadija?
– Kad pagal tokius surinktus įrodymus byla perduodama į teismą ir teismui paliekama spręsti, ar tie įrodymai patvirtina kaltę kaltų asmenų, ar juos galima pripažinti kaltais ir nuteisti. Tokią funkciją atlieka teismas, ne prokuroras, ne advokatas. Aš, kaip profesionalas, galiu pasakyti, kad tų įrodymų, kurie yra byloje, manyčiau, pakanka apkaltinti mažiausiai du asmenis, kad galima būtų inkriminuoti nužudymą, išžaginimą, prekybą žmonėmis, narkotinių medžiagų platinimą. Mįslė, kodėl byla vis dar yra pas prokurorą, o ne teisme.
– Jūs esate profesionalas ir tai ne pirma tokio rezonanso sulauksi byla. Turbūt turite atsakymą, kodėl ji vis dar nepasiekia teismo?
– Buvau Aukščiausiame Teisme. Korupcinė, paprasta byla baigėsi tuo, kad mano kaltinamasis yra apkaltintas 400 eurų žalos padarymu – neteisėtai išleido įmonės pinigus. Bet jis ikiteisminio tyrimo pradžioje belangėje praleido 10 dienų. Ir kiti kaltinamieji lygiai taip pat buvo suimti, kai kas net buvo pralaikyti 2 mėnesius. Bausmės visiems paskirtos piniginės. Šioje byloje mes turime įtarimą, kad buvo nužudytas žmogus, prieš tai žagintas ir pardavinėtas.
Plius, prigirdytas visokiausių narkotinių medžiagų. Laikytas, greičiausiai, per prievartą – čia, ko gero, dar viena nusikalstama veika turėtų būti traktuojama, prieš savo valią daugiau nei savaitę. Kardomoji priemonė vienam asmeniui, nors visus figūruoja du asmenys, yra paskirta rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Aš manau, kad prokuroras yra pats humaniškiausias ir atlaidžiausias, kokį tik man teko sutikti.
– Kas čia yra – vilkinimas, kokios nors pažintys? Ar dėl to, kad įtariamasis R.Pinikas nebuvo eilinis asmuo iš gatvės, turėjo tam tikrų ryšių įvairiuose sluoksniuose?
– Aš neturiu atsakymo. Mano atsakymas, kad neturiu atsakymo, ko gero, pats skambiausias. Aš nuo 1995 m. dirbu šitą darbą. Aš žinau, kaip bylos yra tiriamos, kokie įrodymai yra renkami, kaip jie surenkami, kokiose stadijose taikomos kardomosios priemonės ir kokį poveikį jos daro. Aš žinau apie bylos vedimo taktiką ir mane juokas ima, kai Generalinė prokuratūra aiškina, kad čia yra taktika. Ne taktika ir ne taktas tokioje byloje.
– Ką reiškia taktika?
– Tarkime, kokius įrodymus kada rinkti, kokia forma rinkti, kokias kardomąsias priemones parinkti. Pavyzdžiui, jei mes esame įtariami vieno nusikaltimo padarymo, akivaizdu, kad pačioje pradžioje svarbu, kad mes nesusikalbėtume, nesusitartume, neslėptume įkalčių ir t.t. Tai yra taktikos parinkimas – kaip jus apklausti, kokius įrodymus rinkti, kaip mane apklausti. Šiuo atveju absoliučiai niekas nebuvo daroma. Viskas yra slepiama, atsiribota nuo visko.
– Slepia prokurorai?
– Be jokios abejonės. Mūsų susitarimas, kad nepakenkti ikiteisminiui tyrimui, buvo toks, kad mes nesidalinsime informacija tol, kol ikiteisminis tyrimas bus vykdomas. Kai jis sustojo ir nebejuda iš vietos – ir čia pasiteisinimas, kad vienas kažkoks liudytojas dar turėtų būti apklausiamas arba gautos pseudo išvados apie D.Didžiūnaitytės galbūt polinkį į suicidiją, bandymą nusižudyti – netgi ir tokios išvados.
Aš kalbėjausi su psichiatrais ir jie mane užtikrino, kad tokių išvadų rimti psichiatrai nelabai galėtų pateikti. Ir prie tokių įrodymų, kokie yra byloje, ieškoti dar kažko, galbūt pateisinančių ar išteisinančių, įrodančių, kad nebuvo nužudymo ir kitų nusikaltimų – žinot, man labai sunku suprasti tokį dalyką.
– Ką įtariamasis turi omenyje, kai kalba, kad reiktų dar kažkokius liudytojus apklausti?
– Čia eina kalba apie Dovilės agentą italą, kuris gavo žinutes, kalbėjo, su ja bendravo. Kuriam irgi pasirodė labai keistas bendravimas – visiškai neįprastas Dovilės bendravimas su žmonėmis, juo pačiu. Ką kartoja ir mama, ir, greičiausiai, visi daro išvadą, kad ten ne Dovilė pati bendravo, rašė žinutes. Šis įrodymas yra menkavertis, antraeilis prie visų įrodymų, kurie yra byloje ir kuriuos apibendrinant galima padaryti atitinkamas išvadas, apie ką kalbėjau.
– Jūs kalbate apie įrodymus, bet gal jų nepakanka? Šios bylos yra 11 tomų ir 2,2 tūkst. įvairių dokumentų. Bet trūksta esminės informacijos?
– Kadangi prokuroras greičiausiai nebeketina perduoti bylos į teismą, būtent dėl tos priežasties paprašiau, kad leistų man paviešinti bylos medžiagą ir aš nuosekliai papasakočiau nuo ko prasidėjo, kaip viskas rutuliojosi, vystėsi, kas ten darėsi tam, kad žmonės patys vertintų, ar jie galėtų patikėti tokia versija, kad nieko nebuvo, ir įvyko nelaimingas atsitikimas, ar ne. Vienintelis mano, pačios nukentėjusiosios mamos tikslas – išsiaiškinti tiesą. Mano tikslas, kai įstojau į šią bylą, nebuvo kažką prigauti ir apkaltinti, nuleisti visą mamos ir artimųjų pyktį ir suvesti sąskaitas su nekaltu asmeniu. Nieko panašaus nebuvo. Tačiau mums pavyko surinkti tokius įrodymus, kurie verčia mane kalbėti taip, kaip dabar dėstau.
– Bet jūs dar negalite viešinti informacijos – negavote leidimo.
– Jeigu teismas negauna teisės spręsti ir vertinti, manyčiau, kad žmonės turėtų žinoti, kas vyksta, kaip vyksta ir, galbūt, aš esu neteisus. Bet jeigu aš neteisus, tai turėtų pasakyti teismas, priimdamas nuosprendį – apkaltinamą arba išteisinamą.
– Jūsų manymu, visuomenė turėtų žinoti ikiteisminio tyrimo informaciją? Tai ir artimųjų prasme galėtų būti labai jautru.
– Pirmas dalykas, mes kalbame apie narkotikus. Visuomenė turi žinoti, kur narkotikai yra gaunami, kaip jie platinami, kokie pavojai kyla, kokios rizikos yra, kaip žmonės elgiasi – gali pasinaudoti, išnaudoti ir kuo gali baigtis. Visuomenei labai svarbu, kad tokie dalykai daugiau nebepasikartotų, kad mes tokių istorijų daugiau nebenarpliotume. Antras dalykas, mes turime lytinio išnaudojimo faktą. Lygiai taip pat tai yra svarbu, kad jaunos merginos nepapultų į tokią situaciją, kur galima būtų pasinaudoti – palaužti jų valią ir tokiomis neteisėtomis priemonėmis gauti to, ko vyras geidžia ir ko negali gauti natūraliu būdu.
Toliau mes turime žinoti, kad tam tikros kompanijos ir susitikimai, bendravimas su nepažįstamais, pavojingais, turinčiais abejotiną reputaciją, naudojančiais tokias priemones – jie gali ciniškai su tavimi pasielgti ir gali baigtis žūtimi. Visuomenė turi žinoti. Lygiai taip pat manau, kad visuomenė turi žinoti, kad ji yra saugi, saugoma. Ji turi žinoti, kaip dirba teisėsauga ir vertinti jos darbą. Kritinis vertinimas lygiai taip pat svarbus, kaip ir pasitikėjimo teisėsauga klausimas. Toks bylos tyrimas, tokia pozicija, kokia buvo užimta ir dabar palaikoma, manau, visuomenės netenkina. Visuomenė nebepasitiki teisėsauga būtent dėl teisėsaugos atsakingo pareigūno veiksmų.
– Kaip šiuo metu gyvena Dovilės artimieji? Jie turi vilties, kad ši byla pajudės?
– Manau, kad į šį klausimą be galo sudėtinga atsakyti. Net negaliu įsivaizduoti to skausmo, kurį šiai dienai tenka mamai pergyventi, netekus vienintelės dukros. Man net baisu pagalvoti, ką tėvai tokiais atvejais turi išgyventi. Tai yra tokia tuštuma ir beviltiška situacija ir tai yra labai baisu. Tai, ką žino Dovilės mama, dėdė ir artimieji, jiems jau atsakyta į klausimą, kurį jie uždavė ir kokią man iškėlė užduotį – išsiaiškinti tiesą. Jiems bent jau tuo lengviau, kad yra nustatyta tiesa ir jie ta tiesa tiki. Klausimas, ar pavyks įrodyti tiesą teisme – aš negaliu konstatuoti.
Nekaltumo prezumpcija visą laiką galioja, jos mes turime laikytis. Bet šiuo atveju nekaltumo prezumpcija turėtų būti realizuojama suteikiant teisę vienai pusei kaltinti, o kitai pusei gintis. Tik įrodant kaltę mes galime įvardinti tikrus kaltininkus. Šiuo atveju, visi duomenys leidžia manyti, kad du asmenys yra kalti dėl šios tragedijos ir tai nėra nelaimingas atsitikimas. O atsakomybė ar bus taikoma, ar ne, čia kitas dalykas.
Jų tikslas, kad atsakomybė kaltiems asmenimis būtų pritaikyta pirmiausia dėl to, kad tokie asmenys kelia pavojų visuomenei ir jie negali jaustis nebaudžiami, laisvi ir toliau užsiiminėti nešvariais dalykais. Jau vien tas faktas, kad narkotikai laisvai buvo platinami, gaunami – nenustatyti nei šaltiniai, nei patraukti asmenys atsakomybėn, nei tas domina teisėsauga. Tai kelia labai daug abejonių dėl tokio darbo.
– Ar teisėsaugos abejingumas ar nenoras šioje byloje atverti visas kortas gali būti susijęs su tuo, kad jau pačioje pradžioje buvo padarytos tam tikros klaidos?
– Klaida, jeigu ir buvo padaryta viena kita, dar nėra tragedija, jei dirbant, stengiantis, galima surinkti visus įrodymus. Jūs pasižiūrėkite, mūsų teisėsaugos darbo galimybes, specifiką, išmanymą ir kaip atliekamas darbas. Mes galime palyginti, kaip Anglijos teisėsauga dirba – Skripalių byla. Per kiek laiko išaiškino, ką nustatė, kokius įrodymus surinko? Rinkti buvo daug sunkiau, nes nusikaltimą vykdė profesionalūs žudikai, apmokyti, paruošti, su visa šalies, tam tikrų struktūrų pagalba. Čia du diletantai galimai įvykdė nusikalstamą veiką ir mes nesugebam išaiškinti.
– Jūs surinkote daug duomenų. Jums tas vaizdas yra aiškus?
– Man, kaip teisininkui, tikrai aišku. Aukščiausiame Teisme mes sprendėme klausimą, ar pakanka įrodymų – tarkime, apkarpyti pokalbiai, užfiksuoti neleistinu būdu ar tie pokalbiai, kurie yra neišsamūs, kontekstas pritempiamas prie tam tikrų veiksmų. Apeliacinis teismas, kurį mes kritikuojam, sako: taip, užtenka, aš tikiu tuo, kas buvo padaryta. Tai jeigu lyginti tos bylos įrodymus ir šioje byloje esančius įrodymus, man šioje byloje yra kur kas aiškiau, nei anoje.
– Tai ką ketinate daryti?
– Tegul niekas nesitiki, kad mes nuleisime rankas anksčiau laiko. Ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas. Iš dalies ir mes esame prisidėję, kad jis nebūtų nutrauktas. Ikiteisminis tyrimas bet kokiu atveju baigsis baudžiamąja byla, tik kokia apimtimi. Mes sakome, kad apimtis yra tai, ką aš vardinu. Prokuroras kol kas nenori to matyti ir apsiriboja narkotinių medžiagų platinimu, galbūt privedimu prie savižudybės.
Nors tokia pozicija pjaunasi su tuo, kad ikiteisminis tyrimas yra atliekamas pagal nužudymą. Jeigu yra patikėta, kad nužudė Dovilę, tai kyla klausimas, ar prokurorui neaišku, kas tuo metu buvo kartu su ja, paskutinę jos gyvenimo akimirką. Manau, kad aišku. Vadinasi, belieka teikti kaltinimus, pareikšti įtarimus dėl nužudymo. Bet tas yra nedaroma. Yra duomenys, kad tada, kai ji buvo apsvaiginta ir tyrimo duomenys tą patvirtina, buvo lytiškai santykiaujama. Ir tas asmuo santykiavo, kuris praktiškai su ja nebuvo tą laiką. Kokią išvadą galima padaryti? Ir taip toliau. Aš jau šiandien galėčiau 5 baigiamąsias kalbas pasakyti teisme.
– Mes skaitėme, kad Dovilė bandė užmegzti kontaktą su išoriniu pasauliu – žinutes rašė draugei, agentui. O su mama ji bandė bendrauti?
– Taip. Bet tai buvo visiškai nepanašu į Dovilės bendravimą. Jos pagal savo santykius buvo atviros ir labai artimos, draugiškos. Mama tuo metu laikė egzaminą. Tai ji sakė, kad manimi nepasidomėtų, kaip sekėsi – jau man buvo be galo keista, nes Dovilė viską žinojo apie mane, o aš apie ją. Jos kiekvieną dieną apsikeisdavo informacija ir jos srautas buvo pakankamai didelis. Ir staiga ateina žinutė, kad man viskas gerai ir toliau nėra kontakto. Jau tai leidžia manyti, kad žmogus buvo laikomas prieš savo valią.
– O mama bandė užmegzti kontaktą?
– Bandė užmegzti, ieškoti, jai buvo keista. Bet jai nesisekė to padaryti. Bet žinote, visą laiką tikiesi geriausio. Niekados pačioje pradžioje neįtari, kad gali kuo nors panašiu pasibaigti. Kai po to suvoki tos tragedijos mastą, dažniausiai būna per vėlu. Ką ir nori pasakyti D.Didžiūnaitytės mama: atkreipkite dėmesį, kur jūs esate, su kuo esate ir ką darote, kad nepasikartotų tokios tragedijos.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
