Dauguma kaltinamųjų buvo teisiami už akių, jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 4 iki 14 metų. Ar Sausio 13-osios byloje įvykdytas istorinis teisingumas?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su prieš daugiau kaip 20 metų šią bylą koordinavusiu buvusiu generaliniu prokuroru Artūru Paulausku bei istoriku, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku.
– 67-iems asmenims šioje byloje buvo pareikšti kaltinimai, 65 nuteisti už akių. Ar tai nesumenkina pačios bylos ir nuosprendžio reikšmės, pone Paulauskai?
A.Paulauskas: Jeigu kalbėti apie visą Sausio 13-osios bylą, ji buvo dalimis jau nagrinėjama. 1999 m. nuosprendis paskelbtas Mykolui Burokevičiui, Juozui Jermalavičiui ir kitiems. Irgi už tuos pačius nusikaltimus, padarytus sausio 13-ąją.
Toliau buvo autonomijos Vilniaus rajone kūrimo byla, buvo nuteisti, omonininkų bylos, kurie taip pat turėjo savo vaidmenį sausio 13-osios naktį. Arba apskritai tie įvykiai nesusieti tik su sausio 13-osios naktimi. Jie prasidėjo sausio 7 d., tai buvo bandymas veržtis į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, Spaudos rūmų užėmimas.
Kitaip sakant, jau ruošiamasi tai agresijos operacijai. Apskritai tai buvo tokio plataus masto karinė operacija, kurios tikslas buvo nuversti teisėtai išrinktą valdžią. Buvo iš Pskovo divizijos atskraidinti desantininkai, iš KGB specialių operacijų „Alfa“ padalinys čia Vilniuje. Visokie visuomenininkai, pradedant „jedinstvininkais“, užbaigiant piliečių komitetais.
Ir, aišku, partiniai veikėjai, kurie buvo priekyje to viso proceso. Šitą mastą operacijos reikia suvokti. Prokurorams teko tirti bylą, kada visi aktyviausi dalyviai nepripažino mūsų prokuratūros ir nėjo nei į mūsų apklausas, nei bendradarbiavo su mumis.
– Ir šalys, kuriose jie yra, taip pat nebendradarbiavo.
A.Paulauskas: Čia vėliau prasidėjo. Bet atvyko grupė TSRS prokurorų, kurie atliko tuos veiksmus – apklausė, surašė, nustatė, kokios karinės pajėgos dalyvavo. Ir vėliau, kai žlugo TSRS ir TSRS prokuratūra, aš nuvykau, sutikau buvusį TSRS prokurorą Nikolajų Trubiną, kuris dėjosi daiktus ir jo paprašiau grąžinti tą bylą.
Sakiau: atiduokite tą bylą, kurią jūs tyrėte, juk jums jos nebereikia. Jis sutiko, parašė rezoliuciją, aš greitai nuvykau į tardymo komitetą, pasiėmiau tą bylą. Tiesa, dar ambasadorius Egidijus Bičkauskas davė automobilį, po to mes diplomatiniu paštu tą bylą atsiuntėme. Ir tada pasirodė visas vaizdas.
Šiandien matom, kokie kariškiai sėdėjo kokiame tanke, kas vadovavo vienam daliniui, kokie buvo įsakymai priimti to paties Vladimiro Ushopčiko, kad reikia iš Šiaurės miestelio išvykti ir užimti bokštą. Mes pamatėme visą vaizdą, ne tik nukentėjusiuosius, bet ir tuos, kurie tą agresiją vykdė.
– Atsakomybė yra nustatyta, bet tie asmenys, kurie nuteisti už akių, greičiausiai neatliks įkalinimo bausmių, kurios jiems skirtos.
A.Paulauskas: Tokia praktika pasaulyje yra. Kai žmogus slapstosi, kai jo negali surasti, gali būti jo atžvilgiu nagrinėjama byla už akių. Tačiau, jeigu jis surandamas ir pristatomas į tą valstybę, jis gali išreikšti norą, kad ta byla būtų peržiūrėta jam dalyvaujant.
Ir tai gali būti padaryta. Bet reikia vertinti ne tik fizinį to žmogaus laisvės atėmimą. Čia labai svarbu ir politinis, teisinis, istorinis vertinimas. Kiek kartų buvo aiškinama, kad čia TSRS, mes kažką blogai darome. Viskas sustatyta į savo vietas, aiškiai pasakyta: Lietuva nepriklausoma, Konstitucija galiojo, visi, kurie veikė, yra nusikaltėliai.
Tai šita išvada yra labai svarbi. Ir ji Strasbūre po pirmos bylos buvo dar kartą patvirtinta. Štai didžiausias indėlis tos bylos. O dabar jeigu žiūrėti praktiškai, tai jeigu jie neišvažiuos iš Rusijos, visą gyvenimą toliau praleis Rusijoje – sunku tikėtis, kad jie atliks bausmę. Bet jeigu jie išvyktų į kokias šalis, be abejo, būtų pasiųsti dokumentai, kad jie būtų nedelsiant sulaikyti.
– Mes turime pavyzdžių, kai kitos šalys nepadėjo. To paties Michailo Golovatovo pavyzdys, kuris buvo sulaikytas Austrijoje. Pone Anušauskai, nė viena valstybė nesuteikė pagalbos šios bylos nagrinėjimo procese. Vokietija galėjo išduoti vieną kaltinamųjų, Austrija, Baltarusija, Italija.
A.Anušauskas: Nepaisant to, kad vis tiek nuosprendžiai už akių, valstybės savo laiku nebendradarbiavo, kai sulaikyti asmenys, bet tas jų statusas buvo įtariamasis, kaltė neįrodyta, kol neįvyko teismas. Dabar jų statusas visai kitas. Jie nuteisti už akių, jie turi nuosprendžius.
Kai nuosprendžiai įsiteisės, bet koks jų pasirodymas Europos Sąjungos erdvėje ar ten, kur turime teisinės pagalbos sutartis, nulemtų, kad galiausiai jie atsidurtų čia. Bendravimas tikrai perspektyvoje gali atsirasti.
– V.Ushopčiko atvejis Baltarusijoje. Jei gerai pamenu, kai Dalia Grybauskaitė susitiko su Aleksandru Lukašenka ir užsiminė apie tai, kad vyksta tokia byla ir kad jūs slepiate šį pilietį, jis tik pakraipė galvą ir sakė, kad niekas į mus nesikreipė. Klausimas, kaip tos visos valstybės bus informuotos.
A.Paulauskas: Visiška netiesa. Dešimtis kartų buvo rašyti prašymai. Galėčiau labai greitai internete surasti, kur Baltarusijos prokurorai atsakė, kad buvo ginama TSRS konstitucija, kariškiai veikė TSRS konstitucijos ribose, norėjo atstatyti konstitucinę tvarką ir jie nepripažįsta jų veiksmų nusikalstamais.
Yra Baltarusijos prokurorų atsakymas į mūsų prokuroro prašymą. A.Lukašenka, manau, suvaidino nežinantį. O kai tik grįžo D.Grybauskaitė, prokurorai dar kartą, nežinau kelintą, pakartojo prašymą. Gavo tokį pat atsakymą.
– Istorijoje yra panašių bylų ir procesų, pavyzdžiui, Niurnbergo procesas po Antrojo pasaulinio karo, kuris yra laikomas pavyzdine tokių bylų nagrinėjimo praktika. Ten visi kaltinamieji nuteisti ir nubausti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Ar Lietuva turi kažkokių teisinių, diplomatinių priemonių, kurias galėtų išnaudoti tam, kad teisingumas būtų įvykdytas iki galo?
A.Anušauskas: Mūsų bylos, kurios pakliūna į tarptautinių teismų praktiką, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas – ten mes įrodinėjame savo tiesas. Jeigu šias bylas kažkas skųs ir tarptautinė teisininkų bendruomenė priiminėja sprendimus, manau, kad jie dar labiau įsigilina į mūsų pateiktus įrodymus, bylos aplinkybes.
Jos atsiduria tarptautinėje teismų jurisdikcijoje. Tai mums, nepaisant to, kad kartais atrodo nenaudinga, vis dėlto yra naudinga. Vakaruose daugiau informacijos apie bylos turinį, supratimo, žinių atsiranda. Dabar jeigu byloje tarp nuteistųjų būtų Michailas Gorbačiovas, manau, kad Vakarų žiniasklaida mirgėtų antraštėmis: Lietuva nuteisė M.Gorbačiovą.
Dabar to nėra. O kai skaitai tuos dokumentus, ir Vytautas Landsbergis labai daug jų paskelbęs, matosi, koks buvo M.Gorbačiovo dviprasmiškas vaidmuo. Aišku, daug kartų jis paneigęs savo aktyvų dalyvavimą tuose įvykiuose, bet iš V.Landsbergio dialogų su M.Gorbačiovo matosi, kad jis tikrai daug žinojo, ką jis kam pasakė.
Gal tyrimas iki galo neatskleidė, nes apklausti žmonių nebuvo galimybės. Byla ši kaip ir baigta, bet M.Gorbačiovas liko šios bylos užribyje.
– M.Gorbačiovas ir jo atsakomybės klausimas sausio 13-osios įvykiuose. Vienas iš nukentėjusiųjų, Apolinaro Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis bandė kelti šitą klausimą. Jo prašymu buvo išsiųstas prašymas M.Gorbačiovui bent jau liudyti byloje, bet jis atsisakė. Ar dar galėtų būti keliama atskira byla M.Gorbačiovui? V.Landsbergis užsimena apie tokį dalyką.
A.Paulauskas: Aš nežinau, ar šioje byloje yra išspręstas M.Gorbačiovo klausimas. Gal ten jo atžvilgiu yra priimtas koks sprendimas. Jeigu to nėra ir atsirastų kokios naujos aplinkybės, turbūt gali būti iškelta byla. Bet klausimas, kas liudys? Šiandien jeigu liudytų prieš M.Gorbačiovą, tai matau Dmitrijų Jazovą – jau iš tų aukštų, kurie net priiminėjo kartu sprendimus, Vladimiro Kriučkovo nebėra.
Mes turėjome galimybę juos po Pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį apklausti. V.Kriučkovas kategoriškai atsisakė kalbėti, D.Jazovas šiek tiek teikė parodymus. Bet tikrai nepasakojo nieko, jis pasakė, kad buvo sprendimas atkurti TSRS konstituciją. Netgi žiūrint formaliai, pats M.Gorbačiovas vienur taip bando teisintis, kitur kategoriškai neigia. Čia, aišku, vertinimo ir tyrimo dalykas.
– Šis klausimas keliamas todėl, kad, kaip teigiama, kaltininkai ir vykdytojai nubausti, bet organizatorius liko nenubaustas.
A.Paulauskas: Kiek jis ten organizatorius – aš manau, kad jis tikrai žinojo apie tokios operacijos laiką, pradžią, kokie gali būti kariniai daliniai čia dislokuoti. Kaip pasibaigs jis gal tiksliai nežinojo – aukų skaičiaus, dar kažką.
Bet jis turėjo suprasti, nes byloje yra įrodymų, kai buvęs KGB vadas Romualdas Marcinkus atėjo į štabą, kur buvo M.Burokevičius, kiti ir kai pamatė, kas čia darosi, sako: bus aukų. Ir tada jam buvo pasakyta: tai normalu, natūralu, kad gali būti aukų tokiu atveju.
Jo parodymai teisme yra, kad buvo perspėjami, kad gali būti aukų ir pasakė: tvarkoj, išvengti neįmanoma. M.Gorbačiovas taip pat turėjo suprasti, kad galėjo būti aukų. Aišku, jis nedavė turbūt įsakymo šaudyti.
Bet jis žinojo visa šita ir kai V.Landsbergis jam skambino, taigi jo padėjėjas sako: miega. Įsivaizduokite, valstybės prezidentas, vyksta tokie dalykai vienos iš valstybių sostinėje. Tai jį pažadintų nedelsiant, jis būtų pakeltas tą pačią minutę.
Bet jis nenorėjo prieiti, nes neturi, ką pasakyti. Jis gi negali pasakyti, kad nežinau, kas čia vyksta, apsimesti. Matyt, jis nesugebėjo net to padaryti, pasakė: miega. Man tai irgi rodo, kad jis puikiai žinojo, kas čia darosi.
– Profesorius V.Landsbergis sako, jog vien dėl to atrodo, jog Lietuvos teisėsauga nėra laisva, kažkokios jėgos varžo ir ne viskas buvo padaryta šiuo klausimu.
A.Paulauskas: 1991 m. aš pats daviau sankciją suimti M.Gorbačiovą. Dar juokavo, atsimenu, pasiunčiau, tai sako: tai ką, mes turim lėktuvą, kai skris M.Gorbačiovas, nušauti, kaip mes jį paimsime? Bet iš tiesų taip buvo, jokios baimės tada nebuvo. Mes puikiai supratom, kas čia gali būti. 1991 m., įsivaizduokite, sausio mėnuo, kaip ten vystysis įvykiai mes nežinojome. Bet jau tada mes sankcijas visiems išrašėme.
– Čia kalbame apie 1991 m., bet ši byla iš esmės atnaujinta neseniai.
A.Paulauskas: Kai atsirado galimybė teisti už akių.
– Bet M.Gorbačiovo klausimas ir liko kabėti ore.
A.Anušauskas: Dėl tuometinės valdžios vertikalės. Visi suprato, kad M.Gorbačiovo vaidmuo – koks, kitas klausimas – bet turėjo būti. Pagal tuometinius planus – ir KGB, ir kariškiai, visi turėjo planus, kai dalyvauja tokiuose įvykiuose, operacijoje, kur civiliai taip pat dalyvauja. Įsakymus atiduoti panaudoti ginklą turėjo teisę operacijos tiesioginis vadovas.
A.Paulauskas: Vladislavas Ačialovas ir Valentinas Varenikovas buvo.
A.Anušauskas: Tai jie turėjo teisę atiduoti naudoti ginklą, ne M.Gorbačiovas. Būtent šitie kariškiai.
A.Paulauskas: V.Varenikovas buvo sausumos kariuomenės vadas, o V.Ačialovas buvo štabo vadas.
A.Anušauskas: Šie žmonės greičiausiai atidavinėjo tuos įsakymus, o vykdė dar žemesni pareigūnai. Bet visi juk jie dabar, žinodami tuos nuosprendžius, sako, kad jokio ginklo, kovinių šaudmenų naudojimo, pavyzdžiui, ties Televizijos bokštu nebuvo. Jie kaip vienas teigia, nepaisant visų įrodymų, liudijimų, filmuotos medžiagos – jie vis tiek teigia, nes pasakytų jie, kad buvo toks nurodymas, juo labiau, kad visi dokumentai liudija būtent apie tai, aš įsivaizduoju, kad jie pačioje Rusijoje susilauktų pasekmių. Tai kirstųsi su oficialia linija, jie neigia, kad vykdė nusikalstamus įsakymus.
– Kokia gali būti Rusijos reakcija?
A.Paulauskas: Rusijos reakciją mes girdime. Grasina iškelti baudžiamas bylas prokurorams, teisėjams. Čia toks grasinimo aktas, pirmą kartą matau tokį dalyką, kad iškeltų žmonėms, kurie atlieka savo pareigą.
A.Anušauskas: Čia daugiau yra konteksto. Tai yra suverenių valstybių teisės. Pavyzdžiui, mes keliam bylas pas save dėl nusikaltimų, kurie įvykdyti mūsų teritorijoje. Kita valstybė, šiuo atveju Rusija, mėgina kelti bylas teisėsaugos pareigūnams kitos šalies, kurie vykdo teisingumą, vadovaudamiesi kitos šalies įstatymais.
Mes jokių Rusijos įstatymų nepažeidinėjame. Manau, jie peržengia mūsų suverenumo ribas tokiais išpuoliais ir stengiasi pademonstruoti savo viršenybę. Jų teisė prieš mūsų teisę. O iš tikrųjų tai yra grubus tarptautinės praktikos, įstatymų pažeidimas.
– Šis sprendimas labai netoli kito Lietuvai svarbaus įvykio – prezidento rinkimų. Gali būti kažkoks informacinis puolimas?
A.Paulauskas: Mes matome, jau ir bylos eigoje buvo visokių pasisakymų. Kitas dalykas, jiems irgi nėra taip, kad tas pats, koks čia bus sprendimas. Pažiūrėkite, ir M.Golovatovas komentuoja, ir kiti. Rusija pasiuntusi stebėtojus į tą procesą buvo. Tikrai jie skųs tą nuosprendį ir, ko gero, iki Strasbūro bus šitas dalykas perduodamas. Jiems tai tikrai yra svarbu. Manau, kad padarys įvairių pareiškimų, į kuriuos mes turėsime sureaguoti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
